Apgyvendinimo sistemos

Ekonominiai gamybiniai socialiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą. Išskiriamos sistemos: 1.Monocentrinė – teritorijos apgyvendinimas tolygus, vienas centras 2.Policentrinė 3.Mišrioji 4.Žiedinė.

Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trukumai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas.

Policentrinė sistema gali susiformuoti iš įvairių specialiosios paskirties kompleksų. Nėra dominuojančio centrinio miesto. Gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose. Sistemos teoriniam modeliui artimosios gavybinės priemonės rajonas. Vyrauja nedideli miesteliai, turintys siaurą profilį. Visos gyvenvietės glaudžiai susiję gamybiniais ir aptarnavimo ryšiais. Sistema gali pereiti į monocentrinę, kai greta kalnakasybos kuriasi apdirbamoji pramonė. Dažniausiai susidaro aglomeracijos.

Mišrioji sistema turi ir monocentrinės ir policentrinės sistemos bruožų. Gali būti keli stambūs centrai, bet jie atlieka skirtingas funkcijas.
Žiedinės sistemos charakteringa retai apgyvendintai teritorijai. Statomos atskiros gyvenvietės, kurios toli nuo ekonomikos, kultūros centrų.
Apgyvendinimo problemos sprendžiamos rekonstruojant gyvenviečių tinklus taip, kad atitiktų naujas ekonomines ir socialines sąlygas. Tai glaudžiai siejasi su gamybinių jėgų pasiskirstymu. Gavybinės pramonės Įm. Statomos ten, kur yra žaliavų. Apdirbamosios pramonės augimas nepriklauso nuo konkrečios vietos. Apdirbamosios pramonės reikšmei didėjant didelė ir darbo išteklių reikšmė. Ištekliai yra mobilūs ir gali keisti savo teritorija. Tačiau gyventojų pasiskirstymas priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir nuo gamtinių, administracinių gyvinimo sąlygų.
Švytuoklinė migracija – kasdieninės kelionės į darbą ir atgal. Tai būdinga didelių miestų priemiesčių gyventojams. Gyventojų mobilumas padeda geriau pasirinkti darbą poilsį. Tobulėjant kelių tinklui ir transportui, švytuoklinei migracijos spindulys didėja. Tokie išvystyti ryšiai laikomi naujais urbanizacijos reiškiniais.

Norint tolygiai paskirstyti gyventojus reikia: 1.derinti gamybą ir dėstymą su darbo jėga. 2.išdėstyti visų laipsnių informacijos ir aptarnavimo įmones. 3.diferencijuoti gyvenvietes pagal jų įmones pagal jų funkcijas 4.nustatyti gyvenviečių įtakos ribas. 5.teritorija reikia zonuoti.
Mažų teritorijų centro įtakos zonos turi būti tokio spindulio, kad pėsčiomis būtų galima pasiekti per laiką ne didesnį už leistiną kelionės į darbą mieste. Miestams augant didėja ir jų įtakos zona.

Centrų įtakos zonų dažniausiai įtakos turi geografinės sąlygos, gamtinės kliūtys, kelių tinklas.
Miesto įtakos zonos nustatymas R= Rab/(1+√Na/NB).
Rab- atstumas tarp miestų. Na, Nb miesto gyventojų skaičius.
Miesto funkcinės zonos.

Šios zonos ir miesto planas glaudžiai susiję, keičiantis gamybos būdams keičiasi ir miesto planas. Gorenje pasiūlė griežtai atskirti 3 miesto funkcijas: 1.Pramone 2.Gyvenamąją vietą. 3.Poilsį. Šio principo laikomasi ir šiandien statant miestus. Šiuolaikiniame mieste vyksta įv. Procesai. Teritorija kurioje vyksta bent vienas procesas ir yra vadinama funkcine zona.

Miesto teritorija skirstoma į: 1.Gyvenamoji 2.Pramoninė 3.Sandelinę 4.komunalinių įreng. 5.Poilsio 6.Užmiesčio.
Teritorijos nėra vientisos vienų zonų statiniai įsiskverbia į kitas zonas.

Funcines Zonas reikia išdėstyti taip kad būtų geros sąlygos dirbti, gyventi, poilsiauti ir t.t. Tai sprendžiama variantiniu metodu.
Pramonės ir sandelių zona. Įmonės statomos pramaniuose rajonuose. Labai dideliuose miestuose pramonė užima 50-60%. Pramonės raj. padėtį kitų zonų atžvilgiu reikia vertint atsižvelgiant į pramonės ir gyventojų interesus. Atsižvelgiama į: 1.gamtines sąlygas 2.laiką sugaištą nuvykstant į darbą 3.didelius vandens telkinius 4.sanitarines zonas

Pramonino raj. plotas : Q=N/K N – dirbančiųjų įm. skaičius. Atsižvelgiant į transportą dirbančiųjų pramonės raj. neturėtų būti daugiau 25-35 tūkst.

