Archeologiniai lobiai

Lobiu vadinami vienoje vietoje specialiai užkasti vertingi dirbiniai. Archeologinio lobio sąvoka skiriasi nuo žmonėse įsigalėjusio lobio supratimo. Materialinė lobio vertė paprastai nedidelė, jis vertingas pagal tai, kiek vertingas mokslui. Trumpai apie Tauragės krašte aptiktus lobius.

Lobių paieška ir tautosaka

Lobiu laikomas vienas ar keliolika dirbinių, užkastų žemėje, paslėptų pastatuose, nuskandintų vandens telkiniuose vienoje vietoje ir vienu metu. Tai gali būti įvairūs dirbiniai, jų žaliava, papuošalai ir, be abejo, pinigai. Lobiai dažnai būdavo paslepiami žemėje ar kitoje, lobį slėpusių žmonių manymu, saugioje vietoje. Lobiai būna įvairūs: pirklių, amatininkų, įvairių asmenų, aukų – užkasti religiniais sumetimais. Paplitusi nuomonė, kad vertingi daiktai, monetos, užkasamos į žemę, tarsi padedamos į „taupomąją kasą” siekiant apsaugoti savo turtą per karus, karinius susirėmimus ar užpuolimus. Tačiau, užkasęs lobį, jo savininkas artimųjų, draugų nelaimei po kurio laiko galėdavo pamiršti vietą, kurioje jį užkasė, galėdavo mirti, žūti karo metu ar persikelti gyventi kitur. Tada lobis likdavo ilgiems amžiams paslėptas, kol jį kas nors surasdavo.

Lobių paieška ir kalba apie juos pinasi senuose padavimuose apie archeologinį paveldą. Turbūt nerasime nė vieno piliakalnio, kuriame, anot padavimų, nėra paslėptų lobių, juos saugo paslaptingosios jėgos. Aptikti archeologiniai radiniai dėl savo buitinio neįprastumo keldavo daugybę klausimų, kurie virsdavo į padavimus. Taip žmogus rasdavo atsakymus į kilusius klausimus. Paprastai archeologiniame pavelde buvusios nuskendusios bažnyčios su savais turtais (Matiškių, Ivangėnų piliakalniai, Ližių kapinynas). Tarpukario metais dirbusios Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje apie Juškaičių piliakalnį rašoma: „Kalne esą dideli aukso turtai paslėpti. Aplinkiniai kalno gyventojai tiki esant kalno viduryje kokius nors požemius, tai sprendžia iš balso atsimušančio sudavus kuo nors į kalną ir žmonių pasakojimų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusiam kalno savininkui Savickui buvo siūloma 200 rublių, kad duotų kasinėti kalną, bet jis nedavęs, nes kalną be galo mylėjęs”. Apie šį piliakalnį 1932 metais „Ūkininko patarėjuje” B.Buračas rašė: „Jei kalnas nebūtų toks keistas, gal būtų visų užmirštas, kaip užmiršta jo praeities istorija. Dabar vien nepaprasta jo išvaizda stebina ir baugina kiekvieną. Jo išvaizda primena milžinišką kapą, ar grabą. O naktį ir nebaugūs pro jį bijo eiti. Ir pas kalną randami daiktai esą nepaprastos išvaizdos. Kartais esą randami milžiniški žiedai, tokie dideli, kad šių laikų diktas vyras ant visos rankos gali užmauti. Daug randama ir tokių daiktų, kurių esą negalima žinoti, kas per daiktas. Todėl neveltui apie jį yra daug įvairių ir pasakų girdima šioje apylinkėje. Daug kas šneka ir sapnuoja kalne esant didžius turtus, pilies rūmus ir gražuolę karalaitę”.

Iš aptiktų lobių praeities

Apie Tauragės krašte esamus lobius archeologiniame pavelde aptinkame Jono Remeikos parengtame leidinyje „Ką kalneliai pasakoja” (1938 m.) ir „Kai dar amžina ugnis ruseno” (1940 m.), Jono Bickos ir F.Tumosu – „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų” (1939 m.), Danutės Tauginaitės – „Tauragės krašto piliakalniai”, Stanislovo Sirvydo (sudarė Viliutė Ružinskaitė ir Birutė Bastienė) – „Kitąsyk buvo žmogus” (2008 m.). Šiuose leidiniuose sukaupti padavimai gyvai pateikia duomenis apie paslaptingus ženklus, lobius, slypinčius archeologiniame pavelde.

