Europos psichiatrijos istorija ir Lietuva (2 dalis)
Kodėl R.van Vorenas pranašauja Lietuvai pralaimėjimą Strasbūro žmogaus teisių teisme?
Gydytoja Dalia Marija Gerulaitienė
I.1988 m. Sovietų Sąjungoje, kurios sudėtyje buvo Lietuva, “nuimta” nuo įskaitos 2 milijonai žmonių! 1 T.y. “tik” 2 milijonams žmonių nereikėjo būti psichiatrinėje įskaitoje, tačiau jie joje buvo: 2 milijonai žmonių PRIVALĖJO reguliariai lankytis psichoneurologiniame dispanseryje, kuriame bet kokios pretenzijos dėl vyravusios netvarkos, stagnacijos ar korupcijos reiškė uždarymą į psichiatrinę ligoninę; neatvykus paskirtu laiku – dispanserio gydytojo ar seselės apsilankymą namuose, apie kurį paprastai sužinodavo kaimynai; kilus konfliktui šeimoje ar su kaimynu buvimas psichiatrinėje įskaitoje reiškė “ligos” paūmėjimą ir grėsmę būti uždarytam, ir t.t. Tik 2 milijonai suluošintų žmonių likimų, apie kuriuos Lietuvoje, kalbant apie psichiatriją, nutylima ir neužsimenama. Tokiai situacijai yra palanki gynybinė pozicija bei, vykstant piktnaudžiavimams, neišvengiama vertybių korozija psichiatrinėje sistemoje. Vertybių sistema posovietinėje visuomenėje yra “apversta aukštyn kojom“, tačiau net čia paralelių su posovietine psichiatrija nerasime, nes visuomenė buvo jos kontroliuojama ir niekada nebuvo apie ją pakankamai informuota.2 Totalitarinis režimas ir informacinė visuomenė yra nesuderinami, leiskite pacituoti Orwell‘o baisiąją viziją: ‘Totalitarizmas reikalauja praeities pertvarkymo ir galiausiai – netikėti, kad objektyvi tiesa iš viso egzistuoja. Tikslas – košmarų pasaulis, kuriame lyderis arba valdanti klika kontroliuoja ne tik ateitį, bet ir praeitį‘3. Sovietiniame totalitariniame režime kontroliuoja baudžiamoji psichiatrija:
”Disidentų uždarymas į psichiatrines ligonines TSRS buvo plačiai praktikuojamas šeštajame dešimtmetyje, vėliau užmirštas ir vėl atnaujintas septinto viduryje. Prievartiniam hospitalizavimui nereikėjo teismo leidimo ar įstatymo, žmogus galėjo būti įkalinamas psichiatro nurodymu, vėliau patvirtintu dar 3 psichiatrų parašais, pvz. kaliniai buvo priskiriami šizofrenikams be jokių ligos požymių. Kai simptomai buvo nustatomi, diagnozė nebuvo panaši nė į vieną iš priimtų psichiatrinių kanonų. Administracinis kitaminčių gydymo centras yra Serbskio v. Teismo psichiatrijos institutas, oficialiai Sveikatos ministerijos dalis, tačiau iš tiesų KGB padalinys. Gydymas remiasi I.Pavlovo sąlyginio reflekso idėja: kombinuojant bausmę ir paskatinimą, galima iššaukti šunų seilėtekį išgirdus su maistu siejamą skambutį, o po kiek laiko seilės išsiskiria išgirdus skambutį ir nemaitinant. Pavlovui 5-ajame dešimtmety nustačius, kad protinė liga yra cheminio disbalanso pasekmė, pritaikytos elgesio modifikacijų teorijos. Lyginant su žmonių, įkalintų kitose institucijose skaičiumi, psichiatrinėse ligoninėse jis nedidelis, tačiau tai yra YPATINGA pragaro atmaina – negirdėtai žiauri ir profesionaliai politizuota. Totalitarinėse valstybėse mokslo pritaikymas politiniams tikslams yra gerai sutvarkytas procesas: PANAŠIAI KAIP NACIŲ, sovietinė biologija buvo vystoma daugiau ideologijos, o ne mokslo poreikiams.
Gydymo žiaurumas, piktnaudžiavimas psichotropiniais vaistais, ilgas įkalinimas verčia stebėtis – KAM VISA TAI? Neįtikėtina, kad žmogus galėtų kentėti farmakologinius kankinimus dešimtmetį bei ilgiau ir neatsiverstų kankintojų pasitenkinimui. Pati atsivertimo samprata tokia pat miglota ir politizuota kaip ir pirminė diagnozė.“ 4,5, 6, 7
“Nemažėjant tarptautiniam spaudimui ir atsižvelgiant į M.Gorbačiovo teisėtumo poreikį, ši praktika beveik nebuvo taikoma, tačiau senų metodų sunku atsisakyti: 1989 m. siekiant įstoti į Pasaulinę psichiatrų sąjungą ir organizavus plačią specialistų inspekciją sovietinėse psichiatrijos ligoninėse, rasta kad gydytojai iki šiol taiko bendrą visa apimančią diagnozę “ŠIZOFRENIJA” * tam, kad uždarytų žmones, kurie Vakaruose būtų laikomi sveikais” 7 – rašoma apie sovietinę psichiatrinę praktiką 1989m. po JAV psichiatrų ir teisininkų Delegacijos apsilankymo. Teigiamų šios praktikos apibūdinimų Vakaruose nėra, pastangos pateikti ją kaip diagnostinius atradimus baigėsi nesėkmingai, ir ji vadinama Sovietiniu košmaru.
