Vampyrai minimi daugelio pasaulio kultūrų kelių tūkstantmečių mituose. Ten minimų vampyrų įvairovė tikrai didelė: nuo raudonakių pabaisų su žaliais arba purpuriniais plaukais iš Kinijos iki graikiškųjų lamijų, kurių viršutinė kūno dalis yra moters, o apatinė – sparnuoto slibino; nuo kraujasiurbių lapių Japonijoje iki galvos su ją sekančiais viduriais Malaizijoje. Vis dėlto mums „pažįstamų“ vampyrų, nors ir iškreiptų per fantastikos prizmę, daugiausiai pasitaiko Rytų Europos mituose. Vampyrų mitai į Europą atklydo iš Tolimųjų Rytų: Kinijos, Tibeto ir Indijos. Juos atnešė karavanai, šilko keliu vykę į Viduržemio jūros baseiną. Mūsų supratimu, vampyrai – tai būtybės, neįsivaizduojamos be tokių dalykų, kaip kraujo siurbimas, prisikėlimas iš numirusiųjų, žmonių žudymas naktį, apsiaustai aukštais atlapais, pasivertimai šikšnosparniais ir t.t. Tačiau yra dalykų, kuriuos mūsų modernioji fantastika pamiršo. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad, padėjus ant tariamo vampyro kapo sorų arba aguonų sėklų, vampyras jas visą naktį skaičiuos ir nelies žmonių. Net ir Rytų Europos valstybių mituose sutinkama didelė vampyrų įvairovė.

Istorijų apie vampyrus mėgėjai galėtų paieškoti Whitley Strieberio knygos „Lilit sapnas“ (Lilith`s Dream: A Tale of the Vampire Life, 2002), kurį serijoje „Mistika“ išleido „Eksmo“. Tai ciklo apie vampyrus trečioji dalis (pirmoji „Alkis“, 1981 ir antroji „Paskutinis vampyras“, 2001 buvo tos pat leidyklos išspausdinta pernai). Įdomu, kad autoriaus vampyrai – visada moterys. Ir viena tokių – pati Lilit, vampyrų motina ir karalienė, pirmoji Adomo žmona, palikusi vyrą ir apsigyvenusi oloje prie Negyvosios jūros bei ten prigimdžiusi galybę demonų. Anot autoriaus, „Aš susimąsčiau: jei vampyrai išties egzistuotų, kokie jie būtų, su sąlyga, jog jie ne antgamtinės kilmės. Manieji vampyrai – atskiros, senovinės rūšies atstovai, atrodantys visai kaip mes, tačiau gyvenantys tūkstančius metų. Jie vadina save Sergėtojais, nes turi stiprų nuosavybės instinktą. Jie suskirstė pasaulį į teritorijas, kurių kiekviena priklauso vis kitai grupei. Jie slapčia valdo pasaulį, o juos jau penkis tūkstančius metų valdo Lilit.“

Režisieriaus Leno Wisemano filmas “Kitas pasaulis” (“Underworld”, JAV, Vokietija, D. Britanija, Bulgarija, 2003) pristatomas kaip “naujas fantastinis kultinis veiksmo trileris – paskutinis Holivudo “vampyriškųjų” filmų mados klyksmas!”. Kai vos pasirodęs filmas jau skelbiamas kultiniu, kyla įtarimas, kad kažko svarbaus dar trūksta. Nes kultui reikalingas ištikimų sekėjų būrys, garbintojų choras, pagaliau garbinimo objektas. O būtent jį “Kitame pasaulyje” sunkiausia rasti. Kaip visur skelbiama, filmas yra tarsi “Matricos” ir “Ašmenų” mišinys – bet veikiau prasta kopija, nei įdomus perdirbinys. Scenarijus stulbina paprastumu – jį Danny McBride’ui ir Lenui Wisemanui tikriausiai padėjo parašyti 5 b klasės Marilyn Manson gerbėjas. Taigi, nuo žilos senovės vampyrai kovoja su vilkolakiais, bet tikroji kovos priežastis taip ir nepaaiškėja. Vilkolakiai medžioja žmogų Maiklą (Scott Speedman), norėdami ji paversti pusiau vilkolakiu, pusiau vampyru – galingesniu už visus (“išrinktąjį” jau turime). Jam padedanti gražuolė vampyrė Selina (Kate Beckinsale) tarsi ir yra pagrindinė filmo veikėja, bet iš tiesų ji labiau panaši į ryšininkę tarp galingųjų filmo vyrų. Nujausdama artėjantį pavojų, ji nesugalvoja nieko geresnio, kaip tik šimtmečiu anksčiau prikelti vampyrų vyriausiąjį Viktorą.

