Arklio evoliucija

Arklys atsirado prieš 60-70 mln. metų. Jo protėvis (hirakoterijus (Hyracotherium) Europoje ir Azijoje, eohipas (Eohippus) Amerikoje), gyvenęs subtropinėse pelkėse, tebuvo 30-40 cm ūgio, trumpakaklis, dryžuotakailis, kuprotas, turėjo mažutę galvą. Galutinai neporakanopių (arklių) šeima susiformavo prieš 2-2,5 mln. metų. Įvairios priežastys veikė arklio evoliuciją. Keitėsi klimatas. Kur vešėjo subtropinės džiunglės, ten vėliau išsiplėtė neaprėpiamos stepės. Ieškant maisto, dideliems atstumams įveikti, pabėgti nuo priešų prireikė ilgų galūnių ir kanopų vietoj pirštų, galinčių atlaikyti stiprią kieto grunto atatranką. Arklys tapo greitas, ištvermingas. Arklio gimtine laikoma Šiaurės Amerika. Maždaug prieš 50 mln. metų dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje, vandens lygiui nusekus, susidarydavo sausuma. Šiuo ,,tiltu” iš Šiaurės Amerikos arklių protėviai ir migravo į Aziją, paskui – į Europą ir Afriką. Prieš 30 mln. metų Amerikos žemyne arkliai visai išnyko, jų pėdsakų neranda net archeologai. Viena iš prielaidų – kažkokios musės įkandimai, arkliams buvę nuodingi. Į Ameriką arklius tik XVI a. atplukdė ispanų konkistadorai.

Visos pasaulio arklių veislės yra kilę iš dviejų arklių rūšių: Europos laukinio arklio tarpano ir Prževalskio Azijos laukinio arklio.

Tarpanas – pilkas, su juoda juosta išilgai nugaros, didele galva, plačia kakta, trumpu storu kaklu, juodais stačiais karčiais, plonomis kojomis, kokių 136 cm aukščio laukinis arklys. Yra žinomi du porūšiai: miškų ir stepių. Miškų tarpanai dar XVII a. bėgiojo ir Lietuvos miškuose. Manoma, kad jie išnyko XVIII-XIX a. sandūroje. Stepių tarpanas gyvavo ilgiausiai. Yra žinoma, kad paskutinis stepių tarpanas buvo nušautas 1879 m. dabartinėje Ukrainos teritorijoje Krymo pusiasalyje, netoli Askanijos Novos. Šios vietovės pavadinimas dabar garsus visame pasaulyje, kadangi tai viena iš nedaugelio vietų, kur rezervato sąlygomis yra veisiami Prževalskio arkliai.

Prževalskio arklys – gelsvai rudas, trumpais juodais karčiais ir tokia pat uodega, mažomis ausimis ir ilgomis kojomis. Šią veislę aprašė rusų keliautojas, geografas N. Prževalskis 1879 m. Iš vienos ekspedicijos jis parsivežė arklio kaukolę ir kailį.

Dabar šitie arkliai labai reti – visame pasaulyje tėra likę daugiau kaip 200 grynakraujų Prževalskio arklių. Laisvėje juos, gyvenančius kaimenėmis po 5-20, galima sutikti tik Vidurinėje Azijoje. Jie yra įrašyti į tarptautinę Raudonąją knygą. Gyvą Prževalskio arklį galima išvysti ir Rygos zoologijos sode Latvijoje.

Šaltiniai:
E.Danilevičius. Oi, žirge žirge. – V., 1986.
Tekstą parengė Audrius Laskauskas