Didysis trenksmas …ir mes esam žvaigždžių ūkas…
Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ
Hildė patogiai įsitaisė sūpynėse šalia tėčio. Buvo beveik dvylika valandų. Jie sėdėjo ir žvelgė į įlanką, o danguje pamažu žiebėsi žvaigždės. Mažos bangelės teliūskavo į akmenis po lieptu. Pirmasis tylą nutraukė tėtis.
– Keista, kai pagalvoji, jog gyvename mažoje Visatos planetoje.
– Taip…
– Žemė yra viena iš daugelio planetų, skriejančių apie Saulę. Bet ji – vienintelė gyva planeta.
– Galbūt vienintelė visoje Visatoje?
– Taip, tai įmanoma. Bet taip pat galima įsivaizduoti, jog Visatoje verda gyvenimas. Nes Visata yra be galo didelė. Nuotoliai tokie milžiniški, jog matuojami šviesminutėmis ir šviesmečiais.
– Ką tai reiškia?
– Šviesminutė yra atstumas, kurį nueina šviesa per vieną minutę. Tai yra labai daug, nes per sekundę šviesa kosmose įveikia 300 000 kilometrų nuotolį. Taigi šviesminutė yra 300 000 kart 60 – arba 18 milijonų kilometrų. Šviesmetis lygus beveik dešimčiai bilijonų kilometrų.
– Koks atstumas iki Saulės?
– Truputį daugiau kaip aštuonios šviesminutės. Taigi saulės spinduliai, kaitinantys mums skruostus šiltą birželio dieną, aštuonias minutes keliauja per Visatą, kol mus pasiekia.
– Pasakok toliau!
– Plutonas, tolimiausia Saulės sistemos planeta, nuo Žemės nutolęs net per penkias šviesvalandes. Žvelgdamas į Plutoną pro teleskopą, astronomas iš tikrųjų mato tai, kas buvo prieš penkias valandas. Kitaip tariant, Plutono vaizdas pasiekia mus per penkias valandas.
– Nelengva įsivaizduoti, bet manau, jog suprantu.
– Puiku, Hilde. Bet žinok, tai tik pradžia. Saulė tėra viena iš 400 milijardų kitų žvaigždžių galaktikoje, kurią vadiname Paukščių Taku. Ši galaktika panaši į didelį diską, nuo kurio atsišakoja daugybė spiralių. Vienoje iš jų yra ir mūsų Saulė. Pažvelgę į dangų giedrą žiemos naktį, matome plačią žvaigždžių juostą, nes tuomet žiūrim į patį Paukščių Tako vidurį.
– Gal todėl švedai Paukščių Taką vadina Žiemos Keliu.
– Iki artimiausios Paukščių Tako žvaigždės yra keturi šviesmečiai. Galbūt ją ir matome štai ten virš salos. Jeigu įsivaizduosi, kad ten aukštai sėdi astronomas, nukreipęs galingą teleskopą į Bjerkelį, jis matys Bjerkelį tokį, koks jis buvo prieš ketverius metus. Tikriausiai jis pamatytų vienuolikmetę mergaitę, sėdinčią sūpynėse ir tabaluojančią kojomis.
– Aš tyliu.
– Bet tai buvo pati artimiausia žvaigžde. Visa Galaktika, kitaip – “žvaigždžių ūkas” – yra 90 000 šviesmečių pločio. Tai reiškia, kad nuo vieno Galaktikos galo iki kito šviesa keliauja 90 000 metų. Kai nukreipiame akis į Paukščių Tako žvaigždę, nutolusią per 50 000 šviesmečių nuo Saulės, žvelgiam į 50 000 metų praeitį.
– Man galvoje netelpa.
– Taigi, žiūrėdami į Visatą, žvelgiame į praeitį. Niekada nežinome, kaip ten dabar yra. Žinome tik, kaip buvo. Kai žiūrime į žvaigždę, esančią už tūkstančių šviesmečių, iš tikrųjų grįžtame tūkstančius metų į Visatos istoriją.
– Tai tiesiog nesuvokiama.
