Trumpa Vakarų astrologijos istorija

Jei paprašėte atsitiktinai pasirinkto žmogaus apibūdinti, kokia astrologija jis tiki, atsakymas būtų maždaug toks: “horoskopų skiltimi laikraštyje” bei “prisipažįstu, jog retkarčiais perskaitau prognozę savo ženklui, bet rimtai į tai nežiūriu”. Saulės ženklo astrologija, apie kurią čia atsitiktinai pasirinktas žmogus ir kalba – labai nesenas pasaulyje fenomenas, ypatingai astrologijos pasaulyje. Pirmoji Saulės ženklo skiltis pasirodė 1930m., Anglijoje, gimus princesei Margaret. Londono Daily Express R. Naylor’as pateikė trumpą naujagimės princesės astrologinę apybraižą. Publikos atbalsis buvo toks entuziastiškas, kad laikraštis visam laikui įdarbino Naylor’ą kaip savo astrologinį redaktorių. Šiame puslapyje mus dominanti astrologija yra daugelio metų senumo reiškinys; ji vaidino svarbų vaidmenį religijos, filosofijos, mokslo, meno formavimęsi bei politikų gyvenime, ir šiandien tebesusiduria su dauguma pasaulio civilizacijų. Pažodžiui “astrologija” (iš gr. astron – žvaigždė, logos – studijos, sistema) yra mokslas apie žvaigždes bei labai senas astronomijos partneris. Tiesą sakant, iki XVIIa. žodžiai “astrologija” ir “astronomija” buvo sinonimiški, ir vienas ar kitas iš praktikuojančiųjų buvo paprastai kvalifikuoti abiejose disciplinose. Šiandienos stebėtojų akimis astronomija yra, galimas daiktas, labiau panaši į mokslą, tuo tarpu astrologija – į filosofiją. Vakarų astrologijos ištakos nėra nekeliančios abejonių, bet astrologai paprastai sutaria dėl keturių jos vystymosi etapų: iki-rašytinio astrologijos laikotarpio, senovinės astrologijos, maždaug nuo 2000m. pr. Kr. iki apytiksliai 200m. p. Kr.; tradicinės astrologijos, maždaug nuo IIa. p. Kr. iki XVIIa.; moderniosios astrologijos, nuo XVIIa. iki šių dienų.

Iki-rašytinis astrologijos laikotarpis. Iki-rašytinis astrologijos laikotarpis – tai iš esmės astronominiai stebėjimai pragmatiniais tikslais. Pirmykštis žmogus buvo klajoklis. Akivaizdu, jog mūsų protėviai suprato dangaus poslinkius dar 15.000m. pr. Kr. užrašydami mėnulio fazes ant gyvulių kaulų. Tas buvo būtina, kad galėtum tvarkytis savo gyvenimą atsižvelgdamas į galimus potvynius ir sausras, karštį ir šaltį. Kai maždaug 9000m. pr. Kr. klajones pakeitė labiau sėslesnis gyvenimo būdas, tapo svarbu žinoti periodus, kada būtų galima sėti, pjauti ir apdoroti pasėlius. Pagarba Saulei ir Mėnuliui bei jų stebėjimas buvo kasdienis svarbiausias pirmykščio žmogaus užsiėmimas. Saulės bei Mėnulio ciklai buvo naudojami matuoti, paskirti laiką šventėms ir gimdymams. Šių dviejų dangaus kūnų tyrinėjimai paskatino mitų ir interpretacijų pasirodymą, į kurių turinį bėgant laikui turėjo būti įtrauktos planetos ir žvaigždynai. 4000 – 2000m. pr. Kr. datuojamos megalitinių monumentų konstrukcijos, tokios kaip Stounhedžo Šiaurės Europoje, akivaizdžiai liudijo, jog šių struktūrų statytojai buvo išprūsę matematikos, astronomijos bei mitologijos srityse. Žinios, kurias jie buvo įgyję, galų gale buvo perduotos besusiformuojančioms Mesopotamijos tautoms ir virto vakarų astrologijos pagrindu.