Įmonę iškelti arba palikti nulemia eilė veiksnių:
1.esama aplinkos būklė 2.įm. žalingumo klasė 3.ar trukdo (padėtis mieste). 4.užstatymas 5.ar verta įm. plėsti. Visas nežalingas įmones, kurios netrukdo statybos plėtimui reikia palikti. Žalingų kurių negalima iškelti galima perprofiliuoti.

Viso miesto sandelius galima suskirstyti pagal paskirtį: 1.bendrieji prekybos 2.specialieji (daržovių, vaistų, šaldytuvai ir .t.t.) 3.visi kiti sandeliai.
Pagal savo rėžimą sandeliai artimesni pramonės imonėm, todėl juos tikslinga išdėstyti pramonės rajonuose. Reikia atsižvelgti į kenksmingumą. Į atskirą sandelių kategoriją reikia išdėstyti sandėlius, kur laikomos degios, sprogstamosios ir nuodingos medžiagos. Tokie sandėliai turi būti užmiestyje. Šalia sandėlių 40% užima komunalinio aptarnavimo įmonės: valyklos, skalbyklos ir t.t. Jos aptarnauja gyventojus ir sandėlius. Dalį ploto užima ir keliai, automagistralės. Sandėlių plotas gali būti apsk. – 4m2 vienam gyventojui. Tarp sandėlių ir gyvenamųjų kvartalų turi būti sanitarinė zona ne mažesnė kaip 50 m.

Gyvenamoji zona. Čia be gyvenamųjų namų statomi visuomeniai pastatai – nekenksmingos gamyklos, įstaigos ir t.t. Zonos struktūra priklauso nuo gyventojų poreikių, gamtinių sąlygų, miesto dydžio, ploto. Zonoje aptarnavimo įm. aptarnavimo spindulys griežtai apibrėžtas. Todėl zoną galima skirstyti į vienas nuo kito priklausančius elementus:

Mikrorajonas – tai tox struktūrinis gyvenamosios zonos socialinio organizavimo elementas, kurio ribose statomi tokios įm. ir įstaigos, kurios reikalingos kiekvieną dieną.

Gyvenamasis rajonas – statomos aptarnavimo įstaigos, kurios lankomos periodiškai.

Visai gyvenamajai erdvei aptarnauti reikia epizodiškai lankomų įstaigų – teatrai, restoranai ir t.t. Tokios įstaigos statomos centre. Mikrorajonus ir gyvenamuosius rajonus skiria pgr. gatvės.

Tokiatrilaipsnė sistema įgyvendinta Stivenoke netoli Londono. Kasdieninio aptarnavimo įm. turi būti pasiekiamos 500m. Periodinio aptarnavimo įm. turėtų būti pasiekiamos pėsčiomis – 1.5km. Epizodinio – transporto pagalba.

Aptarnavimo įm. grupavimas į centrus. Susidaro centrų sistema. Mikrorajonų ir gyvenamųjų raj. centrus reikia išdėstyti arti transporto sustojimo vietų. Trilaipsnė centrų sistema priklausomai nuo vietos sąlygų, gyvenamosios zonos sistemas galima įvairiai interpretuoti, tačiau aukštesnio rango aptarnavimo centras turi atlikti visų laipsnių funkcijas.

Gyvenamosios zonos struktūra priklauso nuo: 1.Gamtinių sąlygų. 2.Dirbtinių kliūčių. Rekomenduojama vandens plotą ir reljefo ploto kontūrus sutapatinti su miesto struktūrinių elementų ribomis. Jei atsižvelgsime į gamtos sąlygas struktūrinių elementų plotas bus nevienodas ir gali labai skirtis nuo rekomenduojamo.

Gyvenamosios teritorijos plotas nustatomas atsižvelgiant į pastatų aukštį, užstatymo tankumą. Jei raj. atviras vėjui, rekomenduojama užstatyti kompaktiškai. Nuo namų aukščio priklauso miesto eksploatacinės išlaidos, nes reikia mažesnio ploto, mažiau gatvių, inžinierinių tinklų.Ypač optimaliai tai reikia išnaudoti didmiesčiuose. Jeigu statomi nauji miestai aukštingumas nėra labai reikšmingas. Rekonstruojant miestą, tai sudėtinga, nes jiems reikia vietos prisiderinti prie kitų pastatų. Individualią statyba rekomenduojama statyti už daugiaaukštės statybos ribų – priemiesčiuose.
Poilsio teritorijos. Skiriamos dvi poilsio formos: 1.trumpalaikis arba aktyvus. 2.Ilgalaikis – pasyvus. Miesto ribose įmanomas kasdieninis ir trumpalaikis poilsis. Užmiestyje galima organizuoti trumpalaikį ir ilgalaikį poilsį.
Mieste poilsio zonas galima suskirstyti į: 1.mikrorajono (parkelis) 2.gyv. raj. (stadionas) 3.miesto (didelis parkas). Svarbiausias poilsio elementas miesto želdiniai. Jie gryniną orą, sumažina vėjo greitį, išskiria specifines medžiagas (fitosidus), kurios naikina žmogui kenksmingas bakterijas, pagerina vaizdą, teigiamai veikia emocijas. Želdinių plotai skirstomi į: organizuotus ir neorganizuotus.
Želdiniai klasifikuojami pagal paskirtį: 1.bendros paskirties 2.ribotos paskirties – individualūs sklypai 3.specialiosios paskirties – sanitarinė zona, botanikos.