– Viskas, ką matom, pasiekia, mūsų akis šviesos bangų pavidalu. O bangoms sklisti erdve reikia laiko. Tai galima būtų palyginti su griaustiniu. Pirmiausia visada pamatome žaibo tvykstelėjimą ir tik vėliau išgirstame griausmą. Taip yra todėl, kad garso bangos juda lėčiau už šviesos bangas. Kai griaudžia, girdžiu trenksmą, sukeltą kažko, kas įvyko šiek tiek anksčiau. Taip pat ir su žvaigždėmis. Kai žiūriu i žvaigždę, kuri nuo mūsų nutolusi per tūkstančius šviesmečių, matau to, kas įvyko prieš daugelį tūkstančių metų, “griausmą”.
– Suprantu.
– Lig šiol kalbėjome tik apie mūsų Galaktiką. Tačiau astronomai mano, jog Visatoje yra maždaug šimtas milijardų tokių galaktikų, ir kiekvieną sudaro maždaug šimtas milijardų žvaigždžių. Kaimyninė Paukščių Tako galaktika vadinama Andromedos ūku. Nuo mūsų Galaktikos ji nutolusi per du milijonus šviesmečių. Tai reiškia, kad šviesa nuo tos galaktikos iki mūsų keliauja du milijonus metų. Vadinasi, žiūrėdami į aukštai danguje esantį Andromedos ūką, matome tai, kas buvo prieš du milijonus metų. Jeigu tame žvaigždžių ūke sėdėtų koks gudrus astronomas – įsivaizduoju tokį mažą padykėlį, kuris šiuo metu nukreipia teleskopą į Žemę – jis mūsų nepamatytų. Geriausiu atveju įžvelgtų keletą žemakakčių pirmykščių žmonių.
– Aš apstulbinta.
– Pačios tolimiausios galaktikos, apie kurias mums šiandien žinoma, yra maždaug už dešimties milijardų šviesmečių nuo mūsų. Taigi, kai gauname signalus iš šių galaktikų, žvelgiame į dešimties milijardų metų Visatos istoriją. Tai maždaug dvigubai ilgesnis laikas, nei egzistavo mūsų Saulės sistema.
– Man ima svaigti galva.
– Nelengva suvokti, ką reiškia pažvelgti į tokią tolimą praeitį. Tačiau astronomai atrado tai, kas turi dar didesnės reikšmės mūsų pasaulėvaizdžiui.
– Papasakok!
– Pasirodo, kad nė viena Visatos galaktika nestovi vietoje. Visos galaktikos tolsta viena nuo kitos milžinišku greičiu. Kuo labiau jos nuo mūsų nutolusios, tuo greičiau juda. Tai reiškia, kad laikui bėgant nuotoliai tarp galaktikų didėja.
– Bandau įsivaizduoti.
– Jei ant baliono nupieši keletą juodų taškelių, pučiant balioną, jie vienas nuo kito tols. Tas pats vyksta ir su Visatos galaktikomis. Sakoma, kad Visata plečiasi.
– Dėl ko taip yra?
– Dauguma astronomų mano, jog Visatos plėtimasis gali turėti tik vieną paaiškinimą. Kadaise, maždaug prieš penkiolika milijardų metų, visa Visatos materija buvo susitelkusi nedideliame plote. Ji buvo tokia tanki, jog dėl traukos jėgos pasidarė karšta. Galiausiai materija taip įkaito ir sutankėjo, jog įvyko sprogimas. Jis vadinamas didžiuoju sprogimu – angliškai “the big bang”.
– Man baisu vien nuo tokios minties.
– Didžiojo sprogimo metu materija išsisklaidė po Visatą. Materijai vėstant, susidarė žvaigždės, galaktikos, planetos ir jų palydovai…
– Sakei, kad Visata tebesiplečia?
– Ir tai vyksta dėl šio sprogimo, įvykusio prieš milijardus metų. Visata neturi jokios pastovios geografijos. Ji yra sprogimas. Galaktikos tebejuda milžinišku greičiu per Visatą.
– Ir tai tęsis visą amžinybę?