1994 m. Septintajame Europos Psichiatrų Asociacijos (AEP) kongrese Kopenhagoje Serbskio v.Teismo psichiatrijos instituto direktorė T.Dmitrijeva pranešime “Rusijos psichiatrija vakar, šiandien ir rytoj“ pareiškė apie Sovietinės psichiatrijos išsivystymą į piktnaudžiavimų SISTEMĄ8 , tačiau Lietuvoje nėra Europos psichiatrų žurnalo “European Psychiatry“, kuriame pranešimai publikujami.9 Žmogaus teisių įgyvendinimo psichoneurologinėse institucijose monitoringas parodė, kad 2005 m. Lietuvoje žeminančiai ir nežmogiškai elgiamasi su uždarytais, ligos etiketę (paprastai dar sovietinių laikų!) turinčiais žmonėmis, o giliai fiksuoti ir nepasiekiantys sąmonės lygį jas klijavusių ir žmones kančiai bei nužmoginimui pasmerkusių kaltės jausmai, aukų baimė neleidžia etiketes nuimti. Situacija primena JAV Delegacijos aprašytą 1989m., o psichiatrijos valdininkų reakcija nesiskiria nuo sovietmečio: jie linkę abejoti monitoringo objektyvumu ir kaltina Vakarus (TV laidos10): “supuvę Vakarai“ grasina mūsų laisvei nežmoniškai elgtis su savo tautiečiais!, Tyrusiam medžiagą Nr.13/G10-92 S.Liutkui metaforiškai paskelbus apie daugumos mūsų psichiatrų švelnią paranojos formą VISKĄ kas neaišku vadinti šizofrenija (I str.dalis14), belieka tęsti mintį jog paranoja savaime neišnyksta, jos negydo merkantilinės pastangos išlaikyti uždaras ir nuo visuomenės slepiamas11 ĮSTAIGAS, kuriose šiandien įvairiai moduliuojama visa-apimanti ‘SCHIZOFRENIJa‘(7), pvz. tipiškas sovietinės psichiatrijos atributas “Lėtinė paranojinė schizofrenia,“ pervardinta “Paranoidine schizofrenija “ nesant paranoido 12 lig šiol lemia žmonių likimus. Schizofrenija, kuri Lietuvos psichiatrinėje bendrijoje laikoma NEIŠGYDOMA, t.y. jos ir nebandoma gydyti ar bent identifikuoti klystant, kad negalima atskirti schizofrenijos ir hospitalizmo ar postresinio sutrikimo po hospitalizacijų, TAČIAU metų metais GYDOMA (nugydyma?:‘ill-treatment‘?) skiriant didžiulės vaistų dozes – APSISAUGOTI!? Nuo ko ir dėl ko? Nuo “PAŪMĖJIMO“, nesuformuluojant moksliniame lygmenyje kuo “paūmėjimas“ pasireiškia, ypač kai schizofrenija buvo “vangi“ ir nustatyta pagal sovietinius diagnostinius kriterijus, t.y. kai jos simptomų lyg ir nebuvo. Tokį diagnozavimą vykus pripažino Lietuvos Psichiatrų Asociacijos valdyba 1991m. Pareiškime dėl piktnaudžiavimo psichiatrija 13 (pilnas tekstas nuorodose), kurį patvirtino Neeilinis.II Lietuvos psichiatrų suvažiavimas 1992 m 14, tačiau šiandien ištarti minimą FAKTĄ, kaip ir aiškintis kuo sovietiniai diagnostiniai kriterijai ypatingi, kuo jie skiriasi nuo šiandien privalomų tačiau Lietuvoje psichiatro praktikoje neįdiegtų15 Tarptautinės ligų ir sveikatos problemų 10-ojo peržiūrėjimo klasifikacijos (TLK-10) diagnostinių kriterijų16 nesiryžtama. Kodėl?
1. Diagnozavimą Sovietinės schizofrenijos koncepcijos atveju lemia NE medicininės reikmės, o apsisaugojimai ir kompromisai, kurie diagnozuojančio psichiatro sąmonę pasiekia tik iš dalies (I str. d.2) Baimės archetipas susijęs su tokiais klausimais kaip atsakomybė už kito žmogaus elgesį, mintis, likimą, pvz. ar nesuabejos Komunistų Partijos politika? Ar nenustos tikėjęs utopija? Ar nekils abejonių dėl psichiatrijos? Tad klausimas DĖL KO skiriamos didžiulės vaistų dozės neaiškios diagnozės atveju lieka 2. požiūrio jog visa kas neaišku yra schizofrenija ribose, ir, deja, todėl, kad su schizofrenijos diagnoze galima uždaryti ir … nurašyti. Kiekvienas medikas žino jog paskyrus, tuo labiau prievarta, tuo labiau psichotropinius vaistus, jų nebeskyrimo klausimas visada bus probleminis: žmogui jų ir toliau reikės, ir jis kentės jų negaudamas, arba, jei tie vaistai prievarta buvo skiriami kaip bausmė, bėgs nuo prievartos ir vaistų net kada jie išties bus reikalingi. Vaistų skyrimą ten, kur nesiautėjo baudžiamoji psichiatrija, lėmė, ir turi lemti, pakankamas medicininis išsilavinimas, Hipokrato priesaika ir atsakomybė už gydymą, o ne kvailokos besikeičiančios ministerijos instrukcijos apie receptų išrašymą IGNORUOJANT sovietinės psichiatrijos realijas: SAUGIKLIŲ dėl apsirikimo (sov.psichiatrijoje privalomo) ar piktnaudžiavimo nebuvimą tęsiant iš inercijos sudėtingą prievartos mechanizmą: neuroleptikų skyrimas, užrašius diagnozę, emociniai išlieka valstybinės reikšmės reikalu naikinant, atsiprašau, gydant liaudies priešus (KGB – mielaširdinga suimtųjų sveikata besirūpinanti organizacija! net farmakologiniuose žinynuose ribota informacija apie jų šalutinį veikimą!), o etika ar sprendimo moralumas statant komunizmą nereikalingas balastas su ‘vangios schizofrenijos‘ kvapu! Užrašei vieną diagnozę, ir ramiai turėsi vergą iki gyvenimo pabaigos: bet koks spartakiškas žygis baigsis jo nukryžiavimu psichiatrinėje ligoninėje, dvasinio gyvenimo sulaužymas- fizine mirtimi spec.ligoninėje ar susinaikinant (Poeto M.Tomonio ir kt. likimas). Diagnozė rašoma pagal neaiškius neleidžiant net tai pripažinti kriterijus, TAČIAU diagnozės ‘nuėmimas‘ – ‘VALSTYBINIS‘ reikalaS! Valstybės, tiesa, nebėr, tik reveransai okupacijai ir politicidui: sovietiniai nekroefektai, bet jų atsisakymas itin skausmingas, nes galingoje TSRS dalis galios nuskilo ir LTSR psichiatrams bei valdininkams! O dar tokioj subtilioj, žmogaus dvasinio gyvenimo manipuliavimo srity! Galia pakeitė išsilavinimą, neaiškus determinizmas lėmė kam šioje žemėje diagnozuoti, o kam būti diagnozuojamu. Nesustojant ties klausimu apie farmacinių firmų, turinčių iš to pelnus, spaudimą (firmos, beje, nesiūlo skirti Zyprex, Rispolept, Seroquel ar kitus brangius vaistus esant neaiškiai schizofrenijos diagnozei: atsakomybė paliekama psichiatrui), pažvelkime kaip schizofrenijos diagnozę, pasikeitus požiūriui į ją, keičia JAV kolegos: be jokios baimės, svarbu kad nebūtų daroma žala pacientui!17 Domėjimasis profesija ir pacientu, o ne deklaratyviu uždaryto ir priklausomo paciento ir sovietinio klano gerbūviu, leistų ir Lietuvos psichiatrams atsipalaiduoti nuo sovietmečio patyrimo bei korumpuotų ar siaurapročių valdininkų(2), siekiančių psichiatrijos pagalba valdyti ir valyti visuomenę nuo ne-“normalių“18 nors tai nesiderina su demokratija, tad kritiniu momentu suverčiant kaltę ne savo moralės ar intelekto ribotumui, o tarnaite virtusiai psichiatrijai.19 Ir tai tiesa, nes psichiatrinė bendruomenė privalo ginti, o ne pažeidinėti ne-“normalių“ visuomenės narių teises, marazmatinis prisitaikymas kaip psichinės sveikatos etalonas prieštarauja humanizmui, tai nurodoma TLK-10(16) ir imperatyviai – Europos Sąjungos Ministrų Tarybos Rekomendacijoje No.Rec(2004)10: “Nepakankama adaptacija moralinėms, socialinėms, politinėms bei kitoms visuomenės vertybėms pati savaime neturi būti vertinama kaip psichikos sutrikimas“ 20, drauge atkreipiant dėmesį ir į mūsų psichiatrijos susipainiojusią istoriją: psichikos sutrikimu negali būti laikomas ir toks “ypatingas “vangia schizofrenija“ vadintas darinys, kai kuriuose totalitariniuose režimuose naudotas kaip diagnozė! 21
