Spekulianto mirtis
Vaiduokliams aprimus, Kaminskas vėl ėmė spekuliuoti, kaip ir anksčiau, ir girtauti. Maldos vėl buvo pamirštos.
Susitaręs su Derkinčių kaimo gyventoju Paulausku, išvažiavo spekuliaciniais reikalais į Rygą. Ten, jie matyt kažkokį baisų darbą padarė. Abiem grįžtant namo, Paulauskas ėmė eiti iš proto. Parvažiavo labai nusiminęs. Žmona jį ir klausia:
– Vyreli, ko gi tu toks keistas – nei valgai, nei kalbi gal sergi?
– Aš su kirviu tuoj nukirsiu savo vaikui nykštį, – pasakė jisai ir tuoj puolė savo vaiką, bet žmona apgynė. Dabar ji suprato, kad jos vyrui yra kažkas negera, kad jis susirgęs proto liga. Paulauskas nesiliovė tolia grąsinęs:
– Eisiu ir uždegsiu savo namus – paskui pasikarsiu.
Uždegti savo namų jis neuždegė, bet žmona jį rado tikrai pasikorusį. Išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad buvo nesenai pasikoręs. Žmona atpalaidavo kilpą ir atgaivino.
Praėjo keletas dienų, bet vyro protas nesitaisė – atvirkščiai – ėjo blogyn. Tai sužinojo ir apylinkės žmonės ir išvežė jį į bepročių ligoninę. Ten jis pabuvo dvi savaites. Gydytojams atrodė tik laikinai pakvaišęs ir buvo paleistas namo.
Vieną pavakarę aš sunkiai sirgdamas gulėjau lovoje. Žiūriu – įeina Paulauskas į mano kambarį. Jo veidas atrodė baisiai.
– Kaip tamsta manai – klausia: – ar aš beprotis, ar ne?
– Ne – atsakiau aš: – jūs atrodote visiškai normaliai.
– Ne, net man proto trūksta. Jei žinotum, ką mes su Kaminsku Rygoj padarėm, tai man nedovanotum, jei valdžia sužinotų, tai mus labai nubaustų.
– Tai kokiu gi reikalu pas mane atėjote – teiravausi.
– Eikime tuojau į bažnyčią – aš noriu eiti išpažinties.
– Aš sunkiai sergu – teisinausi jam: – ateik kitą kartą arba nueik į Barstyčius, ten galėsi išpažintį atlikti.
Paulauskas man šiurkščiai atkirto:
– Kai pamatei mane ateinant, tyčia atsigulei. Gerai, eisiu ir nusižudysiu. – Tai taręs piktai trenkė durimis ir išėjo. Po to aš jo daugiau nebemačiau.
Praėjus kiek laiko, vieną vakarą Paulauskas, pasiėmęs kirvį, išėjo į savo kaimą. Priėjęs prie vieno namo, su kirviu išdaužė visus langus ir nudūmė kitur. Pagaliau, kirviu nešinas, stovėjo prie gyventojo Ruikos namų. Išmuša langą ir , kirvį laikydamas rankoje, lenda pro langą į vidų šaukdamas:
– Aš jus visus dabar iškaposiu, gyvo nepaliksiu nė vieno. Šačių parapijos Berkinčių kaimo gyventojas ginasi.
– Nelysk, sako, į vidų. – Jis taip pat stveriasi kirvio, bet Paulauskas vis tiek lenda į vidų. Ruika, bijodamas, kad Paulauskas neišžudytų jo šeimos, keletą kartų kirvio ašmenimis užmeta Paulauskui, kuris apalpęs nugriūva po langu. Ruika tuoj išskuba į Šates pranešti milicijai apie įvykį. Milicija viską ištyrė, ištardė. Paulauskui buvo suteikta greitoji pagalba. Jis sutvarstytas tvarsčiais buvo nuvežtas į Balantų ligoninę. Ten jis kitą rytą atgavo sąmonę ir sako:
– Ar aš dar gyvas? Kam mane atgaivinote? Aš nenoriu gyventi. – Ir čia tuoj pat griebė tvarsčius ir ėmė juos plėšyti ir po keleto dienų, baisiai šėldamas, numirė.
