Keturi

Pirma publikacija rinkinyje “Geriausia Lietuvos fantastika 98”, Eridanas, 1999. GLF konkurse autoriui už kūrinį skirta paskatinamoji premija

© Pranas Šarpnickis

****

3 257 metai po Kristaus, balandžio 12-oji. Diena, kai žmogus pirmąkart pakilo į kosmosą. Vienoje tolimoje vietoje, viename kosminiame laive milijoniniame iš milijardų, kurie tuo metu raižė kosminės erdvės bedugnę, kiurksojo keturios žmogystos ir tikėjosi kada nors dar sugrįžti Žemėn.

Kaip viduramžių pasakoje: verslininkas, žurnalistas, senas kareiva ir nuotykių ieškotojas.

-Matas…

-Aš Robertas, – iššiepė pageltusius dantis leitenantas Robertas. Jis daug rūkė, daug gėrė alaus, ištisai norėjo mergų… Jų čia nebuvo. Ir todėl kitus bendrus nuolat vadino pederastais. Ne todėl, kad bandytų juos įžeisti, o tiesiog pareikšdamas tam mažam, uždaram pasaulėliui, jog jis vyras, jog turi penį tarp kojų ir…

-Ką dabar pralošei, Robi? – pašaipiai pasiteiravo Lingremas, reklamos agentūros “Saulės kojos” direktorius. Pastaruoju metu jo bendrovė garsėjo plačiai nuskambėjusia krovininių erdvėlaivių sėkminga reklamine kampanija. Kalbamuoju momentu firmos administracija žalio supratimo neturėjo kur dingo jų vadovas. Išskrido iš punkto A, bet nepasiekė punkto B. O tarp jų 10 000 šviesmečių atstumas, skrendant nuo vieno šviesulio ligi kito – skrendant zigzagais.

-Eik šikt!

-Pats eik…

-Vyrai, baikim, a… – pasisuko kėdėje Ernestas.

-O tu užsičiaupk…rašeiva… Nudėsiu, kaip šunį… – iškošė pro dantis Robertas.

-Kuo? Nebent subine… – Longremas šiaip jau buvo teisus, nes Robertas Kacui ką tik pralošė blasterį. Kacas šachmatais žaisti mokėjo. Ir ne tik. Jis mokėjo žaisti… Visas gyvenimas jam buvo žaidimas. Jis žaidė ir nesigailėjo, žengdavo ir neatsigręždavo. Nes manė žinąs kur traukia.

Robertas atgalia ranka nuo lentos nubraukė figūras ir išsitraukė cigarą.

-Dar?! – gudriai prisimerkęs, pasiteiravo Kacas.

-Tu esi durnas…

-Kodėl?

-Neleisdi išlošti… nė kartelio…

-Nemoki žaisti…

-O tu nesugebi nusileisti…Eik tu, senas žyde!

-Tu turi ką nors prieš žydus, – sugniaužęs kumščius pradėjo stotis Kacas.

-Aš sakiau: “žydras”, o ne žydas. Tarp kitko, ko niršti? Ar ne tiesą sakau – juk tu pats natūraliausias žydas…Na, nenori būti žydu, būk žydras…

Kacas užsimojo, bet tuoj išsitiesė ant metalinių grindų – visgi Robertas buvo Jungtinių kosmoso pajėgų karininkas. Ir niekas tvirtai nebūtų pasakęs, ką pirmiau išgirdo: ar duslų Kaco pakaušio bumbtelėjimą į grindis ar skardų, kaip priešistorinio pistoleto šūvis, leitenanto riktelėjimą “Jeee!!!”

-Tau, Kacai, matas, – šyptelėjo Ernestas.

3 257 metai po Kristaus, gegužės 16-oji. Tarpžvaigždinių vilkikų diena.