Praradus profesijos prestižą, psichiatro vaidmuo visuomenėje tampa neaiškus, juo pastoviai manipuliuojama dėka išlikusio baimės archetipo nebealsuojant į sprandą galingam KGB, pūtusiam baimę iki begalybės ir neleidusiam dvejoti pavojaus realumu, bei ar ‘karalius nuogas‘: neduokdie tikras ar tariamas psichikos ligonis pasijus sveikas be vaistų! Bijo ne pacientai, bijo psichiatrai ir valdininkai! 22 Baimė daug ‘priskaldė malkų‘: uždaryti ar bent apšmeižti bet ką trukdantį ‘skaldyt malkas‘! Tik sovietiniais nekroefektais galima paaiškinti pensionatų-lagerių, kurių “savanoriai“ gyventojai rišami karceryje-izoliatoriuje už išsakytą norą pabūti laisvėje23, paklusniems teikiamos privilegijos o už kritiką baudžiama neuroleptikais, susikūrimą 2005 m. Lietuvoje: “prievartiniam hospitalizavimui nereikėjo teismo leidimo ar įstatymo“ (7)… Esant vidiniam nusiteikimui, tokį impulsą vis dar puoselėja Snežnevskij mokyklos idėjos, pagal kurias bepročiu gali būti apšauktas kiekvienas psichologas ar psichiatras, jei tik turi naujų savo specialybės idėjų24! Ir tai mūsų miela Sovietinė psichiatrija, miela stagnacija, mielas sovietinis mentalitetas: prie lovos, ačiū Dievui, riša ne mane, ir vaistai (besibaigiančio ar pasibaigusio termino: žmonės su etiketėmis vis vien pasmerkti!) ne man! Humaniškiausioje žmogaus veiklos srityje, kai fantaziją apie ligą lemia sovietinė paranoja bei profesiniam išsilavinimui adekvati intolerancija! Ar apskritai įmanoma Lietuvoje Europos šalių vyriausybėms privaloma destigmatizacijos programa25, kai pati psichiatrija remiasi stigma!? Tuo tarpu Europos teisė neveiksnumo nustatymo ir globos skyrimo sąvokų (kuriomis manipuliuojama uždarant į pensionatus, ir į tai dar 2003m. atkreipė dėmesį Europos Komisija 26) kontekste žino tik asmenis su 1) proto negalia- su jais reikia elgtis HUMANIŠKAI, ir 2) su psichikos sutrikimais kaip schizofrenija, depresija, kurie yra PAGYDOMI vaistais arba … pokalbiu (“talking“) 27, tad ir pensionatuose turėtų būti vien protinę negalią, įgimtą ar įgytą (Mb.Alzheimer, Dementia vasculiaris pasėkoj) turį asmenys – kaip nuošaliuose pensionatuose atsidūrė asmenys su psichikos sutrikimais, ypač “gydyti“ nuo to “ypatingo darinio“, kai kuriuose totalitariniuose režimuose vadinto ‘vangios schizofrenijos‘ diagnoze“(21)?
“Pagelbėjo“ Asmenų su proto negalia komisijos! Tik ar psichiatrai nebeskiria proto negalios ir psichikos sutrikimų? Ar ‘neskiriama‘ paslėpti gyvus žmones? Įrodžius (monitoringas) kaip uždaruose nuošaliuose pensionatuose elgiamasi su žmonėmis, Lietuva gali atsidurti ir Hagos tribunolo dėmesio centre: ES Ministrų Tarybos Rekomendacija REC(2004)10 tai tiksliai apibrėžia kaip ir standartus diagnozuojant, gydant bei prievarta sulaikant institucijose: “Asmenys su proto negalia“ ir “turintys psichikos sutrikimų asmenys“ yra SKIRTINGOs žmonių grupės, ir jų poreikiai negali būti sutapatinami, nors abi grupės gali būti pažeidžiamos, ir Rekomendacijos tikslas yra užtikrinti jų teisių gynybą (Memorandumo 2str.24p.) 28, pabrėžiant teisinį požiūrį ir į “visa -apimančią“ schizofrenijos diagnozę: “Psichikos sutrikimo (vietoj ligos) apibrėžimas TLK-10 diagnostinėje klasifikacijoje skirtas IŠVENGTI tokių požiūrių į diagnozę kaip kad “vangi schizofrenija“, kuria naudojosi totalitariniai režimai“(2 str. 20p.)(21)
Piktnaudžiavimas psichiatrija yra ne vien psichiatrinės bendruomenės, bet VALSTYBĖS GĖDA.
“Lietuvos Psichiatrų asociacijos (LPA) valdyba yra tos nuomonės, kad nereikėtų nagrinėti atskirų psichiatrų asmeninės atsakomybės už buvusį piktnaudžiavimą psichiatrija Lietuvoje, jau vien dėl to, kad daugeliu atvejų diagnostikos ir gydymo procesas atitiko tuo metu vyravusį normos ir patologijos supratimą sovietinėje psichiatrijoje. Tuo pačiu LPA įsipareigoja dalyvauti, analizuojant konkrečius atvejus, kai tokie bus pateikti“ – paskelbta LPA valdybos Pareiškime (3 punktas(13)), t.y. dar 1991m., pripažinus profesinį piktnaudžiavimą ir aukas, LPA priešpastatė save visuomenei, net nesirūpindama kas organizuos analizę. Tiesą pasakius, LPA valdyba teisi: jei psichiatrija buvo naudojama politiniams tikslams, politikai turėtų ir psichiatrijos išsigimimo analizę organizuoti, TAČIAU sistema buvo taip sutvarkyta, kad “Šalia vieno gerai dokumentuoto politinio susidorojimo atvejo (med. priemones skyrė teismai: Lietuvos TSR Aukšč.teismas – autorės past.), tą pačią discipliną ir tuos pačius žmogaus teisių pažeidimus kentėjo šimtai žmonių SU psichikos sutrikimais.“29 Sauvaliavo ir administracija, naudodama psichiatriją egoistiniams, nebūtinai politiniams, tikslams: “administracinių ir politinių-represinių institucijų sauvalė(…) sudarė sąlygas piktnaudžiauti psichiatrija ir pažeidinėti žmogaus teises“(1 Pareiškimo punktas.(13)) Sauvalę lėmė korupcija, buitiniai interesai, nusikaltimų slėpimas, konfliktai darbe, šeimoje. Tačiau jei piktnaudžiavimas “daugeliu atvejų atitiko tuo metu vyravusį normos ir patologijos supratimą sovietinėje psichiatrijoje (3 p.(13, 14)), asmeninė atsakomybė persipina su kolektyvine už nusikalstamą veiką (nusikaltimą žmogiškumui), vykdytą, deja, psichiatrų rankomis, kuri gali būti vertinama ir kaip Jungtinių Tautų KONVENCIJOS Prieš kankinimą, nužmoginantį bei žeminantį elgesį, kai šiuos veiksmus atlieka ar jie vyksta su pareigūno sutikimu ar žinia nepriklausomai nuo to, ar šiuos veiksmus vykdo vienas asmuo ar grupė žmonių30, pažeidimas. Analizė “jei bus LPA pateikti tokie atvejai“, neapsaugota nuo cinizmo: analizuos psichiatrai, kuriems buvo draudžiama laikytis etikos kodekso. Be to, jei aukos pačios kreipsis, tačiau tyrimai 31 parodė, kad itin žiaurios ir profesionaliai organizuotos pragaro atmainos, anot Vakarų politologų, aukos yra viskuo nusivylusios, jų požiūris apskritai į mediciną tapo neigiamas, buvę neuroziniai sutrikimai fiksuoti ar komplikuoti tarpasmeninėm, ypač šeimos problemom, savęs vertinimas sutrikęs, stebima ir projekcija, generalizacija, aukų funkcionavimo lygis, suprantama, pažemėjęs(ten pat), ir jos gali ateiti analizei TIK NE į klinikinę primenančią aplinką.