Raganos portreto recenzija
Na žinoma, ir plaukai tavo buvo juodi. Garmėjo žalčių kaimenėmis kūnu žemyn, liežuviais lyžčiodami pėdas. Kažin ką būtų atidavę tau mergelės už tokius plaukus. Ir atiduodavo – savo tuštybę praskaidrinančius niekuo nenusikaltusius skardžiabalsius paukštelius. Mainais gavusios vešlius plaukų vijoklius, iš pradžių be atvangos džiaugdavosi, leisdavo lipti ar lįsti jiems kur tik panorėję. Paskui gi jos pajusdavo skaudųjį žalčių landumą ir imdavosi atitinkamų priemonių jiems pažaboti: tramdydavo įkaitintomis geležimis, suriesdavo ir uždarydavo į skardinius narvelius, pažymėdavo gėdingomis spalvomis. Kas likdavo ant mergelių galvų po tokių inkvizicijos seansų, jau nebelabai galėdavo vadintis plaukais. Taip jos pralaimėdavo. Belikdavo atsigręžti į savo išduotus paukščiukus, iš kurių tu, o ragana, buvai atėmusi nuostabų balsą, o kartu – ir dvasią. Sugrįžę prie savo augintinių, šeimininkės paklydėlės mylėdavo juos dar labiau jau nieko nebepaisydamos. Net kai vienąryt susivokdavo glostančios savo tuštybės paguodas, apniktas baltų kirminų, skleidžiančias šleikštų irimo kvapą, – net ir tuomet joms atrodydavo, kad šitaip jų paukštukai įgavo aukštesnę, vertingesnę buvimo formą, kaip kad aukštesnį statusą tarpu tų pačių mergelių įgydavo plieno žnyplėmis sužaloti plaukų žalčiai.