Raganos portreto recenzija

-1-

Tądien įžengiau pro žemutes, senamiesčio pusrūsyje kukliai prisiglaudusio antikvariato duris, turėdamas tikslą pasižymėti vieną kitą pastabėlę savo leidžiamam meno žurnalui apie pasakiško grožio moters portretą. Tarp begalės mane dominančių senovinių rakandų išsyk išvydau rūpimą šedevrą brangaus medžio rėmuose. Tarnaitės braukė dulkes vėduoklėmis iš kažkokių egzotiškų paukščių plunksnų. Čion žvelgė krūva interesantų ir, nustėrę nuo grožio, paeiliui bučiavo išvaizdžios antikvariato šeimininkės ranką, šaižiai spiegdami „Aš sužavėtas!“. Jų nesuglumino stebėtinas išorinis panašumas tarp paveiksle vaizduojamos moters ir jų negailestingai žindamos rankutės savininkės. Kadangi aš nepriklausau prie tokių užpakalin lendančių žmogėnų, turėčiau gana nesunkiai, užmesdamas akį tai į portretą, tai į jo savininkę, brūkštelėti, jums leidus, keletą kuklių eilučių…

-2-

Akys jokiu būdu negalėjo būti kitokios spalvos. Begalė patirtų degimų, sudegimų, nudegimų dar prieš įvykdami nulėmė juodą rainelės spalvą. Ant galvos stovinčios, apgailėtinai apverstos žmogystos atspindį išvysdavo tas, kuriam pavykdavo dirstelėti jos akių veidrodin. Kitaip nutikt ir negalėjo. Žvelgti į svilėsių lemtį tau nešantį pasaulį ir matyti jį apverstą, bejėgiškai kojomis viršuje tabaluojantį, visiškai nuo tavęs priklausomą – tai buvo didi kompensacija. Jauni vyrai, tik paliesti tavo žvilgsnio, pavirsdavo neišbandytais eržiliukais ir negailestingai būdavo pernakt tavęs jodomi. Prisimindami tokį keistą ir netikėtą patyrimą, dievagodavosi patys sau tuo pat metu jutę ir priešmirtines konvulsijas, ir didžiausią pavergtojo malonumą. Kartais jau net ir tu pati nebesumodavai ką nešanti jiems – ar mirties baimę, ar meilės troškulį, o gal abu sykiu? Abejonių nekildavo tik eržiliukų šeimininkėms – naivioms moterėlėms, gyvenančiomis pirmųjų romantiškų pasimatymų ūksmingų parkų altanose prisiminimais. Jos liedavo ašaras, pasitikdamos grįžtančius prakaitu išmirkusius, svetimo, joms nenusakomą siaubą keliančio kvapo prisigėrusius savo gyvulėlius. Bet neilgai trukus sielvartas baigdavosi, patyrus, jog jų neišmanėliai kumeliukai grįžo pavirtę disciplinuotais, savo pareigą gerai žinančiais darbiniais arkliais.

Tai šitokios buvo, o ragana, tavo akys, tai tokiais suodžiais, atsakydama į tau atsiųstą naikinimo liepsną, tu negailestingai tepei pasaulį…

-3-

Na žinoma, ir plaukai tavo buvo juodi. Garmėjo žalčių kaimenėmis kūnu žemyn, liežuviais lyžčiodami pėdas. Kažin ką būtų atidavę tau mergelės už tokius plaukus. Ir atiduodavo – savo tuštybę praskaidrinančius niekuo nenusikaltusius skardžiabalsius paukštelius. Mainais gavusios vešlius plaukų vijoklius, iš pradžių be atvangos džiaugdavosi, leisdavo lipti ar lįsti jiems kur tik panorėję. Paskui gi jos pajusdavo skaudųjį žalčių landumą ir imdavosi atitinkamų priemonių jiems pažaboti: tramdydavo įkaitintomis geležimis, suriesdavo ir uždarydavo į skardinius narvelius, pažymėdavo gėdingomis spalvomis. Kas likdavo ant mergelių galvų po tokių inkvizicijos seansų, jau nebelabai galėdavo vadintis plaukais. Taip jos pralaimėdavo. Belikdavo atsigręžti į savo išduotus paukščiukus, iš kurių tu, o ragana, buvai atėmusi nuostabų balsą, o kartu – ir dvasią. Sugrįžę prie savo augintinių, šeimininkės paklydėlės mylėdavo juos dar labiau jau nieko nebepaisydamos. Net kai vienąryt susivokdavo glostančios savo tuštybės paguodas, apniktas baltų kirminų, skleidžiančias šleikštų irimo kvapą, – net ir tuomet joms atrodydavo, kad šitaip jų paukštukai įgavo aukštesnę, vertingesnę buvimo formą, kaip kad aukštesnį statusą tarpu tų pačių mergelių įgydavo plieno žnyplėmis sužaloti plaukų žalčiai. Štai šitaip tokias kadaise įprastas pažinimui situacijas apvilko tavo, ragana, nakties tamsa. Vietos, potyriai, kasdienybė, liko tos pačios, bet buvo neatpažįstamai perdažytos. Taip lieka tokia pati upė su aukštu smėlėtu krantu, su palaimingai besideginančia paplūdimyje diena, tačiau užėjusi naktis meta ant kitam upės krante augančių medžių lajų makabriškai išdidintus lauže besiraitančios raganos mostus, o eterį užpildę didžiausio skausmo klyksmai tokie pratisi, kad priversta klausyti ausis paverčia juos spengiančia vienišojo, sėdinčio prie laužo ir liūdnai žvelgiančio ugnin, tyla…