Juodoje kosmoso nykynėje iš inercijos – maždaug 3 000 m/s greičiu – skriejo erdvėlaivis. Būtų galima nurodyti jo tikslias koordinates, jei tai turėtų kokią nors prasmę. Jo keleiviams neturėjo…Jei pažvelgtume į šią skardinę dėžutę iš Dievo minties skrydžio – na, tarkim, iš kokių nors niekingų 1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 kilometrų, pakeltų n-tuoju laipsniu – galėtume tarti, jog erdvėlaivis apskritai neegzistuoja. Kaip didingai skamba – “edvėlaivis”. Ne, didingiau – “žvaigždėlaivis”. Ne – “kosminis laivas”. Kaip didingai! Nes tai žmogaus rankų tvarinys.

Nors erdvėlaivyje buvo daug įvairių kajučių – miegamųjų, bibliotekų, baseinų, saunų, valgomųjų, tačiau nelaimingoji ketveriukė mėgo tūnoti apžvalgos aikštelėje, su dideliu panoraminiu langu – penkių metrų aukščio ir dvidešimties metrų pločio. Tai buvo bene geriausias amžiaus išradimas – meteoritų nepramušamas, skaidrus kaip oras stiklas. Jokių elektronikų, jokių tarpininkų tarp akies ir erdvės.

Longremas stovėjo per ketvertą metrų nuo panoraminio lango stiklo – ilgesingu žvilgsniu klaidžiojo tarp žvaigždžių. Kacas dėliojo pasjansą. Robertas šveitė uniformos sagas. Ernestas nagu krapštė krėslo apmušalą.

-Kam tau pinigai? – paklausė jis Longremo, kuris pirštu braukė stiklą.

-Žinai, kai gyveni tarp žmonių… kaip be jų.

-Na, taip…Kvailas mano klausimas. Bet apie kažką šnekėtis reikia. O tai išprotėsime… Manai mus išgelbės?

-Viltis miršta paskutinė, – Longremas vis dar tebebraukė stiklą.

-Pisau aš tą tavo viltį – žmogus miršta paskutinis. Ir mes išdvėsime kaip žiurkės… – netikėtai įsiterpė Robertas.

-Tavęs nieks neklausia… Ką tu moki? Komanduoti, valdyti visokius kreiserius ir kitokį šūdą, na, dar šaudyti. Gali ten išvardyti visas ginklų rūšis. Pasigirti, jog sugebėtum juos išnarstyti po plaukelį. O ką nors naudingo sugebi? Pavyzdžiui pargabenti mus namo.

-Dabar turėčiau įniršti ir tave gerai atlupti, ar ne? Bet aš taip nesielgsiu – iš prigimties esu didelis humanistas… Nėra prasmės…

-O kas nors turi prasmę? – į pokalbį įsiterpė ir Kacas.

-Mirtis… – tyliai tyliai vos ne pašnibždom ištarė Jungtinių kosmoso pajėgų leitenantas Robertas.

-???…

-Nebereikės laukti, kankintis nežinioje – išgelbės mus ar ne. Padvėsim ir amen…

-Tu teisus, Robi, visą gyvenimą kiekvienas iš mūsų kažko laukia. Ir ką berastume savo kelyje, mums būtų negana. Negana ir negana… – susimąstęs pratarė Ernestas.

-Šūdo malūnai – štai kas mes, – reziumavo Robertas.

-Mes ar žmonija? – pakėlė antakius Kacas dėdamasis, jog jam labai jau svarbus tas leitenanto patikslinimas.

-O tu matai skirtumą? O tu nepriklausai tai pačiai žmonijai? – atrėžė karininkas.

-Tu kaip žydas: klausimu į klausimą… – draugiškai pasišaipė Kacas.

-Pats tu žydras…

Longremas stovėjo per ketvertą metrų nuo panoraminio lango stiklo. Kacas dėliojo pasjansą. Robertas šveitė sagas. Ernestas krapštė apmušalą.

3 257 metai po Kristaus, gegužės 15-oji. Karinių kosmoso pajėgų diena.