Paros valstijoje, kuri yra už 2400 kilometrų į šiaurės rytus nuo Rio de Žaneiro, šikšnosparnių vampyrų aukomis tapo jau 11 žmonių. Tai pranešė Brazilijos valdžios atstovai, kuriais remiasi naujienų agentūra Associated Press. Paskutinė auka – 11 metų berniukas, miręs nuo pasiutligės, kurią platina šie gyvūnai. Ligoninėje gydomi dar du šikšnosparnių sukandžioti žmonės – 25 metų vyras ir 50 metų moteris. Paros valstija yra Amazonės baseine. Didžiąją dalį jos teritorijos dengia džiunglės. Šikšnosparniai vampyrai paprastai siurbia gyvulių kraują. Pirmieji žmonių užpuolimo atvejai buvo užfiksuoti gegužės 16 d. Nuo to laiko valdžia pradėjo žmonių, taip pat šunų, kačių ir gyvulių skiepijimo nuo pasiutligės kampaniją. Be to, specialiais tinklais gaudomi šikšnosparniai.

Rumunijos kultūros ir gamtos lobynai atsiveria provincijoje, tačiau tris milijonus gyventojų priglaudusioje sostinėje Bukarešte turistus stebina visiškas chaosas. Viduryje dienos didmiesčio centre vietinių net nestebina ramiai klijus iš maišelio uostanti moteris, gausybė valkatų, o atvykėlius varo į neviltį vadinamojo senamiesčio šiukšlynas. Tačiau rumunai turi Drakulą, kuriuo nenoriai didžiuojasi jauni, lupikavimo meną įvaldę taksistai, o pagyvenusios moterys tik baugščiai dirsteli į Drakulos biustą miesto širdyje ir kužda: “Vlad Tepes” – Vladas Smeigikas. “Vakarų ekspresui” Bukarešte praėjusią savaitę teko lankytis kartu su oficialia Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus delegacija, kuriai buvo pristatytas oficialusis miesto rūbas. Kadangi Rumunija garsėja gamtiniais ištekliais bei prašmatniu kultūros palikimu, akį malonino marmuru bei granitu išpuošti nacionalinės valdžios institucijų rūmai, pastatai bei muziejai. Tačiau tai – tik uodegėlės architektūrinio lobyno, kuris Bukarešte stūksojo XIX amžiuje. Tuo metu Bukareštas garsėjo kaip antrasis Paryžius, nes miestą statė garsiausių prancūzų architektų mokiniai. Tai byloja ir penkios garsiosios Triumfo arkos kopijos sostinėje. Miesto pavadinimas kilo nuo piemens vardo “Bukur”, tai senąja rumunų kalba reiškia “džiaugsmas”. Legendos byloja, kad Bukuras grojo fleita bei visus vaišino gardžiu vynu.

Tikriausiai pastebėjote, kad, bendraudami su kai kuriais žmonėmis, nejučia sukryžiuojame rankas. Šitaip mes nesąmoningai uždarome vartus į savo vidų. Vadinasi, mūsų pasąmonė (intuicija ar dar kitaip) davė ženklą, jog turime saugotis. Ko? Kaip žinoma, žmonės, gyvūnai, augalai ir netgi akmenys turi savo biolaukus. Kiekvieno iš mūsų biolaukas yra uždaras, tačiau, deja, nėra nepramušamas. Kartais juos pervažiuoja “tankai”. Žinoma, neatsiklausę. “Tankai” per mus važiuoja tada, kai jiems baigiasi “degalai” – pritrūksta savos energijos. Kad galėtų jos pasipildyti, jie skverbiasi į svetimas teritorijas. Esama žmonių, kuriuos pamačius norisi padaryti kilometro lanką. Nes jeigu eisi “po tiesumais” – būsi sugautas ir iščiulptas. Keista, tačiau dvasios vampyrams savo energiją dažniausiai atiduodame savanoriškai. Todėl, kad esame auklėti pasiaukojimo dvasia. “Svetimo skausmo nebūna.” Kadangi svetimo skausmo nebūna – savo energiją mes aukojame svetimoms problemoms spręsti. Ar susimąstėte kada, kiek ant jūsų galvos supilama svetimų bėdų? Juk linksmame vakarėlyje pradėjusiam ilgą išpažintį žmogui jūs neišdrįstate pasakyti, kad nenorite jo klausytis. Nes neišklausyti, neužjausti, nepatarti – tai beširdiškumas. O kad gyventi kitų problemomis – tai griauti save, tokia erezija mums neateina į galvą.

