Bent trumpai konferenciją BOS–2000 apibendrinti paprašėme vieną jos organizatorių – Vilniaus universiteto Organinės chemijos katedros prof. Eugenijų BUTKŲ, kurio pečius slėgė ypač daug organizacinių “juodo” darbo rūpesčių.

Gal konferencijas pakeis internetas?
Gerb. Profesoriau, kaip dabar, praėjus šiek tiek laiko, vertinate įvykusią konferenciją? Prof. Albertas Eschenmoseris tvirtina, jog jam toks mokslinių konferencijų rengimo principas – neregėtas reiškinys.

Vargu ar teisinga būtų laukti momentinės naudos iš bet kokio renginio – seminaro, konferencijos ar paskaitos. Tai perspektyvesni dalykai. Mokslininkų bendravimas konferencijose iš tiesų svarbus, kadangi stimuliuoja mąstymą tiek pranešimo, tiek diskusijų metu. To bendravimo reali nauda pasireiškia gerokai vėliau, kai žmogaus protas apdoroja gautąją informaciją. Nemanau, kad vėliau kiekvienas tos konferencijos ir diskusijų dalyvis galėtų konkrečiai nurodyti, kas jam suteikė impulsą, naują postūmį dirbant. Tačiau man nekyla abejonių, kad tokios konferencijos skatina naujas idėjas.

Suprantu, kad mokslinės konferencijos mokslininko gyvenime užima reikšmingą vietą. Tačiau jų tiek daug, kas savaitę vyksta įvairiose šalyse, tik spėk rinktis ir, jei yra galimybė, važiuoti. Tad gal konferencijos pradeda netekti ankstesnės prasmės, nes per tą gausumą supanašėja? Keitimasis moksline informacija per internetą verčia klausti: ar nebus taip, kad tradicines konferencijas išstums kitas mokslinio bendravimo būdas, gal jau apskritai pereiname į interneto kultūros lygmenį?

Internetas ir elektroninis paštas niekados nepakeis betarpiško žmonių bendravimo. Kaip ir knyga, kurią paėmęs gali pavartyti. Šito pojūčio nepakeis kompiuterio ekrane matomas knygos puslapis ar viršelis.

Kita vertus, galiu sutikti, kad įvairūs mokslininkų renginiai kartais iš tiesų tampa labai formalūs. Pastarojoje konferencijoje BOS–2000 bandyta suburti baltiškos kilmės chemikus. Tai gal ir keistas atrankos principas, nors šiuo atveju ir pasiteisino, kaip dabar jau galima iš laiko nuotolio vertinti. Dalyvavo tokie žinomi chemikai, kaip latvių kilmės E. Vedejs, estų – L. Vaska, I. Ugi bei lietuvių – V. A. Sniečkus, R. Kazlauskas. Iš tikrųjų kiekvienas dalyvis, rinkdamasis konferenciją, bando pats sau atsakyti, kodėl nori dalyvauti šioje, o ne kitoje konferencijoje. Chemija yra be galo plati sritis, bet yra ir daug siauresnių tos pačios organinės sintezės aspektų: 50-60 žmonių gali aptarinėti labai konkrečias problemas, iš kurių galima plėtoti naujas sintezės idėjas ar numatyti jų įgyvendinimo galimybes. Aš planuoju rugsėjį vykti į konferenciją Prancūzijoje, kurios tema labai artima mano tyrinėjimų sričiai.

Gamta renkasi dešinę
Gal įvardytumėte tą sritį?

Tai junginių chirališkumas, kitaip sakant, jų asimetrija. Kaip žmogaus rankos – kairioji ir dešinioji – yra viena kitos veidrodinis atspindys, taip yra ir su organiniais junginiais, kurie yra vienas kito veidrodiniai atspindžiai. Ši chemija susijusi su gyvybės chemija: bet kuri amino rūgštis, baltymas egzistuoja būtent tik tam tikros formos – konfigūracijos. Pavyzdžiui, gamtinės amino rūgštys yra L konfigūracijos (chirališkumo, “rankiškumo”), nors nebūtinai tik kairiojo (dešinio) sukimo junginiai, o priešingos konfigūracijos (“rankos”) aminorūgščių gamtoje nėra.

O kodėl gamta renkasi būtent “kairės rankos” junginius?