Lietuvoje pirmą kartą apie lobius prabilta 1566 m. Antrajame statute. Pagal jį lobis priklausė radėjui tuo atveju, jei buvo aptiktas savojoje žemėje. Rastą svetimoje žemėje reikėjo dalytis perpus su žemės savininku. Paprastai tokia situacija skatino rastus lobius nuslėpti. Už lobio nuslėpimą grėsė mirties bausmė. Valdant Lietuvą Rusijos imperatoriams, lobio radėjas geriausiu atveju galėjo gauti premiją, o rastą nuosavoje žemėje valstybė galėjo išpirkti. Tai radėjui buvo pelningiau.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visi Lietuvoje rasti lobiai turėjo būti pristatomi Valstybės archeologijos komisijai ištirti. Ištyrus komisijai už vertingą lobį turėjo būti sumokama atsižvelgiant į jo istorinę ir materialinę vertę. Dalis aptiktų lobių pateko į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų Kaune. Tačiau kiti radiniai pakliuvo į mažus žinybinius muziejus, tarp jų į Tauragėje veikusį Mokytojų seminarijos ir Komercinės mokyklos muziejų.

Sovietiniais metais rasti lobiai pagal veikusius įstatymus priklausė valstybei ir turėjo būti pristatomi į finansines institucijas. Radėjas galėjo gauti 25% lobio vertės dydžio premiją, o nuslėpus lobio radimą grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Apie Lietuvoje aptiktus lobius daugiausiai medžiagos sukaupta tarpukario metais dirbusios Valstybės archeologinės komisijos medžiagoje (saugoma Kultūros paveldo moksliniame centre). Sovietiniais metais šį darbą tęsė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba. 1995 metais išleista Eugenijaus Ivanausko studija „Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390-1865 metais”. Tai pirmas išsamus leidinys apie Lietuvoje aptiktus pinigų lobius.

Tauragės krašte aptikti lobiai

Pasipelnymo tikslais neretai būdavo apiplėšiami kapai ar kiti archeologiniai paminklai. Ne kartą buvo apiplėšiama Fišerio koplyčia Gaurėje. Plėšikai, ieškoję Gaurės dvaro savininko kriptoje turtų, ne tik apiplėšė palaidojimą bet ir niekino palaikus.

Kaip rašo Eugenijus Ivanauskas knygoje „Lietuvos pinigų lobiai”: „1916 m. kalvis E.Nitšė prie kelio iš Tauragės į Dagius rado odinį maišelį su monetomis. Iždo tarybos narys ponas Hanas pasiuntė keliasdešimt monetų į Prūsijos muziejų”.

Aptiktame lobyje buvo monetos iš Elbingo ir Karališkosios Prūsijos pusantrokų (1630 m., 1632 m., 1634 m., 1635 m.), Lenkijos Žygimanto III Vazos pusantrokų (1621 m., 1622 m., 1623 m., 1624 m.), Livonijos Kristinos šilingai (1645 m., 1647 m., 1649 m., 1651 m.), Prūsijos Georgo Vilhelmo pusantrokai (1622 m., 1623 m., 1626 m.), Frydricho Vilhelmo šilingai (1653 m., 1654 m.), Rygos Gustavo II Adolfo šilingai (1628 m.), Kristinos šilingai (1642 m., 1645 m., 1648 m., 1649 m., 1650 m., 1651 m., 1653 m., 1654 m.).

1932 metais mokytojas K.Baublys „Lietuvos aide” rašė: „Žygaičiai. Ūkininkas K.Merkelis, bekasdamas bulvėms duobę Ežeruonos upės krante, iškasė molinį puodą, pilną sidabrinių ir varinių pinigų. Monetos yra didelės ir mažos… Žmonėse yra legenda, kad netoli tos vietos, kur buvo rasti pinigai, senovėje gyvenęs žynys. Tą žynį, nužudę plėšikai bet jis prieš mirtį dar suspėjęs paslėpti pinigus. Mirdamas jis tuos plėšikus prakeikęs, ir jie su trobele nugrimzdę į žemę. Dabar to namelio dar tebesanti matyti išsikišusi iš vandens sąsparos dalis”.