Senovinė astrologija Mesopotamijoje. Mesopotamijos civilizacija, kurią sudarė šumerai, babiloniečiai ir chaldėjai, atsirado maždaug 4000m. pr. Kr. regione, kuris dabar priklauso Irakui. Istorikų sutartinai vadinamos “civilizacijos lopšiu”, čia suklestėjusios tautos pagimdė judėjų – krikščionių tradiciją, besitęsiančią iki šių dienų. Pirmieji regiono gyventojai buvo šumerai, kurie plėtojo ankstyvąją informacijos užrašymo formą – dantiraštį. Dantiraščio lentelės virto pagrindiniu užrašymo būdu per visą Mesopotamijos gyvavimo periodą ir mūsų preliminaria pirmine informacija apie senovinę astrologiją. Šumerai domėjosi pranašavimu ir astronomija, ir jų matematikai laikytini savo srities žinovais, kaip ir XVIIa. Europos kolegos. Įsidėmėtina, kad šių trijų mokslų susiliejimas įvyko maždaug 2000m. pr. Kr. ir sukūrė struktūrinės astrologijos sistemos pamatą.

Ankstyviausias išlikęs astrologinis tekstas – Enuma Anu Enlil, kokių 7000 pranašingų ženklų 70-yje lentelių serija, ir Amisaduqa’os Veneros lentelės. Pirmasis datuojamas 8a. pr. Kr. ir yra senesnis už Veneros lentelę, kuri, manoma, buvo užrašyta valdant babiloniečių karaliui Amisaduqa’ai. Ankstyvajame periode Mesopotamijos astrologija buvo paprasčiausias tyrinėjimas danguje pranašingų ženklų, kurie galėtų pakenkti karalystei. Iš iššifruoto dantiraštinio teksto: “Kai Mėnulis ir Saulė oponuoja vienas kitam 14-ąją Mėnulio dieną, karalius bus linkęs išklausyti”. Planetos buvo suvokiamos kaip dievai ir vaidino pagrindinį vaidmenį darant prognozes.

Kaip ten bebūtų, astrologija buvo vienas iš pagrindinių prognozavimo metodų, kurį senoliai dažniausiai praktikavo. Jie įžiūrėjo prasmę visame kame, kas bent kiek su ja siejosi. Pavyzdžiui, jei išėjęs rytą žmogus pamatė savo sode ant žemės gulinčią gyvatę, ji buvo vertinama kaip gėrio arba blogio ženklas. Taip, jie tyrinėjo gyvulių kepenis ir žarnas, tačiau, nepaisant populiarios klaidingos pažiūros, tokie darbai nebuvo nei tiesiogiai įtraukti į astrologijos raidą, nei sieti su ja. Dangaus pokyčių stebėjimas, planetų pozicijos ir spalvos bei šių efektų pasireiškimas žmonių gyvenime buvo astrologijos pagrindas ir visiškai atskyrė pastarąją nuo kitų prognostinių technikų. Maždaug 750m. pr. Kr. Mesopotamijos gyventojai jau buvo susibraižę dangaus vaizdą, sukūrė 18 ženklų zodiako sistemą ir pajėgė tiksliai paskaičiuoti būsimas planetų ir užtemimų pozicijas. Jie padalino ekliptiką [astronominis kelias, kurį per metus nueina Saulė – V.K.J.] į 360.00 laipsnių ir priskyrė 60 minučių kiekvienam laipsniui bei 60 sekundžių kiekvienai laipsnio minutei. Kitas didelis žingsnis buvo 12 zodiako ženklų pasirodymas, įvykęs apytiksliai po 600m. pr. Kr. Deja deja, tada individualūs horoskopai dar nebuvo sudaromi, tačiau daug dėmesio skirta vietoj 10ies 12ai Jupiterio metų ciklui. Pirmasis mums žinomas asmeninis horoskopas priskiriamas A. Sachs’ui, datuojamas balandžio 29d., 410m. pr. Kr. Šis horoskopas buvo tik kukli dabartinio užuomazga, susidedantis iš planetų žvaigždynuose. Pirmą kartą planetų efemeridės [lentelė, kurioje atsispindi planetų padėtys kiekvieną dieną – V.K.J.] pasirodė daugmaž 308m. pr. Kr., o Ascendentas [tekantis Rytų horizonte ženklas – V.K.J.] ir astrologiniai namai [sferos, sukonkretinančios horoskopo informaciją – V.K.J.] pirmą kartą buvo panaudoti 4a. pr. Kr.