Į šį klausimą Vilniaus konferencijoje ir mėgino atsakyti prof. Albertas Eschenmoseris, Kalifornijoje (JAV) dirbantis šveicaras. Kodėl gamta DNR molekules sintetina štai būtent tokios konfigūracijos, kodėl būtent tokios struktūros? Tai be galo sudėtingas klausimas: kodėl gamta pasirinko tik vieno tipo junginius?

Tai priklauso nuo DNR spiralės?

DNR spiralė jau yra pasekmė to pasirinkimo. Niekas nežino, kaip užsimezgė pradinio lygmens pirminė asimetrija. Tai globalus klausimas: kodėl pasidarė ta pirmoji amino rūgštis, kuri yra asimetriška, kaip ji atsirado?

Ar gali egzistuoti priešingos konfigūracijos gyvybė
Gamta pasirinko dešinio sūkio (P-konfigūracijos) DNR molekules, tačiau chemikas sintetikas tikriausiai jau turi pakankamai priemonių konstruoti ar sintetinti ir kairiojo sūkio molekules? Gal būtent šiuo asimetrišku kairės rankos veidrodiniu atspindžiu pavyktų sukurti naują gyvybės formą? O gal kairiojo sūkio molekulių struktūrų pagrindo gyvybė apskritai neįmanoma?

Daugelis vaistų ar kitos medžiagos taip ir gaminamos – tokios formos, kokios nėra gamtoje. Tikintis, kad turės didesnį ar pakankamai didelį poveikį organizmui, kuris serga ir niekas nežino, kokia šio negalavimo molekulių lygio priežastis. Manoma, kad būtent priešingos konfigūracijos junginys ir galėtų pagelbėti atkuriant to organizmo funkciją. Žinoma, tai tik prielaida.

Tačiau jei tai hipotezė, tai ar sunku ją patikrinti?

Iš tikrųjų sintetinami ir baltymai, kurių konfigūracija yra kitokia nei gamtinių. Bandoma žiūrėti, kokia jų funkcija galėtų būti ir kaip jie dalyvauja įvairiuose apykaitos procesuose. Norint tokį priešingos konfigūracijos junginį, tokią molekulę, kad ir DNR, gauti – tai milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas. Ne vienerių metų darbas –iš “gabaliukų” surinkti priešingos konfigūracijos junginį. Kiekvieną “plytelę”, kiekvieną “ranką”, arba tiksliau, tai “rankai” pirštinę reikia dirbtiniu būdu gauti ir iš jų jau konstruoti junginius.

Yra medžiaga, yra antimedžiaga. Tad gal kairiosios konfigūracijos junginiai ir pasireikštų antimedžiagos savybėmis?

Ne, tai būtų tos pačios materijos dvi skirtingos egzistavimo formos.

Bet ar tikrai tie kairiosios konfigūracijos junginiai būtų gyvybingi, ar jų pagrindu galėtų egzistuoti gyvybė?

Chemikai tokius junginius sugeba pagaminti. Mano darbo sritis ir yra ta, kad gaminu ar sintetinu junginius, arba taikydamas įvairius kitus metodus, tarp jų ir biocheminius, atskiriu juos, vieną enantiomerą nuo kito. Vieno ir to paties junginio veidrodinius atspindžius. Jie kartais gamtoje egzistuoja kaip visuma – neperskirta, o yra būdai, metodai, kaip galima vieną nuo kito atskirti.

Biochemijos pradžiamokslį sukūrė rašytojas
Man tai primena rašytojo ir matematiko Luiso Kerolo “Alisą stebuklų šalyje”.

Visiškai teisingai. Ši Luiso Kerolo knyga galėtų būti stereochemijos pradžiamokslis. Tarp kitko, kai kurie chemikų stereochemijos srities moksliniai straipsniai būtent ir pradedami citatomis iš šios knygos, nors mokslo pasaulyje tai ir nėra įprastas dalykas.

Tai patvirtinimas to, jog meninė vaizduotė ir mokslas yra ne tik suderinami dalykai, bet gal net ir būtini vienas kito palydovai.

Be abejonės. Pavyzdžiui, stereochemijoje kalbant apie erdvinę molekulių struktūrą be lakios vaizduotės, be erdvinio mąstymo daugelį procesų sunku būtų net įsivaizduoti.