Miesto plano struktūros formavimas

Miesto pl. struktūra priklauso nuo to ar statomas ar reformuojamas miestas. Naujame mieste galima išdėstyti visus funkcinius elementus. Kitaip yra rekonstruojant miestą, nes reikia taikytis prie ankstesnio plano.

Planas priklauso nuo: 1.gamtinių sąlygų 2.miesto profilio 3. Miesto dydžio 4.augimo tempų 5.reikšmės vieningoje apgyvendinimo sistemoje.
Sudarant planą reikia atsižvelgti į: gamtines sąlygas gyvenamųjų ir pramonės rajonų padėtį. Nuo profilio priklauso ir pgr. funkcinių zonų tarpusavio padėtis ir ryšiai. Kuo didesnis miestas, tuo plano struktūra yra sudėtingesnė. Mažas miestas yra lyg didelio miesto mikrorajonas. Jo centras yra gyvenamojo rajono centre. Vidutiniuose miestuose gali būti 2-4 pramoniniai raj., o gyvenamieji raj. atskirti. Dideliuose miestuose būtina diferencijuoti aptarnavimą – be pgr. reikia kurti papildomus centrus, kurie būtų priartinti prie gyvenamųjų vietų. Dideliuose miestuose galima išskirti kelis pramoninius raj.

Miestų teritorija plečiasi ne tik dėl gyventojų skaičiaus, bet ir dėl technikos vystymosi. Kita teritorijos augimo priežastis nuolatinis aptarnavimo gerinimas. Norit plėsti aptarnavimą reikia daugiau pastatų, todėl jų teritorija plečiasi. Iki šiol nepavyko sustabdyti optimalų miestų plėtimasį. Mažai plečiasi tik kurortiniai miestai.

Atsižvelgiant į funkcijas ribojančius veiksnius plano struktūra gali būti: 1.statiška (uždara) 2.dinamiška (atvira)
Statiškos struktūros mieste funkcinės zonos yra išdėstytos koncentriškais apskritimais. Gyventojų tankumas mažėja nuo centro į pakraščius. Pramoniniai raj. už gyvenamosios zonos. Miestas galės plėstis visomis kryptimis. Tokią struktūra turi praktiškai visi senieji miestai. Toks planas negali būti optimalus. Trūkumai: 1.griežtai apibrėžtos koncentrinės ribos 2.keičiasi zonų tarpusavio padėtis 3.užimant naujas teritorijas, reikia perstatyti jau užstatytas dalis 4.sunku nuosekliai ir proporcingai vykdyti visas funkcines zonas, ypač pramoninę ir gyvenamąją.

Dinamiškos struktūros plane skiriamos 2 formos: 1.išorinė – suteikia galimybę vystyti, bet kurį teritorijos elementą. 2.vidinė – leidžia miestą tvarkyti nekeičiant jos plano struktūros, pakeičiant funkcijas. Šios struktūros planas leidžia sutaupyti 4% statybai skirtų lėšų 8% eksploatacinių išlaidų.
Statinio miesto planas laikui bėgant tampa dinamišku. Struktūra įauga į lanksčią, o po to į dinamišką. Tai progresyvus reiškinys.Linijinį miesto planą galima vystyti keliomis kryptimis. Jame funkciniai elementai išdėstyti lygegrečiai vienas kitam. Teigiamos plėtojimo pusės: 1.miesto elementai netrukdomai gali plėstis 2.žymiai geresni ryšiai su žemės ūkio teritorijomis. Trūkumai 1.miesto centras nėra pastovus 2.pramonės įm. arti gyvenamųjų pastatų 3.miestas labai ištęstas ryšiai pagal ašį labai komplikuoti.

Dažnai linijiniai miestai susiformuoja tam tikrose gamtinėse sąlygose – palei upę, prie didelių ežerų , jūros, kalvų slėniuose.
Tobulesnis miesto planas sudarytas iš kompleksinių gamybinių ir gyvenamųjų rajonų. Privalumai: 1.darbo vietos arti gyvenamųjų vietų 2.visuomeninis transportas apkraunamas tolygiau. Vieni architektai teigia, kad miestas turi būti kompaktiškas. Kiti teigia, kad plano struktūra turi būti išsklaidyta, rajonai priartintų prie ž.ū., poilsio vietų. Rajonai turi būti atskirti želdinių masyvais.