Rasė, save vadinanti Homo Sapiens netyčia iškrito iš lopšio – žengė žingsnį į kosmosą ir iškart nusprendė jį užkariauti. Kodėl netyčia? Kaip byloja senovės istorija, viskas prasidėjo atsitiktinai: kažkokiam Niutonui ant galvos nukrito obuolys. Jam šovė galvon pasiutusi idėja – liko gyvas. Atsitiktinai kažkoks Einšteinas (tarp kitko žydas – 0:1 Kaco naudai) nulipęs nuo mergos ir pažvelgęs į Grįžulo ratų samtį, palaimingai atsiduso, pagalvojo: tikriausiai E lygu m c kvadratu. “m” tegul bus žmogaus ambicijos, “c” – nenumaldomas potraukis moterims. Lygu šėtoniškai energijai…Tačiau kokia ten bebūtų ta Homo Sapiens rasė – ji jau viešpatavo gana didelėje dalyje spiralinės galaktikos. Erdvėlaiviai zujo šen bei ten. Žvaigždėlaivis “Enterpraisas” su keturiais tipeliais irgi lėkė it akis išdegęs. Kur? Tik ne į tašką B, kuriame žurnalistui, verslininkui, kareivai ir nuotykių ieškotojui jau buvo rašomi nekrologai…

Longremas ant panoraminio lango stiklo pirštu paišė žvaigždutes. Kacas stovėjo šalia ir bandė suskaičiuoti kelintoji. Robertas rūkė paskutinį cigarą. Ernestas gėrė sultis.

-Atvirai jums, vyrai pasakysiu – noriu pisti, – pasirąžė leitenantas Robertas. Metė žvilgsnį į žvaigždėtą erdvę – ką ten gero pamatysi. Ten nieko gero, jei ten tavęs nėra. Robertas norėjo būti ten. Ten kur daug gražių panelių, daug gero sekso, daug gero alaus, daug geros kompanijos. Bet prie gero greitai pripranti – gera ir ši draugija. Ir visdėlto viena moteris būtų ne prošal… Ech!

-Vulgarus gi tu…

-O ką, niekas negirdi… Ir ko aš turėčiau gėdytis? Kokių normų: kalbinių ar kitokių turėčiau laikytis? Negi bandysit jūs, tryse, imituoti žmoniją. Ką noriu tą šneku. Ir apskritai, galėčiau jus nudobti arba gyvus kur nors pririšti ir po gabalėlį pjaustyti, kepti, valgyti… O gal manyje staiga sukilo aistros kanibalizmui… Negi jūs uždrausite. Ir ko man bijoti? Bausmės? Vis tiek tuoj padvėsime… Na, gal ne tuoj, gal už keletos metelių, bet padvėsim… Ir man nusispjaut…

-Bet juk tu, po velnių, žmogus!

-Na, tu čia skambiai pavarei, žurnaliste… Taip, pirmiausia atsirado velniai, o paskui žmogus. Sklinda gandai, jog prieš velnius buvo kokis tai dievas. Kaip matai, mums iki jo tobulybių toli toli. Nepasisekė.

-Gerai tu čia… Kodėl netapai pastoriumi. Galėtum sau dabar kolonizuotose planetose čiabuviams į galvas kalti Kristaus tiesas…

Ernestas plačiai nusižiovavo:

-Vaikinai, jūs tikriausiai neturit ką veikti?

-O tu turi? Aš asmeniškai ne, nebent tu staiga virstum merga, – atsikirto leitenantas.

-Ei, kaip jūs nusiteikę pokeriui? – lankstydamas tarp pirštų kortų kaladę, paklausė Kacas.

-Galima būtų…mergų ar taip, ar taip nėra…

-Varom…

-Aš irgi prie jūsų prisijungsiu… – Longremas nustojo paišęs žvaigždutes.

Keturi vyrai sėdo žaisti.

3 257 metai po Kristaus, gegužės 21-oji. Tarpžvaigždinių skrydžių diena.