Fizikas prof. Zenonas Rudzikas, paprašytas kuo vaizdžiau papasakoti apie pasaulyje atliekamus moderniosios fizikos darbus, prisipažįsta, jog tai nėra paprasta, kadangi šiuolaikinė, ypač teorinė, fizika nėra labai vaizdi. Siekiant vaizdumo, tenka labai gerai pagalvoti, kaip neprieštarauti tikrovei ir moksliškumui. O kaip šiuolaikinė chemija – ar joje dar pakanka vaizdumo?

Chemija taip pat kai kuriais atvejais nėra vaizdi. Tačiau mokslininkų užduotis gal ir būtų ta, kad reikia perteikti savo nagrinėjamus dalykus taip, kad juos suprastų ir pirmą kartą apie tą problemą skaitantis ar klausiantis. Mokslininkas tik tada geriausiai suvokia savo darbo prasmę ir esmę, kai sugeba apie tai vaizdžiai perteikti ir žmogui, kuris nėra aptariamos srities specialistas. Savo studentams dažnai sakau: “Jūs parėję namo turite papasakoti savo tėvams ir broliams, ką darote ir kodėl būtent taip darote savo bakalauro ar magistro darbe. Taip papasakoti, kad jie suvoktų, jog išties šeima ir valstybė ne veltui į jus investuoja pinigus”.

Ar norite pasakyti, kad ir ateityje mokslo vaizdumas nenunyks? Išliks įmanomas?

Jis būtinas. Nepaisant to, kokia sudėtinga būtų problema. Ji turi būti taip pateikiama, kad suprastų net ir ne tos srities žinovai. Dar daugiau: jei finansuojamas koks nors projektas, tai būtų labai gerai, jei būtų pateikta bent kelių eilučių to projekto anotacija, kurią suprastų bet kuris skaitytojas – kodėl tą projektą visuomenė turi finansuoti.

Paprastumas ir vaizdumas atsiranda remdamiesi patirtimi
Grįžkime prie konferencijos BOS-2000. Ar Jums neatrodo, jog vyresnio amžiaus mokslininkai, palyginti su jaunaisiais, sugeba daug paprasčiau ir vaizdingiau kalbėti net ir apie labai sudėtingus chemijos reiškinius?

Jauni dalyviai – labai sąlyginė sąvoka. Tačiau iš tiesų be tam tikros gyvenimo patirties, ilgalaikio mokslinio darbo, kai kuriuos dalykus gal ir sunku kitiems pateikti. Todėl sutinku, kad turintys didelę pedagoginę ar mokslinę gyvenimo patirtį, sugeba ir mokslo vaizdumą pasiekti. Šitaip pasiseka mokslą priartinti prie to mokslo rezultatų vartotojų.

Baigdami gal grįžkime prie pokalbio pradžios. Ar pirmuoju atsakymu pateiktas konferencijos įvertinimas pakankamas, gal norėtumėte ką pridurti?

Konferencija buvo labai vertinga. Per kelias dienas, kurios prabėgo po konferencijos, gavau beveik 50 jos dalyvių laiškų, kuriuose jie dėkoja už galimybę atvykti į Lietuvą. Labai gražų laišką atsiuntė prof. Ryoji Noyori iš Japonijos, kuris rašo, jog prieš atvykdamas nieko nežinojęs apie Lietuvą, tačiau atvykęs susipažino su žmonėmis, kultūra ir visa tai jam paliko didelį įspūdį. Jis labai aukštai įvertino patį konferencijos mokslinį lygį. Prof. R. Noyori pažadėjo dar sykį tikrai atvykti į Vilnių, jeigu tokia galimybė pasitaikytų.

Todėl ir sakau, kad konferencijos rezultatai tegu ir neduos naudos per kelis mėnesius, bet duos dar ne vieną impulsą atliekant organinės sintezės darbus Lietuvoje.

Taigi ne vien sportas ir menas kuria Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Mokslininkai čia atlieka ne mažesnį darbą.

Visada sakau: jeigu spausdinami moksliniai straipsniai, kuriuose paminėta, jog autoriai iš Lietuvos (gamtos mokslų žurnaluose priimta nurodyti autoriaus darbovietę), tai formuojamas rimtos, mokslą kuriančios visuomenės įvaizdis.

Ačiū, Profesoriau.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Views All Time
Views All Time
4616
Views Today
Views Today
1
0 0