– Tai visai įmanoma. Bet yra ir kita galimybė. Tikriausiai atsimeni, kaip Albertas pasakojo Sofijai apie dvi jėgas, dėl kurių planetos skrieja tomis pačiomis trajektorijomis apie Saulę?
– Rodos, trauka ir inercija?
– Toks pat ryšys sieja ir galaktikas. Nors Visata plečiasi, traukos jėga veikia priešinga kryptimi. Galbūt vieną dieną – po keleto milijardų metų – traukos jėga paveiks taip, jog, silpstant didžiojo sprogimo jėgai, dangaus kūnai ims artėti. Įvyks atvirkštinis sprogimas, vadinamoji “implozija”. Bet nuotoliai yra tokie dideli, jog tai turės vykti kaip sulėtintame filme. Šį procesą gali palyginti su tuo, kas vyksta, kai iš baliono išleidžiamas oras.
– Visos galaktikos vėl susispaus mažame plotelyje?
– Taip, supratai mintį. Bet kas bus toliau?
– Tikriausiai įvyks naujas sprogimas, dėl kurio Visata vėl ims plėstis. Juk tie patys gamtos dėsniai galioja visąlaik. Susidarys naujos žvaigždės ir naujos galaktikos.
– Galvoji teisingai. Kalbėdami apie Visatos ateitį, astronomai nurodo dvi galimybes: arba Visata ir toliau plėsis, o galaktikos vis labiau tols viena nuo kitos – arba Visata vėl ims trauktis. Tai priklauso nuo Visatos masės, kurios astronomai dar negali tiksliai apibrėžti.
– Bet jeigu Visata yra tokia masyvi, kad vieną dieną ims trauktis, tai gal ji jau daug kartų plėtėsi ir traukėsi?
– Visai įmanoma. Bet tai – ne vienintelė galimybė. Gali būti, jog Visatos plėtimasis vyksta tik šį vienintelį kartą. Bet jeigu Visata plėsis per amžius, kyla klausimas, kaip viskas prasidėjo.
– Kaip tada atsirado materija, kuri staiga sprogo?
– Krikščionis “didžiajame sprogime” įžvelgtų pasaulio sukūrimo aktą. Biblijoje juk parašyta, kad Dievas pasakęs: “Tepasidaro šviesa!” Tikriausiai taip pat atsimeni, jog Albertas minėjo “linijinį” krikščionybės požiūri į istoriją. Todėl, remiantis krikščioniškąja pasaulio sukūrimo versija, tinkamiausia manyti, jog Visata ir toliau plėsis.
– Taip!
– Rytuose paplitęs “ciklinis” požiūris į istoriją. Tai reiškia, kad istorija nepaliaujamai kartojasi. Pagal vieną seną indų tikėjimą, pasaulis tai plečiasi, tai traukiasi. Taip vykstanti kaita tarp “Brahmano dienos” ir “Brahmano nakties”. Žinoma, toks įsivaizdavimas labiausiai atitinka nuomonę, jog Visata plečiasi, traukiasi, ir vėl plečiasi pagal tam tikrą ciklą. Įsivaizduoju didžiulę be atvangos tvinksinčią širdį…
– Man atrodo, kad abi teorijos yra ir sunkiai suvokiamos, ir įdomios.
– Čia galime prisiminti didįjį amžinybės paradoksą, apie kurį kartą savo sode galvojo Sofija: arba Visata egzistuoja per amžius, arba kažkada atsirado iš nieko…
– Ai!
Hildė griebėsi už kaktos.
– Kas atsitiko?
– Atrodo, gylys įgėlė.
– Matyt, Sokratas bando pažadinti tave iš snaudulio…
Sofija su Albertu sėdėjo raudonajame sportiniame automobilyje ir klausėsi majoro, kuris pasakojo Hildei apie Visatą.
– Ar pagalvojai, kad vaidmenys visiškai pasikeitė? – po kurio laiko paklausė Albertas.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Anksčiau jie klausėsi mūsų, o mes negalėjome jų matyti. Dabar mes klausome jų, bet jie mūsų nemato.
– Ir tai dar ne viskas.
– Ką turi galvoje?
– Iš pat pradžių mes juk nežinojome, kad yra kita tikrovė, kurioje gyvena Hildė ir majoras. O dabar jie nieko nežino apie mūsų pasauli.