Vampyrai yra mitinės ir kartu folklorinės būtybės, kurie egzistuoja žmonių arba gyvūnų kraujo dėka (hematof*gai), dažnai turintys antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti. Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo (aiškinama ir taip, kad žmogus iš pradžių turi visai netekti savo kraujo, išsiurbiant vampyrui). Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus-ne žmones, demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažą įvairovę papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas. Vampyrizmas – tai kraujo gėrimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultūrose šis terminas atskleidžia tikėjimą, kad žmogaus kraujas suteikia antgamtiškų jėgų. Istorinė vampyrizmo praktika leidžia manyti, kad tai artima daug specifiškesnei formai – kanibalizmui. Kito žmogaus kraujo gėrimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas, tai taip pat gali atskleisti ir įvairius dvasinius tikėjimus. Zoologijoje žodis vampyrizmas naudojamas apibūdinti dėles, uodus, amalus, vampyrus (šikšnosparnius) ir kitus organizmus, kurie maitinasi iš kitų kūno skysčių. Šis terminas apima ir tos pačios prigimties mitinius gyvūnus, įskaitant ir čupakabrą.

Nors daugelis žmonių šikšnosparnius laiko paslaptingais žinduoliais, kurie skraidžioja naktiniame danguje, mažiausiai viena šių gyvūnų rūšis išvystė bėgiojimą žeme, kuris anksčiau nebuvo būdingas šikšnosparniams, teigiama Kornelio universiteto mokslininkų atliktame tyrime. Žinoma, kad paprastieji Centrinės ir Pietų Amerikos šikšnosparniai vampyrai elgiasi daug panašiau į keturkojus žemės žinduolius, nes jie vaikščioja žeme, kitų rūšių šikšnosparniai beviltiškai klupinėja, jeigu jiems tenka vaikščioti. Tačiau Kornelio veterinarinės medicinos koledžo mokslininkai nustatė, kad šie šikšnosparniai gali ne tik eiti, bet ir bėgti. Savo tyrime jie aprašo Desmondus rotundus rūšiai priklausančių šikšnosparnių eiseną. Bėgimo takelio iššūkis šikšnosparniams iš pradžių atrodė pašėlusi idėja, tačiau iš tiesų mokslininkai stebėdami šiuos gyvūnus matė kažką panašaus į tai, kaip arkliai iš lengvos risčios pereina į bėgimą šuoliais. Mokslininkai palaipsniui didino bėgimo takelio greitį, o šikšnosparniai juos nustebino pradėdami bėgti. Tyrimo autorius teigia, kad šikšnosparniai vampyrai tiesiog elgiasi truputį kitaip nei kiti šikšnosparniai, Juos jis apibūdina kaip “mielus, žavingus, didelėmis akimis ir šeimyniškus”. Šikšnosparniai vampyrai neįprasti ne tik todėl, kad jie bėgioja, bet ir tuo, kaip jie kontroliuoja savo bėgseną.

Kada vampyras tapo seksualus? Kai atėjo į literatūrą – XVIII ir XIX amžių sandūroje. Tai susiję su romantizmo srovėmis. Tiesa, liaudies vampyrams kartais būdavo būdingi įvairūs, galima sakyti, seksualiniai polinkiai, pavyzdžiui, dažnai būdavo pasakojama, kad vampyras išeina iš kapo miegoti su savo žmona ir panašiai, tačiau, mano manymu, aiškiai seksualūs tapo tik tobuli literatūriniai vampyrai, kaip Varnis iš garsiojo XIX amžiaus viduryje dalimis spausdinto angliško bulvarinio romano. Varnis kartais vadinamas Drakulos pirmtaku. Grafas Drakula – vampyriškumo archetipas. Jūs rašote, jog viliojamoms moterims jis virsta jų seksualumo ir troškimų katalizatoriumi. Vampyras dažnai vadovauja seksualinei iniciacijai, tačiau ši iniciacija kartu būna tarsi intoksikacija, apnuodijimas. Ir literatūros, ir kino pasakojimuose vampyro veikiami žmonės pajunta įkvėpimą, patiria tam tikrus užtemimus, apsvaigimus ir panašias būsenas.