(ten pat). O pagalba aukoms reikalinga: ir psichologinė, ir medikamentinė (dėl medikamentinio parkinsonizmo, vėlyvosios diskinezijos, vidaus organų pakenkimų). Aukų uždarymas į pensionatus, remiantis ‘vangios schizofrenijos‘ samprata esant nevilčiai, depresijai ar baimėms chroniško streso pasėkoj, prievartos reminiscencijoms bei hospitalizmo reiškiniams yra NUSIKALTIMAS, tuo labiau kad į psichiatrų akiratį sovietmečiu pateko būtent aukštesnės moralės ir vertybių sistemos žmonės idealistai, neįtikę kolektyvistiniam sovietiniam mąstymui, dėl kurio šiandien uoliai “reabilituojamasi“, susidorojimo FAKTĄ pripažinus LPA valdybai: “Nukentėdavo piliečiai, kurie savo pasisakymais ar veikla neįtikdavo ideologinei ir administracinei sistemai“(2p.(13)) Jei Lietuva nori būti laikoma civilizuota valstybe, būtina pripažinti sovietinės psichiatrijos aukoms reabilitacinį statusą su adekvačia integracijos visuomenėje programa: “Kai kurios čia pacituotos nuomonės yra ITIN gąsdinančios pagalvojus, kad gali būti pritaikytos gerai funkcionuojantiems ar turintiems tik neurozinio lygio sutrikimų žmonėms“32 ‘Nuomonės‘ buvo plačiai pritaikytos(31)
‘Rašiniuose reiškiamos idėjos nurodo tam tikrą autorių “skonį”. Juose lėtai progresuojančios schizofrenijos samprata yra akivaizdžiai ištempta, ji žymiai daugiau varijuoja ir apima DAUG DAUGIAU nei mūsų paprastosios schizofrenijos arba rezidualinių defektinių būsenų samprata. Daugelis būsenų, kurios bet kur kitur būtų įvertintos kaip depresija, hipochondriniai ar asmenybės sutrikimai, Snežnevskio sistemoje patenka po lėtai progresuojančios schizofrenijos skėčiu. Tokios diagnozės svarbą juridinės atsakomybės atveju sunku pervertinti, ir vargu ar bereikia pabrėžti, kad “schizofrenijos“ diagnozė leidžia daugeliui asmenų išvengti atsakomybės prieš įstatymą, tačiau tik diagnozavus jį esant bepročiu ir, tenka manyti, atitinkamai gydant.” Autorius pateikia sovietinių psichiatrų (Bojarisnikovos ir kt) ligos istorijų aprašymus, kuriuose sveikiems žmonėms būdingi bruožai bei gyvenimiškos aplinkybės sovietinių autorių vertinami kaip sunki schizofrenijos liga, tad: “panašu kad ‘vangi schizofrenija’ su savo neapibrėžtom ribom ir yra kaip NETEISINGO diagnozavimo kai tėra vien neurozinio lygio sutrikimai, taip ir KLAIDINGO sveikų asmenų pripažinimo ligoniais priežastis.“
“Aliarmą turėtų kelti tai, kad daugiažodžiai asmenybės pokyčių ir schizofrenijos aprašymai naudojant Snežnevskio diagnostinę sistemą gali būti pritaikyti be paties konteksto asmenims, pas kuriuos iš tiesų nėra iracionalumo (beprotybės) požymių, būtinų diagnozuojant psichozę pagal DSM-III (žr.I str. dalis), klasifikaciją.” 33
Nuorodos ir paaiškinimai:
• – Susirgimas aptartas I straipsnio dalyje. Šiandien labiau priimtas transkripcija “schizofrenija“ (gr. schizo “skeliu”, phren- “širdis, siela, protas”), tačiau literatūroje, verstoje iš vokiečių k. “Schizophrenie“ bei rusų kalbos, kurioje prigijo vertimas iš vokiečių kalbos pagal tarimą “šizofrenija“, transkripcija nekeičiama: “šizofrenija“ kaip, pavyzdžiui, randame H.Zeigler vertime į lietuvių k. ar 8-ojo – 9-ojo dešimtmečių Lietuvos TSR teismo psichiatrinių ekspertizių aktuose, rašytuose ir rusų kalba.
1. “Psichiatrija: Zakon i praktika”. Pravda, 1989, No 3; Washington Post, Ass.Press, 1988, 12 Febr. “2 Million to Quit Soviet-Mental-Patient Rolls”
Į viršų
2. “Earlier this year in Lithuania, one of the countries in the region where national advocacy by the mentally disabled and their families has made strides, a member of Parliament reportedly suggested that, in view of the great expense of caring for the mentally disabled, sterilization should be considered seriously as a policy option” J.Goldston. The Situation of Mentally Disabled People in the Region. 1. Stigma/Prejudice. 2004, 1.
Į viršų
3. Orwell G. The Prevention of Literature. 1954 (Garden City), p.120-121 (“Shooting an Elephant”)
Į viršų
4. S..Bloch, P.Reddaway. Russia’s Political Hospitals. London, 1977
Į viršų
5. S..Bloch, P.Reddaway. The Shadow Over World Psychiatry: Soviet Psychiatric Abuse. USA, 1985
Į viršų
6. J.Holland, I.Shachmatova-Pavlova. Concept of Classification in the Soviet Union. Schizophrenia Bulletin, National Institute of Mental Health, 1977, 3, p 277-287
Į viršų
7. Harmon Zeigler. The Political Community. New York & London, 1990, vertimas į lietuvių kalbą: Politinė bendruomenė. VIIIsk. TOTALITARIZMAS: VALSTYBĖ PRIEŠ ĮVAIROVĘ. PSICHIATRIJOS PANAUDOJIMAS POLITINIAMS TIKSLAMS Litera Universitati Vytauti Magni, 1993
Į viršų
8. Psychiatry in Russia: Yesterday, Today, Tomorrow. T.Dmitrieva. Serbskey National Research Centre for Social and Forensic Psychiatry: EUROPEAN PSYCHIATRY, THE Journal of European Psychiatrists. 7th AEP Congress Copenhagen. Vol. 9/Suppl 1 1994. pp 31:
“.Forensic psychiatry, like the whole psychiatric system of Russia, was seriously deformed under totalitarian regime. In fact a system of psychiatric abuse developed, which was the result of the state socio-political system. Now, in the period of construction of the legal state, the first Law on Psychiatric Care was adopted in Russia. New drafts codes were prepared, e.g. Criminal Code, Code of Criminal Procedure as well as a draft law on forensic evaluation. These drafts clarify tie criteria of non-responsibility, introduce the concept of diminished responsibility, significantly strengthen the rights of the accused during forensic psychiatric evaluation, and provide the possibility of evaluation procedure in non-state institutions and by private experts. The system of forensic psychiatric institutions of Russia is being reviewed, including their staff standards and material basis. Juridical and organizational basis have been laid for special training in forensic psychiatry with certification and licence provision. Further development of democratic reforms in forensic psychiatry to a great measure will depend on socio-political and economic situation in the country“
Į viršų
9. Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo Biblioteka, INFORMACIJOS CENTRAS, Užsienio periodinių leidinių, gautų Lietuvos bibliotekose, suvestinis katalogas 1993-1997: žurnalo „European Psychiatry“ LIETUVOS bibliotekose nėra. Pažyma išduota 2005 m. sausio mėn.