– Kerštas saldus.
– Bet majoras galėjo kištis į mūsų gyvenimą…
– Nenoriu prarasti vilties, jog ir mes galim įsibraut į jų pasaulį.
– Pati žinai, jog tai neįmanoma. Ar pamiršai, kaip mum nesisekė kavinėje “Cinderella”? Mačiau, kaip vargai su kokakolos buteliu.
Sofija kurį laiką žvelgė į sodą, kol majoras pasakojo apie “didįjį trenksmą”. Staiga jai šovė kažkokia, mintis.
Ji ėmė griozti automobilyje.
– Ką sugalvojai? – paklausė Albertas.
– Nieko.
Sofija atidarė įrankių skrynelę ir susirado veržlių raktą. Tada ji stryktelėjo iš automobilio. Nuėjo prie sūpynių ir atsistojo priešais Hildę ir jos tėtį. Pirmiausia Sofija bandė pagauti Hildės žvilgsnį, bet tai buvo visiškai neįmanoma. Galiausiai ji pakėlė raktą aukštai virš galvos ir sudavė Hildei į kaktą.
– Ai! – sušuko Hildė.
Sofija įdūrė ir majorui į kaktą, bet šis nė nemirktelėjo.
– Kas atsitiko? – paklausė jis.
– Atrodo, gylys įgėlė.
– Matyt, Sokratas bando pažadinti tave iš snaudulio.
Sofija atsigulė ant žolės ir įsispyrusi pabandė stumtelti sūpynes. Bet jos – nė krust. O gal kokiu milimetru ir pajudėjo?
– Pažeme taip šaltai pučia, – pasakė Hildė.
– Man taip neatrodo.
– Maža to, čia kažkas yra.
– Čia esam tik mudu ir vėsi vasaros naktis.
– Ne, kažkas tvyro ore.
– Kas tai galėtų būti?
– Ar atsimeni slaptąjį Alberto planą?
– O kaipgi.
– Jiedu tiesiog išnyko iš pokylio sode. Prapuolė lyg skradžiai žemės…
– Bet…
– “… tarsi skradžiai žemės prasmego…”
– Pasakojimas juk turėjo kažkada baigtis. Aš viską sukūriau.
– Gerai, bet nesukūrei to, kas įvyko vėliau. O jeigu jie yra čia…
– Aš jaučiu, tėti.
Sofija grįžo prie automobilio.
– Nuostabu, – turėjo pripažinti Albertas, kai ji su raktu įsiropštė į automobilį. – Rodos, toji mergaitė turi ypatingų sugebėjimų.
Majoras viena ranka apkabino Hildę.
– Ar girdi, kaip gražiai niūniuoja bangelės?
– Taip.
– Rytoj reiks nuleist vandenin burinę valtį.
– Bet ar girdi keistą šnabždesį vėjyje? Žiūrėk, kaip virpa drebulės lapai.
– Tai yra gyva planeta…
– Rašei, jog kažkas lieka “tarp eilučių”.
– Taip.
– Galbūt čia, sode, taip pat kažkas slepiasi “tarp eilučių”?
– Gamta, be abejo, pilna mįslių. Dabar pakalbėsime apie žvaigždes danguje.
– Netrukus žvaigždės sužibs ir vandeny.
– Kai buvai maža, sakydavai, jog vanduo “žydi”. Ir iš dalies buvai teisi. Nes ir planktonas, ir visi kiti organizmai sudaryti iš medžiagų, kurios kažkada išsilydė žvaigždėj.
– Mes irgi?
– Taip, ir mes esam žvaigždžių ūkas.
– Gražiai pasakei.
– Kai radioteleskopai sugauna šviesą, sklindančią iš galaktikų, esančių už milijardų šviesmečių, Visatą jie kartografuoja taip, kaip ji atrodė seniausiais laikais, iškart po “didžiojo trenksmo”. Viskas, ką žmogus mato danguje, yra tūkstančių ir milijonų metų senumo kosminės fosilijos. Taigi žvaigždininkas tegali nuspėti praeitį.