Kompaktiško miesto idėja atsirado prieš 200 metų. Toks miestas pasiteisino, nes išnaudojama visa teritorija, lengva susisiekti, gerai išvedžiotos komunikacijos. Tačiau kai tik miestas išauga virš 0.5 mln., šis efektas blėsta ir išnyksta. Paskutiniu metu toks miestas kritikuojamas.
Išsklaidytos struktūros miestus galima suskirstyti į: 1.turinčius ekstensyvų užstatymą 2. turinčius kompaktišką užstatymą.
Ekstensyviniai užstatyti miestą siūlė dauguma architektų. Pažangesnė idėja siūlanti kompaktiškų komplektų miestą. Teorinius principus buvo bandoma realizuoti keliuose projektuose. Ateitis – išskaidyta miesto struktūra, nes tai tarpinė grandis tarp miesto planavimo ir naujų apgyvendinimo sistemų formavimo. Tokio miesto koncepcija gali būti vystoma toliau, kada kalba eina apie didelių agropramoninių kompleksų sistemą.
Miesto transportas ir gatvių tinklas

Transporto mazgą sudaro visuma transporto rūšių. Mažų miestų transporto mazgai nesudėtingi. Didelių miestų, užmiesčio transportas, ypač auto, yra žymiai sudėtingesnis, nes sudėtinga miesto plano struktūra, automagistralės nesutampa su didelėmis miestų gatvėmis. Dideliame mieste reikia sudaryti sąlygas patekti į miesto vidų, iš geležinkelių aerouostų tiesiamos magistralės į uostą.

Miesto transporto ryšiai

Tai gyventojų ir krovinių pervežimas gamybiniais ir kultūriniais tikslais.
Ryšys 1.maršrutinis 2.nemaršrutinis
Techniškai 1.bėginis 2.nebėginis

Miesto transporto eismas susideda iš: pervežimų, specialiųjų reisų. Kelių eismą apibūdina: 1.kelionių rūšys 2.gyventojų judrumas 3.kelionės trukmė 4.keleivių srautai 5.vidutinis kelionės ilgis. Šie rodikliai svarbiausi žiūrint į miesto planą. Planuojant transporto eismą pgr. užd., kad kuo daugiau keliautų pėsčiomis į darbą ir atgal. Eismo intensyvumui apibūdinti naudojamos gyventojų judrumas. Eismo intensyvumas taip pat priklauso nuo žmonių atvykstančių į miestą. Norint apskaičiuoti reikalingą transporto kiekį reikia iš visų kelionių išskirti įvairiom transporto priemonėm naudojimosi t.pr. koeficientą. Jo dydis priklauso nuo miesto dydžio, plano struktūros, reljefo, klimato ir kitų vietos sąlygų. Vienas iš svarbiausių rodiklių gatvių tinklui projektuoti – gyventojų krovinių skaičius per laik vienetą. Statant naują miestą apskaičiuojama teoriškai. Gatvių tinklą sudaro įvairios paskirties gatvės(arterijos): 1.miesto keliai 2.gatvės 3.pėsčiųjų takai.

Lietuvoje transporto arterijos klasifikuojamos: 1.greitkeliai 2.magistralinės gatvės 3.vietinio eismo gatvės ir keliai 4.pėsčiųjų takai. Greitkeliai mieste jungia 2 nutolusius raj. ryšiams su pram. raj. palaikyti. Tarp greitkelio ir gyv. raj. turi būti ne mažiau kaip 50m apželdintas tarpas. Visi susikirtimai turi būti dviejų lygių. Magistralinės gatves galima suskirstyti į: 1.miesto reikšmės 2.rajoninės reikšmės. Paskirtis yra dvejopa: praleisti toli važiuojančius keleivių srautus, privesti prie greitkelių.

Gyvenamųjų ir pramonės raj. projektavimui reikalingi rodikliai

Klimatą apibūdinantys rodikliai: temperatūra, oro drėgmė, temperatūros svyravimai, radiacija, debesuotumas, oro masės, užterštumas.Projektuojant reikalinga: 1.vid. metinė temperatūra 2. kritinė temperatūra 3. paros temperatūros svyravimai 4. dienų kiekis su mėnesinę temperatūra 5.dienų kiekis su sniego danga ir jos stoviu 6. krituliai 7. drėgnumo koeficientas 8. slėgis ir vėjas 9. saulės radiacija, šviesa ir šiluma 10. gyvenamųjų patalpų sienų izoliacija 11. triukšmas