Į viršų
10. LTV 2005 m. gegužės-birželio mėn. laidos “Žurnalistinis tyrimas“ bei “Visuomeninis interesas“
Į viršų
11. Kauno apskrities viršininko administracija, viršininko pavaduotojas Romaldas Rabačius, ruošė A.GRIŠKEVIČIENĖ 2004-09-30 Nr. 11-G-671-852 į 2004-08-13 gautą prašymą NR. 11-0751(1.22) Dėl Kėdainių pensionato direktorės V.Rokienės elgesio: “Kauno apskr. viršininko administracija išnagrinėjo jūsų pareiškimą,, kuriame nurodyta, jog Kėdainių pensionato direktorė V.Rokienė 2004-08-12 neleido pasimatyti su pensionato gyventoja D.D. ir grasino iškviesti POLICIJĄ. Informuojame jog gyventojos D.D. globėjas įtėvis V.P.Survila 2004-08-10 raštu kreipėsi į Kėdainių pensionato direktorę prašydamas adaptacinio periodo Kėdainių pensionate metu laikinai apriboti D.D. lankymą pašaliniams asmenims. Prašymas buvo aptartas pensionato darbuotojų pasitarime (Vertybių korozija neišvengiama įstaigose, kur pažeidinėjamos žmogaus teisės, bet to dar ir mokoma! – autorės past.). Įvertinusi pensionato gyventojų sveikatos stovį bei tai, jog didžioji jų dalis yra pripažinti neveiksniais, ĮSTAIGA visiškai atsako už kiekvieno asmens saugumą ir sveikatą. Įstaigos vadovas ir administracija sprendžia, kaip elgtis kiekvienu atveju. Jūsų minimu atveju gyventojų lankymo tvarka NEBUVO PAŽEISTA“
Į viršų
12. KREIPIMASIS BE ATSAKYMO į oficialią įstaigą dėl pacientės sovietinės psichiatrijos aukos statuso: Kauno centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro (PSC) gydytojos psichiatrės D.M.GERULAITIENĖS 2003-02-21 d. Prašymas, reg. Nr.G -12/2003 Kauno miesto savivaldybės SVEIKATOS SKYRIUI “ Aštuoni ar devyni “gauti raštiški PSC specialistų nusiskundimai dėl “neetiško“ mano elgesio yra ne vien PSC vadovės netiesos rašymas (skundai yra ne apie mano, o apie pacientės D.D. elgesį), bet ir piktnaudžiavimų psichiatrija faktas: nė vienoje 22 kartus stacionarizuotos D.D. epikrizėje nėra aprašyti schizofrenijai būdingi simptomai ! Pirmą kartą į psichiatrę ligoninę ji pateko 16 metų amžiaus, kai bandė nusižudyti sužinojusi esanti pamestinukė, t.y. sparnuota Chruščiovo frazė, kad tik beprotis nenori gyventi Tarybų šaly, lėmė jos likimą: vietoje psichologinės jos ir šeimos konsultacijos – 6 mėnesių Aminazino kursas, o po to jau “įprasta tvarka“: kasmetinė hospitalizacija dėl neadekvataus elgesio. Lig šiol ignoruojama Lietuvoje 20 a. Europos psichiatrijos istorija*, tad nenuostabu jog terra incognita ir transkultūrinė psichiatrija, viskas maunama ant vieno kurpalio. Priverstinio gydymo neuroleptikais bei ilgalaikės hospitalizacijos nesant psichozės pasekmės neaiškios**, aš tai tyriau, airiams tai suprantama, Lietuvoje, deja, “apie tai nekalbama“. O aš jaučiu medikų kaltę: ne kas kitas, o mes patarinėjome D.D. įtėviams ją gydyti ligoninėje, traktuodami kitataučio vaiko auklėjimo problemas kaip schizofreniją, ir ilga hospitalizacija bei didžiulėmis Aminazino, Haloperidolio dozėmis sukeldami kognityvines problemas bei gilią regresiją (įsivaizduokime judrią, laisvę mylinčią mergaitę, 22 kartus talpinamą į sovietinę psichiatrinę ligoninę ! jaučiu kaltę, nors dirbdama psichoterapeute ir nedalyvavau represiniame procese. Tačiau gydyti tai – neįvardintą bet egzistuojančią problemą – neturime nei gydymo metodikos, algoritmo, kaip lig šiol neturime Lietuvoje ir efektyvios žmogaus teisių organizacijos veiklos kvestionuotino psichiatrinio stacionarizavimo atvejais, o problemą, kilusią dėl schizofrenijos hiperdiagnostikos, vėlgi vadiname schizofreniija.“
Į viršų
13. LIETUVOS PSICHIATRŲ ASOCIACIJOS (LPA) VALDYBOS 1991-03-05 PAREIŠKIMAS Lietuvos Psichiatrų asociacijos valdyba, įvertinusi psichiatrijos tarnybos veiklą tais dešimtmečiais, kai Lietuva buvo inkorporuota į TSRS, pripažindama kad tuomet atsirado ir iki šiol išlieka visuomenės nepasitikėjimas psichiatrija, pareiškia:
1.Psichiatrijos tarnyba, kaip ir daugelis kitų visuomenės gyvenimo sričių, Lietuvos okupacijos laikotarpiu buvo verčiama tarnauti egzistavusiai sistemai. Tuo metu sovietinėje psichiatrijoje naudoti psichikos sutrikimų diagnostiniai kriterijai, administracinių ir politinių-represinių institucijų sauvalė ir įstatymais reglamentuota psichiatrų veikla sudarė sąlygas piktnaudžiauti psichiatrija ir pažeidinėti žmogaus teises. Dėl šių priežasčių nukentėdavo piliečiai, kurie savo pasisakymais ar veikla neįtikdavo ideologinei ir administracinei sistemai.
2.Lietuvos Psichiatrų Asociacija, įkurta 1990 m., dėl viso to apgailestauja ir smerkia bet kokį psichiatrijos panaudojimą kitiems, negu gyventojų sveikatos apsauga, tikslams.
3. Lietuvos Psichiatrų asociacija (LPA) yra tos nuomonės, kad nereikėtų nagrinėti atskirų psichiatrų asmeninės atsakomybės už buvusį piktnaudžiavimą psichiatrija Lietuvoje, jau vien dėl to, kad daugeliu atvejų diagnostikos ir gydymo procesas atitiko tuo metu vyravusį normos ir patologijos supratimą sovietinėje psichiatrijoje. Tuo pačiu LPA įsipareigoja dalyvauti, analizuojant konkrečius atvejus, kai tokie bus pateikti. 4. .LPA valdyba, primindama itin skaudžią psichiatrijos tarnybos ir mokslo padėtį Lietuvos Respublikoje, kviečia vyriausybines ir visuomenines organizacijas, piliečius bendromis jėgomis kurti naują humanišką psichikos ligonių gydymo ir globos tarnybą.