Štai šitokie buvo, o ragana, tavo plaukai, tai tokiomis virvėmis, atsakydama į ugnies skausmingai atvertą kūną ir visais vėjais paleistą sielą, tu supančiojusi smaugei pasaulį…

-4-

Būčiau vienpusiškas, o ir atrodyčiau pučiąs į kieno nors dūdelę, jeigu imčiau išsijuosęs tvirtinti, kad tavo, o ragana, ir krūtys buvo juodos. Nieku gyvu. Rūbai jas dengė nuo pasaulio, nešančio tau deginančias nuoskaudas, ir taip jos išlaikė savo perlamutrinį baltumą. Tik smalsuoliai speneliai, kartkartėmis kyštelintys savo nerimstančius veidukus pasižiūrėt, ar iš tikrųjų ten, išorėje, pavojai tyko, – vienąsyk buvo nusvilinti gėdinančios liepsnos papliūpų. Atsitiktinai tąsyk pasitaikiusi mažiau kaitri ugnis pasigailėjo jų, nepavertė angliukais. Raudonomis neapykantos akimis žvelgė didelių, o ragana, tavo krūtų speneliai į juos nudeginusį pasaulį. Kaitriai ir skaudžiai baksnojo jie jodomų eržiliukų kūnus, o tie, bemaž išprotėję nuo baimės ir sprogdinančios aistros, vapėdavo sau, kad tai bitės taip skaudžiai gelia, bitės iš avilio, kurį apsižergusi tu skridai į tolimą šalį pasižirniauti. Vėliau, jau išaugę į romius, gyvenimo nebenustebinamus gyvulius, jie ardavo dirvą ir rasdavo tuos pačius mirtinos aistros gylius, tas pačias bites jau suakmenėjusias ir vadindavo laumaspeniais. Šitais pailgais akmenėliais, viską pasaulyje pamiršę, perdien užsižaisdavo jų vaikai ir anūkai, dar nė nenutuokdami, jog tėvų bei senelių dalios teks paragauti ir jiems…

Tai šitokios buvo, o ragana, tavo krūtys, tai šitaip, maskatuodama jomis, sugundei pasaulį prieiti arčiau, ir akys, išsiplėtę iš siaubo, sprogo, išvydę tave, užsimetančią krūtis ant pečių…

-5-

Dulkes nubraukia vėduoklėmis iš kažkokių egzotiškų paukščių plunksnų. Tąsai tykus šiurenimas mane ramina ir aš su pasimėgavimu atsilošiu senoviniame krėsle, jausdamasis atlikęs svarbų darbą šiandien. Antai dar vienas menkysta kėsinasi į nuostabią antikvariato šeimininkės rankutę… Man jau šleikštu… Kaip gerai, kad aš ne vienas iš jų…

Sulig tomis mintimis antikvarė nusisuka nuo juokingai jai besilankstančio ir greitakalbe komplimentus beriančio pusinteligenčio. Veidas atgręžtas į mane. Akys juodos ir gilios lyg bedugnė. Jon ir krentu, o krisdamas suvokiu, jog niekuo nesiskiriu nuo neprajodyto eržiliuko, nebylaus paukščio kūnelio, aplipto baltų kirminų, nuo darbinio arklio, baime gauti botagu per šonus ir noru užsirioglinti ant kumelės visiškai panašaus į savo šeimininką, tegul ir su pabrėžtinai protinga mina renkantį laumaspenius, tačiau lygiai taip pat bijantį lemtingo dūrio bitės iš raganos avilio, lygiai taip pat trokštantį būti apžergtam nepažįstamos, o visgi kažkur labai matytos didžiakrūtės juočkės, ūksmingam parke ant vienišo suoliuko verkiant negera nujaučiančiai mylimajai. Dar spėju pamatyti, kaip skyla bei aižosi paveikslo rėmai, padaryti iš brangaus medžio, ir tuoj pat iškyla pirmapradžiu mišku; prašmatnios vėduoklės pabyra plunksnomis, kurios čia pat sulimpa į neregėtus paukščius, tupiančius į naujai išaugusio miško viršūnes ir žvelgiančius žemyn į nežinia iš kur atsiradusią upę, ant kurios aukšto smėlėto kranto, palaimingai primerkusi akis, vaiskioje mėnesienoje deginiesi tu, o ragana. Kitam krante augančių medžių lajos yra pavirtę ekranu, kuris transliuoja makabriškai išdidintus lauže besiraitančio šių kuklių eilučių, jums leidus, autoriaus mostus, o jo skausmo klyksmai tokie pratisi, jog tąnakt atsitiktinai užklydusio į tą dievų pamirštą užkampį prašalaičio ausis teužfiksuotų vien spengiančią tylą.

2004 m. XII 12-14 d.