Egipto astrologija. Paplitęs neteisingas supratimas, kad astrologija atsirado senovės Egipte. Aišku, egiptiečiai buvo įsitraukę į pranašystes ir astronomiją, tačiau neaptinkame požymių, paremiančių astrologijos naudojimą. Bent to nebuvo kol Alexander’as Didysis neįsiveržė į Egiptą 332m. pr. Kr.; tada astrologija tapo egiptiečių kultūros dalimi. Alexander’as tapatinamas su astrologijos paplitimu Egipte ir Indijoje. Žinoma, kad jis turėjęs konsultuojančių astrologų ir jie buvę svarbūs tarp jį lydinčiųjų asmenų visose karo kampanijose. Alexander’as yra atsakingas už Graikijos, Persijos, Mesopotamijos ir Indijos astrologijų sankirtą. Jo įkurtas Aleksandrijos miestas tapo senojo pasaulio mokslo centru ir, daugelio manymu, įkūnija senovės astrologines žinias. Geriausiai žinomas astrologijos egzistavimo Egipte apskritai įrodymas yra zodiakai Dendera’oje. Bet kuriuo atveju, jų negalima priskirti seniausiai Egipto kultūros daliai, nes nustatyta, jog jie buvo sukurti maždaug 30m. pr. Kr.

Astrologija klasikinėje Graikijoje. Anksčiausiai astronomiją Graikijoje pamini Hesiod’as savo poemoje “Darbai ir dienos” (750m. pr. Kr.). Čia jis naudodamasis astronominėmis gairėmis teigia, esą atėjo palankūs periodai pradėti svarbius darbus. Mesopotamijos astrologija suintrigavo pirmuosius graikų filosofus. Visų pirma, jie buvo astronomai be astrologijos žinių, tačiau kartą jas įsisavinę tuo ir vadovavosi. Graikai į astrologiją įskiepijo nuodugnumą, simetriją ir racionalumą. Pythagoras teigė, kad žmogus – mikrokosmosas, t.y. miniatiūrinis kosmosas atspindi makrokosmosą, kosmosą, kaip visumą. Plato’nas palaikė šią idėją ir rėmėsi astrologija savo Timaeus’e. Pythagoras’ui taip pat priklauso keturių elementų – ugnies, žemės, oro ir vandens – teorija; jis išskyrė keturius temperamento tipus, kurie yra astromedicinos bei Hippocrates’o medicininės metodologijos pagrindas. Sakoma, jog Hippocrates’ui priklauso posakis “gydytojas be astrologijos žinių neturi teisės savęs vadinti gydytoju”. Hipparchus’as 2 šimtmety pr. Kr. atrado lygiadienių precesiją ir padėjo pamatus tropinio zodiako, dažniausiai Vakaruose naudojamo zodiako, vystymuisi. Pažanga matematikos ir astronomijos srityse suteikė galimybę sudarinėti tikslius gimimo horoskopus atskiriems individams. Garsiausias antikos astrologas yra Claudius Ptolemy’us (maždaug 100m. p. Kr.). Ptolemy’us gyveno romėnų okupuotoje Aleksandrijoje. Istorija jį prisimena dėl dviejų didelių astronomijos ir astrologijos darbų: Almagest’o ir Tetrabiblos’o. Ptolemy’aus Tetrabiblos’as yra vienintelis išlikusi senovės astrologines žinias apibendrinanti medžiaga. Kitų tekstų neišliko po Aleksandrijos bibliotekos žūties. Iki pat XVIIa. Tetrabiblos’as buvo pagrindiniu tekstu, kuriuo rėmėsi arabų ir Europos astrologai, ir iki Koperniko astronominis modelis buvo suvokiamas pagal geocentrinę Ptolemy’aus visatos sampratą: Žemė yra Saulės sistemos centras.