Į viršų
14. II-ojo Neeilinio Psichiatrų Asociacijos suvažiavimo Pareiškimas (LPA valdybos priimtas 1991-03-15) dėl piktnaudžiavimo psichiatrija, Gydytojų žinios, 1992 m. liepos 4 – 11 d.d., 2 psl
Į viršų
15. 1)Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 1998-08-17 Įsakymas Nr. 468 “Dėl medicinos normos MN 53:1998 “Gydytojas psichiatras: teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo: 1.Patvirtinti Lietuvos medicinos normą MN 53:1998 “Gydytojas psichiatras: teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė “ 2.Patvirtinti MN 53:1998 įdiegimo priemonių planą.3. Sveikatos priežiūros įstaigų vadovams organizuoti šios normos įdiegimą nuo šio įsakymo paskelbimo “Valstybės žiniose“ dienos ir užtikrinti gydytojo psichiatro darbą, vadovaujantis šios normos nurodymais. Įsakymo vykdymą kontroliuoti viceministrui V.Basiui. Ministras Stankevičius 2) Civilinė byla Nr.2-1071/2003, 2 tomas, b.l. 123: (Į klausimą Kauno centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro atstovui: Ar žinomas ir vykdomas SAM įsakymas Nr. 468 “Dėl MN 53:1998 patvirtinimo?: “Žinomas SAM 1988-08-17 įsakymas Nr.468 ir jis vykdomas“ (Į klausimą apie ĮDIEGIMO PRIEMONIŲ PLANĄ, jei gydytojai psichiatrai nėra supažindinti su minima medicinos norma, ji nepaskelbta “Valstybės žiniose“ bei internete): “Nežinom apie jokį įdiegimo priemonių planą.“ 3) Kelių diagnozių, o ne vienos šizofrenijos rašymas diagnozuojant TLK – 10 sistemoje, atsisakymas “patikslinti“ diagnozę kiekvieno paciento apsilankymo metu ir yra minimos medicinos normos reikalavimai, už- kurių laikymąsi surašytos drausminės nuobaudos (c/b byla Nr. 2-7071/3, 2 t., b. l. 40, 183)
Į viršų
16. Lietuvos medicinos norma MN 53:1998 “Gydytojas psichiatras“ numato, kad diagnozuojant turi būti remiamasi 10-ojo peržiūrėjimo Tarptautine ligų klasifikacija TLK- 10 (10.12p.). TLK-10 (Ženeva, 1992) sudaryta remiantis daugiau nei 30 šalių ekspertų darbu klasifikuojant psichikos sutrikimų simptomus (“The ICD-10 chapter dealing with mental disorders has been produced through an intensive process of collaboration between experts in more than 30 countries. The process of production of ICD-10 Chapter V has probably been the largest international collaborative project ever” N.Sartorius. Dept. of Psychiatry, University of Geneva, Switzerland. European Psychiatry Vol 11/Suppl 4 1996, London, pp 157s.) Lietuviškojo vertimo ĮVADE nurodoma: “Terminu “sutrikimas“ apibrėžiama klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie vargina žmogų ar blogina asmenybės funkcionavimą“. “Izoliuoti socialiniai nukrypimai ar konfliktai be asmenybės disfunkcijos nepriskiriami psichikos sutrikimams“. “Klinicistams rekomenduojama rašyti tiek diagnozių, kad pilnai atsispindėtų klinikinis vaizdas“. “Terminas “sutrikusi veikla“, t.y. būklė, ribojanti konkretaus asmens įprastinius veiksmus, atspindinti defekto ir negalios poveikį asmens veiklai plačia socialine prasme, kur kultūrinė aplinka gali turėti didelės įtakos, neturi būti vartojamas kaip diagnostikos terminas“ “Turint omenyje žinių apie schizofreniją ir kitus trumpalaikius (psichozinius) sutrikimus trūkumą (…) Todėl tikslinga laikytis 1 mėnesio termino nustatant schizofrenijos diagnozę, kai pastebima tipiškų schizofrenijos simptomų (…) prieštarauja nuomonei, kad schizofrenijai būdinga ilgalaikė eiga (…) studijos nustatė, kad didelė dalis ligonių su tipiškais ir aiškiais schizofrenijos simptomais, kurie tęsiasi daugiau kaip 1, bet mažiau kaip 6 mėnesius, visiškai pasveiko arba jų psichinė būklė žymiai pagerėjo. Todėl, atsižvelgiant į TLK-10 tikslus, reiktų vengti bet kokių prielaidų apie neišvengiamą schizofrenijos chroniškumą, ir suprasti šį terminą kaip sindromo aprašymą. Schizofrenijos sindromą gali sukelti įvairios priežastys (kurių dauguma nežinomos), ir jis gali įvairiai baigtis, priklausomai nuo genetinių, somatinių, socialinių ir kultūrinių sąlygų“. Atkreipiu dėmesį kaip mikliai iškreipiama praktikoje TLK-10 prasmė ir esmė “vangios schizofrenijos“ diagnozės atžvilgiu: a)diagnozavimo pagal tuiometinius kriterijus klaidoms tušuoti nesant simptomų, pateisinanančių sovietmečiu užrašytą diagnozę, iš TLK-1 pasiimamas teiginys, kad nuo schizofrenijos galima pasveikti arba psichinė būklė gali žymiai pagerėti, atseit diagnozuojant klaidų nebuvo, disidentai ir kitos aukos paprasčiausiai pasveiko! b) Tačiau tai p a m i r š t a m a kuriant pensionatų tinklą: na kam, mielieji, talpinti žmones su praeinančiu susirgimu į tokią įstaigą, iš kurios paprastai negrįžtama?
Į viršų
17. Current Medical Diagnosis & Treatment, a lange medical book 1989 General considerations ‘The schizophrenic disorders are a group of syndroms manifested by massive disruption of thinking, mood, and overall behaviour. According to DSM-III-R criteria, the onset of illness occurs before age 45, signs must be continuous for at least 6 months; the illness is not proceed by a full depressive or manic syndrome; and symptoms are not due to mental retardation or organic mental disorder. The characterisation and nomenclature of the disorders are quite arbitrary and are influenced by sociocultural factors and schools of psychiatric thought. (…) Differential diagnosis. First and foremost should be a reconsideration of the diagnosis of schizophrenia in any person who has been so diagnosed in the past, particularly when the clinical course has been atypical. A number of these patients have been found to actually have atypical episodic affective disorders that have responded well to lithium. Manic episodes often mimic schizophrenia. Also many individuals have been diagnosed as schizophrenic because of inadequacies in psychiatric nomenclature. (…) Adolescent phases of growth and counterculture behaviours constitute another area of diagnostic confusion. It is particularly important to avoid misdiagnosis in these groups, because of the long-term implications arising from having such a serious diagnosis made in a formative stage of life 19, J.Brophy. Psychiatric disorders. Schizophrenic & other psychotic disorders 688-691 {Į lietuvių k. išversti tik paryškinti sakiniai, sudarantys straipsnyje pateiktų tvirtinimų esmę: ‘Pirmiausia ir svarbiausia yra tai, kad būtina peržiūrėti schizofrenijos diagnozę kiekvienam asmeniui, jei ji buvo nustatyta anksčiau, ypač jei jos klinikinė eiga buvo netipiška. Paauglystė, augimo fazių laikotarpis, jos pasireiškimai kaip kontra-kultūrinis elgesys, yra svarbi diagnostinių nesusipratimų sritis, kur svarbu išvengti tokio rimto susirgimo kaip schizofrenija – dėl ilgalaikių implikacijų, kylančių iš šios diagnozės minimame žmogaus gyvenimo laikotarpyje, – abejotino diagnozavimo}
Į viršų
18. 1) Tema apie “normalius“ ir “nenormalius“ yra neišsenkanti ir gali sugrąžinti vėl prie sovietinės psichiatrijos kaip “psichologinės kirpėjos“ pagal KP “šukuoseną“ normalumo standartų, bei panašių, tačiau ne tokio plataus masto kaip TSRS, bandymų, prie tendencijos psichinius ligonius izoliuoti 19a. ir integruoti visuomenėje 20a., paternalistinių 19a. nuostatų ir jų dramatiškų pokyčių 20a., psichoanalizės įtakos Europos kultūrai, ostrakizmo ir konformizmo, individualizmo ir kolektyvizmo, tad tenka apsiriboti šiandien Lietuvoje būtinu nors neretai apeinamu psichikos sutrikimo diagnozavimo kriterijum pagal TLK-10: “Terminu “sutrikimas“ apibrėžiama klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie vargina žmogų ar blogina asmenybės funkcionavimą“, turint omenyje, kad “izoliuoti socialiniai nukrypimai ar konfliktai be asmenybės disfunkcijos nepriskiriami psichikos sutrikimams“.
