Filosofijos atsiradimas Atėnuose
Valdant Perikliui Atėnuose įsigali demokratinė santvarka. Pamažu šis miestas tampa mokslo ir meno centru. Nors tai ir įtakoja intelektualinės minties pakilimą, tačiau visuomenėje vyksta atvirkštinis procesas, t.y. ji konservatyvėja, kaip viso to išdava galime laikyti įstatymą draudžiantį kritikuoti dievus.
Filosofijos atsiradimas Atėnuose siejamas su Anaksagoru (500-428 m. pr. m. e.). Pagal filosofinės refleksijos gylį jis turėtų stovėti greta Sokrato ir Platono. Anaksagoras teigia, kad nebūtis netgi negali atsirasti nes jos nėra. Neigdamas kokybinius pasikeitimus, pasaulį jis regi sudarytą iš mažų nematomų dalelių ir tik jų išsisklaidymas lemia tariamą išnykimą. Pradžioje visos dalelės buvo sumišusios chaose ir tik kryptingo proto “nus” pagalba daiktai tampa esybe. Šias daleles Anaksagoras vadina “sėklomis”, vėliau Aristotelis pavadins jas homeomerijomis. “Nus” – visiškai neturintis pavidalo grynasis mąstymas, jo funkcija judinti ir kurti pasaulį, pažinti patį save. Žmogus gali pažinti “nus” ypatingomis savo kraujo-proto savybėmis, o homeomerijas jis gali išmąstyti.
Visiškai priešinga yra Demokrito ( 460-370 m. pr. m. e.) mechanistinė pasaulio aiškinimo teorija. Būtį jis regi patvariuose besiskirenčiuose forma dydžiu atomuose. Nebūtis irgi egzistuoja, tai – tuščia erdvė, kurioje juda atomai. Čia jie susiduria ir sudaro kūnus ir tai vyksta dėl mechanistinio būtinumo, čia nieko nėra atsitiktino. Taip iš chaoso susidaro kosmosas ir ji tėra tik aklo mechanistinio poveikio išdava. Demokritas – materializmo tikraja ta žodžio prasme pradininkas, jis sielą taip pat regi sudarytą iš subtiliausių atomų: mirtis – tik atomų išsisklaidymas. Etinės Demokrito nuostatos išreiškė tai, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra siekti aukščiausio gėrio. Filosofas apibrėžė valstybės ir piliečių santykį:”Valstybė – žmogaus dvasinio tobulėjimo padarinys, todėl žmogus privalo rūpintis valstybės stiprinimu”. Demokritas atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus.Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastarieji neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materealistinę filosofinę sistemą, kurios užuomazgas galime rasti dar Mileto naturfilosofų darbuose.
Visiems ankstyviesiems graikų filosofams būdingas požiūris į žmogų, kaip gamtos mikrodalelę. Taip pat filosofų svarstymų veikiamas kinta požiūris į dievus, jų nuotykiai virsta literatūriniais siužetais, o ne kasdiene gyvenimo norma, religiniu tabu. Taip susiformuoja prielaidos atsirasti vienam reikšmingiausių posūkių graikų filosofijoje, šis kokybinis pasikeitimas – tai sofistų ir skeptikų pradėtas žmogaus, kaip išskirtinės gamtinės ir socialinės būtybės analizavimas, racionalistinis humanizmas.
Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Jie nesudarė savo vieningos mokyklos, tai veikiau buvo šviečiamojo humanistinio pobūdžio srovė. Vėlesnių filosofų kritika išryškino sofistų trūkumus, kurie buvo suformuoti objektyvių to meto priežasčių. Trūkumai: atsiribojimas nuo abstrakčių klasimų, išminties neieškojimas, tik žinių ir mokslo perdavimas. Beveik visos perduodamos žinios orientuotos į politikos mokslo vystymui. Būtent toks mokslo traktavimas ir polinkis į skepticizmą iškyla žymiausio sofisto Protagoro (480-410 m. pr. m. e.) traktate apie tiesą. Jis iškelia visam sofistiniam sąjūdžiui apibūdinti tinkantį šūkį – “žmogus visų daiktų matas”. Keliamas žmogaus, kaip socialinės ir kultūringos būtybė išsiskyrimo iš gamtos klausimas. Bandoma apibrėžti tai, kas žmogui yra privaloma ir būtina nuo prigimties. Išryškėja dvi skirtingos valstybės ir teisės teorijos. Viena jų skelbia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir valstybė tėra tik laisvo susitarimo reikalas, kita gi teigia, jog valstybė yra vienų viešpatavimas kitiems, o skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra natūralūs. Abiem šioms teorijoms būdingas indvidualizmas – požiūris į valstybę, kaip individualių žmonių ar jų grupių valios kūrinį. Protagoras tapo subjektyviojo idealizmo pradininku. Toks filosofinių teorijų radikalumas sukėlė sofistikai priešingas nuomones. Pirmasis sofistams prieštaravo Sokratas.