Astrologija Romos imperijoje. Galima sakyti, astrologija nestokojo populiarumo sulig pirmaisiais jos žingsniais senovės Romoje. Legenda byloja, jog astrologija čia pasirodė 2a. pr. Kr. vergo Antiochus’o dėka. Pirmieji romėnų astrologai rėmėsi chaldėjais, kada šie įsiliejo į imperiją skatinti ir kultyvuoti meną. Astrologija tuoj pat vienodai patraukė ir minią, ir žynius, ir intelektualus. Publiką žavėjo ateities prognozės, tuo tarpu inteligentijai įspūdį darė jos filosofinė gelmė ir naudojimasis planetiniais ciklais. Vienintelė vyresnybė prieštaravo dėl jos naudojimo, nes baiminosi, esą astrologija gali palenkti visuomenės nuomonę, todėl keletu atveju išvijo astrologus iš Romos. Romos imperijoje astrologiją porą kartų naudojo ir praktikavo ne vienas iš eilės imperatorius. Caesar’is August’as nukalė ant monetų savo Mėnulio ženklą – Ožiaragį. Tiberius buvo kvalifikuotas astrologas, vėliau šioje srityje geromis žiniomis pasižymėjo Hadrian’as ir Domitian’as. Caligula ir Nero’nas sumenkino astrologijos vardą naudodami ją išsiaiškinti savo potencialius varžovus, t.y. kieno galas buvo planetomis patvirtintas faktas, jei varžovų horoskopai atskleidė, jog jie galėtų grasinti imperatoriui.

Didžioji astrologinė figūra romėnų epochoje buvo Julius Firmicus’as Maternus’as, astrologas, įstatymų žinovas ir krikščionis. Firmicus’as gyveno 4a. p. Kr. ir garsus tuo, kad sujungė takoskyrą tarp krikščioniškų ir pagoniškų idėjų. Jo šedevras Mathesis yra praktinis astrologijos veikalas. Po gotų plėšimų 410m. p. Kr. Romos imperija smuko, o su ja sunyko ir Europos mokslas bei astrologija, atsinaujinę tik Viduramžiais.

Astrologija arabų pasaulyje. Ankstyvaisiais viduramžiais mokslas ir astrologija buvo faktiškai sąstingio būsenoje. Mokslo centras persikėlė į vidurio Rytų islamiškasias šalis, ir arabų ekspansionizmo metu buvo puoselėjamas 7 ir 8a. p. Kr. Arabų imperija tęsėsi nuo vidurio Rytų iki Kinijos, Indijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Šiaurės Afrikos. Arabai pajėgė įvertinti kultūrą ir žinias šalių, kurias jie buvo nukariavę, ir buvo apimti troškimo suprasti bei toliau rutulioti graikų matematiką, astronomiją ir astrologiją. Todėl galima sakyti, kad arabai tapo vakarų astrologijos tradicijų saugotojais bent keletą šimtų metų iki jos atsinaujinimo Viduramžių Europoje. Jie patobulino Ptolemy’aus astronomiją, statė observatorijas ir tobulino astroliabiją, priemonę stebėti planetų ir žvaigždžių pozicijas. Jie suvokė astrologiją kaip visumos dalį; ne tik kaip galimybę pranašauti, bet ir kaip raktą suprasti gyvenimą iš esmės. Planetos buvo traktuojamos kaip dvasinės galios kanalai.

Viduramžių ir Renesanso astrologija. Dabartinė nuomonė tokia, kad astrologinė tradicija aukščiausią tašką pasiekė Viduramžių ir Renesanso Europoje tarp XI ir XVIIa. Šiame istorijos periode astrologija tapo išsamia ir gilia žinių kvintesencija, įgyta per 3000m. senesnių civilizacijų dėka. Citata iš Robert’o Zoller’io Medieval Astrology: “Tai nėra tik likimą pasakojanti sistema, dabar taip pat ji nėra vien tik mokslas be jokios dvasinės prasmės. Astrologija tampa tikslia prognoze ir tikra išmintimi; tai bendravimo su Apvaizda ir atėjimo sužinoti Apvaizdą menas”. Viduramžių ir Renesanso astrologai buvo filosofai, matematikai, astronomai ir alchemikai. Astrologijos buvo mokoma universitetuose, ji atsispindėjo to periodo mene, literatūroje ir architektūroje. Abu – Chaucer’is ir Shakespeare’as – buvo susipažinę su astrologine informacija. Chaucer’is buvo žinomas astrologas, o Shakespeare’as jai simpatizavo.

Astrologijos atgimimas Europoje gali būti siejamas su anglų vienuoliu Alcuin’u (gim. 735m. p. Kr.). Globoti Alcuin’ą ėmėsi Charlemagne’as, nusivežęs jį į Prancūziją ir įkurdinęs pirmoje didelėje viduramžių mokykloje prie šv. Martyno vienuolyno, netoli Turo miesto. Tarp dalykų, kurių jis mokė, buvo ir astrologija, ir jo mokomas Charlemagne’as pats tapo kvalifikuotu astrologu.