Aptiktame ūkininko lobyje rastos Torno Vladislovo IV 1647 m. monetos ir Zalzburgo 1626 metų taleris. Kitos monetos buvo lenkiškos ir lietuviškos. Lobis perduotas Žygaičių nuovados viršininkui.

Aptikti lobiai teikė istorinę, kultūrinę ir materialinę vertę ne tik radėjui, bet ir valstybei. Dauglaukiškis Vincas Austynas dar 1932 m., kasdamas bulviarūsius, aptiko įvairių dirbinių, kuriais sudomino Kauno Vytauto Didžiojo muziejų. Tarpukario metais Vincas Austynas dirbdamas žemės darbus savo kieme aptiko dešimties lietuviškų ilgųjų (naudoti pinigai XII-XIV a.) sidabro lobį. Dalį aptikto lobio išleido Antrojo pasaulinio karo metais.

1936 metais statant naują špitolę Skaudvilėje kunigas Aleksandras Narkevičius rado sidabro lobį. Lobyje buvo 15 lietuviškų ilgųjų (naudoti pinigai XII-XIV a.), sidabrinė antkaklė, dvi sidabrinės apyrankės. Visas sidabro lobis svėrė 1853,8 gramo ir buvo sudėtas į žalvarinę dėžutę. Lobis buvo gerai išsilaikęs ir buvo vertingas muziejinis eksponatas, Valstybės archeologijos komisijos įvertintas 500 litų. Tačiau kunigas Aleksandras Narkevičius Vytauto Didžiojo kultūros muziejui lobio pardavė tik už 300 litų.

1965 m. rugpjūčio mėnesį už Vaitimėnų, Romės Lauke, Antanas Pocius ariamame lauke, vadinamame Ruzginiais, kairėje kelio Pagramantis-Varsėdžiai pusėje, priešais sodybą rado paskleistą monetų lobį. 1984 metais kraštotyrininkas V.Statkevičius pardavė Lietuvos istorijos etnografijos muziejui 209 šio lobio monetas. Lobyje buvo Klėvės 1756 m. 2 grašiai, Švedijos 1690 m. 5 erės, Saksonijos 1764 m. 2 grašiai. 1992 metais iš aptikto lobio aprašytos dar 42 monetos, kurios buvo likusios pas radėją. Rastos monetos iš Brandenburgo, Magdeburgo, Mindeno, Miunsterio, Pamario, Saksonijos, Silezijos, Švedijos.

1983 m. vasarą Lauksargių tarybiniame ūkyje moksleiviai iš Tauragės talkino lauko darbuose. Dirbdami kauptukais, buvusios sodybos vietoje moksleiviai aptiko molinį ąsotį, o jame lobį. Lobį sudarė XVIII-XIX a. vokiškos monetos, XIX a. Vokietijos valstybiniai apdovanojimai, auksinis laikrodis ir kitos vertybės. Aptiktas lobis greičiausiai buvo paslėptas per Pirmąjį pasaulinį karą. Moksleiviai nuslėpė, kad aptiko lobį ir tik įsikišus milicijos pareigūnams lobis buvo atgautas. Už aptiktą lobį moksleiviai gavo ketvirtį lobio vertės ir už šiuos pinigus susiorganizavo ekskursiją.

1986 metais renkant medžiagą apie Tauragės krašto buvusius dvarus ir lankantis Drąslaukio buvusioje dvarvietėje, ariamame lauke aptikti keli XVII a. Rygos miesto žalvariniai šilingai. Monetos rastos labai sunykusios.

Tai tik keletas užfiksuotų, aprašytų aptiktų lobių Tauragės krašte. Pastaruoju metu gausėja lobių ieškotojų, kurie pasitelkia modernią techniką, imasi „juodojo archeologo” amato. Kiekvienas aptiktas archeologinis radinys yra vertingas mokslui, krašto pažinimui. Tinkamo pažinimo galima sulaukti tik su aptiktais radiniais dirbant specialistui.