Į viršų
19. “Naujas mąstymas į VSK atėjo gerokai prieš pertvarkos pradžią. Lietuvoje nuo 1982 m. nebuvo represuotas nė vienas asmuo už politinius nusikaltimus. Dvasininkai nebuvo išskirta kaip atskira kategorija. Jie kaip ir visi buvo teisiami pagal 68-ąjį straipsnį (antitarybinė agitacija ir propaganda). Tai buvo stagnacijos laikų įstatymas. Bet ne mes jį kūrėme. Šis įstatymas gynė vienpartinę sistemą, tų laikų vadovus ir jų privilegijas“. “Tiesa“, 1990m., Nr94, ‘Ką saugo valstybės saugumas?‘. Į “Tiesos“ skaitytojų klausimus atsako Lietuvos TSR valstybės saugumo vadovai (E.Baltinas)
Į viršų
20. Council of Europe Committee of Ministers Recommendation No.REC(2004)10 to member States concerning the protection of the human rights and dignity of persons with mental disorder (Adopted by the Committee of Ministers on 22 September 2004 at the 896th meeting of the Ministers‘ Deputy) Chapter 1. Article 2 – Scope and definitions. ScopE 1. This recommendation applies to persons with mental disorder defined in accordance with internationally accepted medical standards. 2. Lack of adaptation to the moral, social, political or other values of a society, of itself, should not be considered a mental disorder. (p 3)
Į viršų
21. Explanatory Memorandum to Recommendation No. REC(2004)10 Chapiter i. Article 2. Scopes and definitions 20. An example of an internationally accepted medical Standard is that provided by Chapter V of the World Health Organisation‘s International Statistical Classification of Diseases and Related Health Problems, which concerns Mental and Behaviour Disorders (ICD-10) (TLK liet) This method of defining mental disorder aims to prevent idiosyncratic approaches to diagnosis. So called “sluggish schizophrenia“ is one example of such idiosyncratic approach; it was a diagnosis applied under certain totalitarian regimes in the past but not recognised elsewhere in the world
Į viršų
22. 1.Kauno apskrities viršininko administracijos valdininkų A.Griškevičienės, R.Rabačiaus, K.Pesenkos atsakymai dėl 10 mėnesių trukusios absoliučios žmogaus izoliacijos Kėdainių neįgaliųjų pensionate (2004 m. Nr. 11-G-671-852, 2005m. Nr. 11-G-24-200) 1).“Kėdainių pensionato direktorė V.Rokienė 2004-08-12 neleido pasimatyti su pensionato gyventoja D.D. ir grasino iškviesti POLICIJĄ. Jūsų minimu atveju gyventojų lankymo tvarka NEBUVO PAŽEISTA“ (11) 2).“Kėdainių pensionate D.D. apgyvendinta Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 29d. siuntimu Nr. 483. Kauno m. apylinkės teismas 2000-09-15 pripažino D.D. neveiksnia. 2004-01-21 tas pats teismas globėjo funkcijas pavedė D.D. įtėviui V.P.Survilai, kuris vykdo šias pareigas iki šiol. Kėdainių pensionato direktorė V.Rokienė savo darbe vadovaujasi norminiais aktais. D.D. teisės nėra pažeidžiamos, jokia PRIEVARTA NĖRA TAIKOMA Kaip informavo Kėdainių pensionato direktorė V.Rokienė, D.D. sėkmingai adaptavosi Kėdainių pensionate“ 2) Iš neatsakyto Pareiškimo (12) Kauno sveikatos skyriui: “Vargu bau ar kas nors abejoja, kad sovietinė psichiatrija pseudomokslinė***, ar kad jos pagalba buvo vykdoma visuomenės kontrolė, išskyrus nebent pačius sovietinius psichiatrus, nes jie buvo taip mokomi ir tame procese dalyvavo. Skaitantiems savo specialybės literatūrą užsienio kalbomis tai buvo aišku ir sovietmečiu, neskaitantiems neaišku ir šiandien. Diskusija šiuo klausimu Lietuvoje lig šiol neįvyko (priešingai kitoms pokomunistinėms šalims), Lietuvos Gen.prokuratūra sprendimą pagal mūsų 1992 m. įteiktą medžiagą apie piktnaudžiavimus psichiatrija politiniais tikslais priėmė tik po 10 metų, 2002 m. rugsėjo mėn.****, per šį laiką slėpimas nusižengimo Hipokrato priesaikai kaip psichologinė gynyba pažengė toli, ir apie etines nuostatas psichiatrijoje kalbėti sunku, klastojama net Europos psichiatrijos istorija*****. Be abejo, PSC vadovės ir daugumos specialistų bei mano nuomonės šiuo atžvilgiu skiriasi. Mano etikos “klaida“ – noras padėti nukentėjusiai nuo pseudomokslinis psichiatrijos koncepcijos – turėtų būti įvardinta teisingai. Vakaruose kelia nerimą ir susierzinimą tai, kad sovietiniai gydytojai praktiškai nepadeda savo pacientams reabilituotis. Tai sudėtinga teisminė procedūra. Psichiatrai galėtų visokeriopai pagelbėti buvusiems ligoniams, pateikdami atitinkamus duomenis teismui. Iki šiol nežinau nė vieno atvejo, kad kuri nors iš gerai žinomų represinės psichiatrijos aukų būtų mediciniškai reabilituota. Nesu kerštingas, bet manau, kad kai kurie psichiatrai turėtų būti teisiami. Šie žmonės nusikalto žmonijai. Man atrodo, kad represinės psichiatrijos atstovai paprasčiausiai bijo, kad jų “nuopelnai“ nebūtų atskleisti iki galo. Gydytojų, dariusių piktadarystes, kolektyvinis solidarumas yra didelė kliūtis“- tvirtina Peter Redway “Novoje vremia“, 1991, N 5
Į viršų
23. “Kėdainių neįgaliųjų pensionate 2004-08-02 patalpinta savo įtėvio bei Kauno apskrities viršininko tarnybos “vangios schizofrenijos“ auka D.D., 22 kartus iki 2001m. talpinta į psichiatrines ligonines su Schizophrenia Paranoides nesant net epikrizėse (išrašuose) aprašytų nė vieno Schizophrenia Paranoides simptomų, 2005-03-30 po pokalbio telefonu su įtėviu ir paprašius pasiimti nors kelioms dienoms (iš pensionato, kaip ir iš psich.ligoninės, nepriklausomai nuo psichinės sveikatos, Lietuvoje gali “pasiimti“ tik “patalpinęs“ ir “sutvarkęs“ neveiksnumą asmuo: tai itin veidmainiška D.D., kuri apie metus išgyveno Kauno gelež.stoty bėgdama nuo įtėvio uždarinėjimų, atžvilgiu), nes labai pasiilgo gimto miesto, svajoja nors pereiti jo gatvėmis, med.sesers V. buvo nuvesta į karceriu vadinamą izoliatorių ir sargo, med.seseriai nurodžius, pririšta už tai, kad kalbėdama su įtėviu telefonu nepalankiai atsiliepė apie Kėdainių neįgaliųjų pensionatą.