Kai Europoje atsigavo intelektualinis gyvenimas, atsirado ir astrologinių tekstų poreikis. Tarp X ir XIIa. astrologinių žinių ištroškę mokslininkai tyrinėjo arabų darbus bei jų graikiškasias versijas. 1138m. į lotynų kalbą buvo pirmą kartą išverstas Tetrabiblos’as, ir nuo tada Europos astrologija atsigavo. Roger’is Bacon’as (1214? – 1294), vienas iš didžiausių visų laikų mąstytojų, buvo įgudęs astrologas; jo enciklopedinės žinios aprėpė filosofiją, gamtos mokslus, matematiką, fiziką ir geometriją, ir jis buvo įsitikinęs, kad planetos įtakoja žmonių elgseną. Garsus teologas šv. Thomas Aquinas (1225 – 1274) sutiko, kad jos daro įtaką žmonių elgsenai, bet prieštaravo deterministinės astrologijos nuostatai remdamasis tuo, kad ji nesutampa su krikščionybės laisvos valios doktrina. Viena iš ypatingai svarbių XIIIa. astrologijos figūrų buvo Guido Bonatti’is, astrologijos profesorius Bolonijos universitete. Bonatti’io Liber Astronomiae yra vienas iš pačių svarbiausių visų laikų astrologinių tekstų. Jis užsidirbdavo duoną ir kaip grafo Guido de Montefeltro astrologinis karinis patarėjas. XVa. Pico della Mirandola užsipuolė astrologiją manydamas, jog ji nemoksliška. Pagal šiandieninius mokslinius kriterijus jo kritika atrodo juokinga, tačiau, kaip ten bebūtų, tai buvo pirmas kartas per ištisus šimtmečius, kad astrologiją reikėtų apginti.

XV – XVIIa. buvo auksiniai Europos astrologijos metai. Ko gero tik pavienis monarchas ar aristokratas neturėjo asmeninio astrologo, o astrologija nuolat, visais atvejais mėgavosi popiežiaus valdžios palaikymu. Tarp popiežių, kurie dar ir konsultavo, astrologai buvo Julius II (1503 – 1513), Leo X (1513 – 1521) ir Paul’us III (1534 – 1549). Karalienė Catherine de Medici globojo garsiausią visų laikų astrologą Michel’į Nostradamus’ą. Anglijoje Elizabeth’a I samdė John’ą Dee. Spalvinga asmenybė ir kaip astrologas, ir kaip veikdamas anapus astrologinių interesų, Dee yra sėkmingai pasižymėjęs parinkdamas geriausiai tinkamą laiką karūnuoti Elizabeth’ą. Jis buvo jos slaptasis agentas, įvardinęs save kodu 007, taigi 400 metų anksčiau už Džeimsą Bondą; taip pat Dee pasiūlė pavadinimą “britų imperija”. Žolininkas Nicholas Culpeper’is parašė su medicinine astrologija susijusį veikalą, o William’as Lilly’is (1602 – 1681), paskutinis didelis Europos astrologas, numatė Didijį Londono gaisrą likus 14 metų iki įvykio (dėl to jam vėliau net teko rimtai pasiaiškinti prieš parlamentą) ir sudarė karo horoskopus rojalistams bei parlamentarams. Savo klestėjimo metu Lilly’is aptarnaudavo…2000 klientų per metus.Tycho Brahe, Johannes’as Kepler’is ir Galileo’us, garsūs šio periodo mokslininkai, taip pat buvo astrologai.