– Nes, kol žvaigždžių šviesa mus pasiekia, žvaigždės nutolsta viena nuo kitos?
– Net prieš du tūkstančius metų žvaigždynai atrodė visai kitaip nei dabar.
– Šito aš nežinojau.
– Giedrą naktį mes galime pažvelgti milijonus – netgi milijardus metų atgal į Visatos istoriją. Mes tarsi grįžtam namo.
– Prašau paaiškint.
– Ir aš, ir tu atsiradome iš “didžiojo trenksmo”. Nes visa Visatos materija sudaro organinę visumą. Kadaise, labai seniai, visa materija buvo susitelkusi į vieną luitą, kuris buvo toks masyvus, jog net smeigtuko galvutė būtų svėrusi daugelį milijonų tonų. Šis “pirmykštis atomas” sprogo dėl didžiulės traukos. Tuomet kažkas sudužo. Tačiau, pakėlę akis į dangų, bandome surasti kelią atgal į save.
– Keista mintis.
– Visos žvaigždės ir galaktikos Visatoje sudarytos iš tos pačios medžiagos. Kažkas susitelkė vienur, kažkas kitur. Galaktikas skiria milijardai šviesmečių. Bet visos jos turi tą pačią kilmę. Visos žvaigždės ir planetos kilusios iš tos pačios giminės…
– Suprantu.
– Kas yra toji pasaulio materija? Kas sprogo prieš daugelį milijardų metų? Kaip visa tai atsirado?
– Tai – didžiulė mįslė.
– Bet ji mums be galo svarbi. Mes patys sudaryti iš tos medžiagos. Esame kibirkštėlė, pakilusi nuo didelio laužo, uždegto prieš daug milijardų metų.
– Ir dabar gražiai pasakei.
– Bet nereikia perdėti didžiųjų skaičių reikšmės. Užtenka rankoj palaikyt akmenį. Visata būtų tokia pat nesuvokiama, net jeigu ją sudarytų tas vienas akmenėlis, didumo sulig apelsinu. Klausimas būtų toks pat sudėtingas: kaip atsirado akmuo?
Staiga Sofija atsistojo raudonajame sportiniame automobilyje ir mostelėjo užutekio link.
– Noriu pasiirstyti! – sušuko ji.
– Valtis pririšta. Be to, nepajėgtume net irklų pajudinti.
– Pabandom? Dabar juk Joninės…
– Prie vandens galim nueiti.
Jiedu iššoko iš automobilio ir nubėgo per sodą. Ant lieptelio jie pabandė atrišti lyną, užnertą už plieninio žiedo. Bet neįstengė pakelti net lyno galo.
– Kaip prikalta, – pasakė Albertas.
– Mes turim laiko.
– Tikras filosofas niekada neturi prarasti vilties. Jeigu tik mums pavyktų… atrišti šitą…
– Danguje rodosi daugiau žvaigždžių, – pasakė Hildė.
– Taip, šiuo metu vasaros naktis pati tamsiausia.
– Bet žiemą jos žybčioja. Ar pameni naktį prieš tau išvažiuojant į Libaną? Tai buvo pirmoji naujųjų metų naktis.
– Tuomet ir nusprendžiau parašyti tau filosofijos knygą. Buvau didžiajame Kristiansando knygyne, taip pat bibliotekoje, bet neradau nieko, kas tiktų jaunimui.
– Atrodo, tarsi sėdėtume ant plonų plaukelių pačiame balto triušio kailiuko paviršiuje.
– Kažin, ar yra kas nors šviesmečių naktyje?
– Valtis atsirišo!
– Taip, iš tikrųjų…
– Nieko nesuprantu. Kol tavęs laukiau, patikrinau, ar gerai pririšta.
– Nejaugi?
– Tai man primena Sofiją, kuri pasiskolino Alberto valtį. Pameni, paskui valtis plūduriavo vidury ežero?
– Matyt, ji vėl krečia išdaigas.
– Tu tik juokauji. O visą vakarą jaučiau, kad čia kažkas yra.
– Vienam iš mudviejų teks nuplaukti prie valties.
– Plauksim kartu, tėti.