Į viršų
24. 1).“..anyone with any spark of social concern can be defines as ‘mad’. It is also questionable how many psychiatrists or psychologists with innovative ideas in the field of psychology can safely be left at liberty…”.(British Journal of Psychiatry, 1986, 148, p254). 2). Gerb.M., 2004-01-25 Dėkoju už laišką, kurį atvežė E. Norėjau paklausti, ar galime Jūsų laiško dalį spausdinti “Klubo “13 ir K“ žiniose.“ Gi Jūsų laiško pradžios kopijas mes pridėsime prie savo ataskaitų, kad ir kitais metais gautume lėšų savo žurnalo spausdinimui. Kaip girdėjote, mes vykdome pacientų teisių gynimo projektą. Pagarbiai Danguolė Survilaitė, Klubo “13 ir K“ pirmininkė.“ 3).Klubo “13 ir K“žinios“, 2004/4 R.Belovas. Atsakomybės kriterijus. (Pensionato direktorės pasakojimas) Prieš keletą mėnesių į pensionatą buvo atvežta moteris Daiva (redakcijai pavardė žinoma). Antros grupės invalidė, invalidumas – visam gyvenimui. Moteris pripažinta ir neveiksnia. Atvežė Daivą jos įtėvis ir globėjas Vytautas Survila drauge su Kauno m. sveikatos apsaugos skyriaus atstovu – tokia įprasta tvarka. Tačiau praėjo tik kelios dienos, ir į pensionatą atvyko gydytoja psichiatrė Dalia Gerulaitienė ir pareikalavo susitikti su nauja pensionato gyventoja. Mes pirmaisiais mėnesiais leidžiame pensionato gyventojams apsiprasti su aplinka, tad šiuo metu įleidžiame TIKTAI jų artimiausius gimines (Tuos, kurie uždarė kančioms ir patyčioms! – aut. past.) ir gyd.D.Gerulaitienės susitikti NELEIDOME. Mūsų pensionato vadovai, viską apsvarstę, pasikalbėję su pačia gyd.D.Gerulaitiene, taip pat nusprendė gydytojos pas D.D. NELEISIME – sako V.Rokienė. Neįsileidę gyd. D.Gerulaitienės, mūsų pensionatas tapo taikiniu tarsi karo zonoje. Per trumpą laiką buvom apskųsti – nuo Kėdainių policijos ir prokuratūros iki Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuriai priklauso mūsų pensionatas, ir netgi pačiam Lietuvos Respublikos prezidentui“ “Aplankęs savo įdukrą V.Survila taip pat paliko savo ir Daivos kaimynų (?) iš Kauno prašymą neleisti susitikti gyd.D.Gerulaitienei“ (“Kaimynų iš Kauno“ laiško, be abejo, nėra: ne jie uždarė, ne jiems svarbu kad su niekuo uždarytas žmogus nesusitiktų, nesiremia tokiu laišku Kėdainių policija, prokuratūra bei apskrities administracija(11, 22), tai vienas R.Belovo (psichiatrės D.Survilaitės?) “pagražinimų“, kurių, akivaizdžiai melagingų, ir daug skaudesnių privalėjo klausytis (atsisakant – bausmė neuroleptikais!) absoliučiai nuo išorinio pasaulio izoliuota “atsivertimui“(7) D.D.: palaužti uždarytą žmogų! verčiant nešioti po pensionatą ir kitiems rodyti laikraštėlį su R.Belovo straipsniu, kur išjuokti ir apmeluoti jos jausmai, o jos mylima, sutrikusią kalbą pagydžiusi gydytoja vadinama aferiste. Pokalbio su V.Rokiene taip pat nebuvo, vos jai prisistačius pirmą kartą gyvenime išgirdau grasinimą iškviesti policiją(11) – dėl apsilankymo draudžiamoj zonoj – kaip slepiami vis dėlto nusikalstami veiksmai! Stalininių įpročių demonstracija 2005m. Lietuvoje iš tiesų nepamirštama, grįžkime prie straipsnio: “Tokios situacijos nebūtų, jeigu gydytojų kolektyvas, susirinkęs į bendrą pokalbį su gydytoja, būtų jai tiesiai pasakęs: “Gydytoja, jūs sergate. Jūsų elgesys niekuo nesiskiria nuo mūsų pacientų elgesio. Tik pacientai kalba apie savo problemas, o jūs – apie psichiatrijos kryptis ir trūkumus (…) kyla klausimas ko laukė gydytojai, kai matė, kad jų kolega serga, seniai serga? Reikėjo apie tai visų pirma pasakyti pačiai gydytojai. Ir tuomet kartu reikėjo gydytojai UŽVESTI LIGOS ISTORIJĄ“ – reziumuoja R.Belovas (psichiatrė D.Survilaitė: kaip visi gydomas psichikos paslaugų vartotojas ligos istorijų tikrai neužvedinėja!) Taigi – nuoširdus gailestis praleidus puikią progą susidoroti įprastais sov.psichiatrijos metodais? Mažiau patyrusių kolegių pabarimas už tokį aplaidumą!? – juodu ant balto, neištrinsi, atleidimo įsakyme Nr.85k įrašyta: “Gydytojos psichiatrės D.M.Gerulaitienės atleidimo PAGRINDĄ sudaro“, tiesa, iki atleidimo neregėtas, bet 2002-06-26, man esant atostogose, 3 psichiatrių pasirašytas skundas jog “D.D. belaukdama koridoriuje kitus pacientus nustatinėjo PRIEŠ stacionarinį ir medikamentinį gydymą“, o gydytoja D.Gerulaitienė “neetiškai kritikuoja gydymą kaip Sovietinės sistemos reliktą“… 4) MDAC į klausimą KĄ DARYTI esant ar įtariant nežmogišką elgesį psichiatrijos įstaigoje, nurodo: KREIPTIS į Socialinių reikalų, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų ministrus, Premjerą, Respublikos Prezidentą.
Į viršų
25. 1.Reforming Psychiatry in Eastern Europe – The WHO perspective. W.Rutz*. WHO Regional; Office for Europe. Copenhagen, Denmark European Psychiatry 2002 Vol.17-Suppl.1 p 18s 2. On stigma and discrimination of mentally ill. report from a WHO/EURO Task Force. L.Jacobson, Department of Psychiatry, University of Umed, Sweden. European Psychiatry 2002, Vol