Astrologijos nuosmūkis Vakaruose. Nerasime jokių panašių anksčiau buvusių aplinkybių, kurios būtų galėjusios nulemti vakarų astrologijos nuosmūkį iki jos pakartotinio atgimimo prasidėjus XXa. Galbūt tai buvo ortodoksinio mokslo iškilimo pradžia, o į tai galima pažvelgti su šiokia tokia ironija turint omeny faktą, jog daugelis iš tų, kas darė mokslinę revoliuciją, buvo patys…astrologai. Ypač absurdiška – atsižvelgiant į situaciją tarp astrologijos ir mokslo šiandien – tai, kad astronomas/astrologas John Flamsteed’as (1649 – 1719), pirmasis karališkasis astronomas, naudojosi astrologija rasti geriausią laiką padėti pamatus šventajai moderniosios astronomijos širdžiai – karališkajai observatorijai Grinvičiuje. Negalima paneigti, jog galutinės nepasitenkinimo astrologija sėklos buvo pasėtos dar XVIIa. pradžioje. Astrologai vis labiau ir labiau nesutarė su katalikų bažnyčia dėl teologinių dalykų. Šių motyvai tikriausiai nesirėmė kažkokio per daug uolaus astrologo pranašyste dėl pavojaus popiežiaus Urban’o VIII gyvybei 1631m. Suprantama, pranašystei neišsipildžius šv. tėvas susierzino ir pakartotinai patvirtino XVIa. popiežių bulę, nukreiptą prieš teisminės (judicial) astrologijos praktiką. Joks astrologas niekada nebuvo persekiojamas dėl astrologijos praktikavimo [iš senovės Romos astrologai buvo išvyti ne dėl astrologijos praktikavimo, bet dėl tariamai galimo jos neigiamo poveikio plačiajai visuomenei – V.K.J.]; tačiau, kad ir kaip ten būtų, bažnyčios nepalankumas šiuo metu galėjo prisidėti prie permainų ne tik politiniame, bet ir intelektualiniame gyvenime, kurios netruko ateiti.

Viena iš didžiausių priežasčių gali būti ta, kad mąstytojai perėjo prie daugiau mechanistinių Newton’o visatos sampratų, ir tie patys protai, kurie anksčiau laikėsi neoplatoninių ir Ptolemy’aus kosmologijos principų, dabar juos atmetė. Kol šie svarstymai dėl populiarumo su astrologija tik konkuravo, jie netapo lemiama jos smukimo priežastimi. Tačiau tai įvyko kai pasaulis daugiau susikoncentravo ir judėjo naujų kolonijų atradimo, technologijų tobulinimo ir reikšmingų industrinės revoliucijos pasiekimų, padariusių poveikį pasaulio ekonomikai bei kapitalizmui apskritai, link. Rūmų astrologai pasijuto nebereikalingi, nes juos palaipsniui pakeitė specializuoti konsultantai. Vykstant sparčioms permainoms astrologija, kaip rimtų studijų vertas subjektas, neteko aktualumo. Galutinai iš universitetų ji buvo išvyta 1776m., o tai baigėsi jos praktikuotojų intelektualiniu-profesiniu nuosmūkiu XVIII ir XIXa.

Vis dėlto išsiskiriančių iš minios vardų randame Viktorijos laikų Anglijoje. Pavyzdžiui, Richard’as Cross’as Smith’as ir kapitonas Richard’as James’as Morrison’as, atitinkamai žinomi kaip Raphael’is ir Zadkiel’is; taip pat W.J. Simmonite ir Walter’is Old’as, žinomi kaip Sepharial’as. Tai, kad šie astrologai slėpėsi už netikrų vardų, perša mintį, jog astrologijos įvaizdis turėjo tuo metu būti nekoks. Bet ji ištvėrė ir XXa. patyrė renesansą: sugrįžo ir tarp paprastų, ir tarp mokslo žmonių.

Astrologija XXa. Astrologija šiandien populiari daugiau nei bet kada. Iš dalies tai susiję su visuotiniu laikraštinių horoskopų paplitimu, o poreikis jiems tvirtai įaugo į žmonių sąmonę; kita priežastis – keletas žymių akademikų domisi ir studijuoja ją nebijodami pasirodyti juokingi kolegų ir plačiosios visuomenės akyse. Visgi būkim atviri, didžioji mokslininkų dalis nėra įsitikinusi jos efektyvumu pavienio žmogaus ir pasaulio reikaluose.

XXa. astrologija skolinga dėl savo atgimimo William’ui Frederick’ui Allen’ui, visų žinomam Alan’o Leo (1860 – 1917) vardu. Teosofas Leo įkūrė sėkmingą horoskopų paštu tarnybą, tapo labai daug astrologine tematika knygų, 1917m. Londone įkūrė teosofų draugijos astrologinę ložę. Londono astrologų ložė buvo visų kitų britų astrologinių draugijų pirmtakas ir egzistuoja iki šiol. Dėl konsultacijų Leo patraukė baudžiamojon atsakomybėn 1914 ir 1917m. Pirmoji byla buvo atmesta dėl formalios smulkmenos, tuo tarpu antroji jam kainavo 25 svarus sterlingų. Šios dvi su astrologija susijusios bylos buvo vienintelės kada nors apskritai nagrinėtos britų teismuose.

Kai Leo “gaivino” astrologiją Britanijoje, susidomėjimas ja sustiprėjo JAV ir senajame žemyne, ypač Vokietijoje. Antrojo pasaulinio karo metu astrologiją Vokietijoje buvo puikiai įtvirtinę Alfred’as Witte ir Reinhold’as Ebertin’as bei šių pasekėjai. Vokiškoji astrologija įgavo blogą lemiantį posūkį Trečiojo Reicho metu tapusi populiaria tarp nacių lyderių. Šiaip ar taip nėra įrodymų, kad Hitler’is vadovavosi jos žiniomis, bet Hess’as, Himmler’is ir Goebbels’as buvo didžiuliai astrofilai. 1920m. padarytos prognozės įspėjo apie Trečiojo Reicho iškilimą ir nuopolį; jose atsispindėjo ir Hitlerio likimas, kur būta įspėjimo būti ypatingai atidžiam 30 ir 40 dešimtmečiuose.

Nuo 1930m. jau ženkli astrologų dauguma savo darbams taikė psichologines interpretacijas. Dane’as Rudhyar’as akcentavo “personalizuotą” astrologiją, kaip opoziciją fatalistiniam viduramžių modeliui. Psichologinės pakraipos astrologai linko dirbti daugiau kaip psichoterapeutai nei kaip konsultantai-fatalistai ir astrologinę sistemą įtraukė mokymus tokių žymių psichologijos tyrinėtojų, kaip C.G. Jung’as ir Assagioli’is. Taip pat tyrinėtojai stengėsi rasti galimą “mokslinį modelį”, pagrindžiantį astrologijos sistemą. Ligi šiol rezultatai nebuvo perdaug įspūdingi.

Kaip ten bebūtų, prancūzų psichologas ir statistas Michel’is Gauquelin’as statistiškai pademonstravo, kad sąsaja tarp planetų ir gimimo horoskopų tų, kas daug pasiekė sporte, moksle, mene ir politikoje, linkusi egzistuoti. O dr. Percy’is Seymour’as, žymus astrofizikas, tikino, kad rezonansas galėtų būti raktu moksliniam jos pažinimui. Ar mokslinis astrologijos paaiškinimas rastas, ar ne, tai nėra aktualu didžiajai jos praktikuotojų bei šių klientų daugumai. Astrologija šiuo metu mėgaujasi neslūgstančiu visuomenės dėmesiu. Ji naudojama valdžios ir prezidentų JAV ir Rusijoje, finansų magnatų (kasdien pasaulio rinkose astrologų konsultacijoms išleidžiama apytiksliai 1 bilijonas dolerių), žymių aktorių ir eilinių žmonių. Astrologija dabar daugiau nei bet kada anksčiau daro ką darydavo iki šiol – kviečia žmones suvokti savo vietą kosmose ir dvasinėje, ir intelektualioje, ir emocinėje plotmėse. Ji nusipelnė šios teisės tūkstančių metų evoliucijos ir gebėjimo išlikti dėka.

Remtasi: An Introduction to the History of Astrology. By Nicholas Campion Pub. Institute for the Study of Cycles; 1982. Notes 1,3,5,6,9&10. The Larousse Encyclopedia of Astrology By Jean-Louis Brau, Allan Edmands&Helen Weaver.Pub.Librarie Larousse; 1980 Note2 History of Astrology By Derek and Julia Parker.Pub.Andre Deutsch Limited; 1983 Note8 The Combination of Stellar Influences By Reinhold Ebertin.Pub.American Federation of Astrologers; 1972 Note4 “A Century of Reform” By Deborah Houlding. The Traditional Astrologer. Issue14, May1997; Pub.Ascella Publications Note10.

Versta iš anglų kalbos: A BRIEF OVERVIEW OF THE HISTORY OF WESTERN ASTROLOGY, www.zodiacal.com/articles