“Beorėje erdvėje, gyvenamose žvaigždžių sistemose galima sutikti kosmoso elgetas. Ypač jų daug arti tirštai apgyvendintų planetų arba kosminių stočių megapolių.

Kosmoso elgetos paprastai nakvoja apleistuose erdvėlaiviuose. Skraido seno modelio, visiškai nepatikimais laivais, nurašytais gelbėjimo kateriais, krovininiais konteineriais arba netinkamomis naudojimui gelbėjimo kapsulėmis.

Neagresyvūs, dažnai visiškai degradavę asmenys; tokį gyvenimo būdą pasirinkę savo noru arba priversti aplinkybių.

Kosmoso elgetos paprastai būna labai įkyrūs. Prisigretina prie stabdančio erdvėlaivio ir skraidalioja aplink tol, kol jų policijos patruliai nenuveja. Prašo visko ir viskuo pasitenkina kas jiems numetama.” (“Galaktikos enciklopedija”, T 698, psl. 54, skirsnis XXI ).

Jis buvo kosmoso elgeta. Gyveno apleistame, bet nedemontuotame Z klasės erdvėlaivyje. Nežinančiam tokio tipo laivų, tektų paaiškinti – tokiais aparatais prieš tūkstantį metų buvo kolonizuojamos planetos. Griuvena. Dinozauras. Iškasena. Be gyvybę palaikančių sistemų, be deguonies ir maisto sintetinimo apratų. Nė vienos sandarios patalpos – čia švilpavo saulės vėjai. Ne tos saulės, aplink kurią amžinus ratus suka Žemė – humanoidų lopšys. Kiekviena žvaigždė yra saulė. Kiekvienam elgetai ji reikalinga.

Būtų tiksliau, jei pasakytume, jog šis kosmoso elgeta gyveno savo skafandre – valandų valandas, dienų dienas, mėnesių mėnesius, metų metus iš jo neišlysdamas. Pirmąjį skafandrą jis rado “Bombo” stoties savartyne. Jis nuolat ten randa ką nors gero. Netinkamo žmonėms, bet tinkamo elgetoms. Elgetos Žmonės, bet jie ne žmonės – civilizacija juos vadina atmatomis.

Gyventi kosmose nepaprastai sunku. Gyventi vienam tarp žvaigždžių – nepakeliama žmogui, bet ne elgetai. Bet niekas to nesupranta, niekas nekreipia dėmesio. Niekas jų nesamdo pilotais, nors psichinės ir fizinės ištvermės ekstramaliomis sąlygomis jie nesiugdo specialiose mokyklose. Jų universitetai – mirtis kiekviename beorės erdvės lopinėlyje. Bet jie gyvena – vieni traukia metus, kiti dešimt ir daugiau, kol vieną kart neplyšta skafandras, kol nemiršta iš bado, kol neuždūsta, nutrūkus kokiam nors vamzdeliui. Kalbama, jog neretai išprotėja. Tačiau kam jie rūpi, tie atmatos…kiekviena civilizacija turi atliekų, šlako. Jei jis nepavojingas – jis niekam netrukdo.

Kosmoso elgeta, gyvenantis “Bombo” stoties rajone – ne vienintelis, bet Z klasės erdvėlaivyje glaudžiasi tik jis vienas. Mėgsta stebėti saulę, myli žvaigždes, kalbasi su Unabomberio planeta, sveikinasi su praskrendančiais pro šalį robotų valdomais aparatais. Žino – robotai ne žmonės, gyvena pagal programą.

Turi plataus diapazono energetinių virpesių siųstuvą-imtuvą. Jį labai brangina. Sugestų tas daikčiukas – jam amen. Kaip tuomet kaulysi išmaldos. O elgeta puikiai skiria laivus – kurie atskrenda iš civilizacijos centrų, kurie iš vargingų planetų. Bet labiausiai mėgsta tuos erdvėlaivius, kuriais keliauja piligrimai, vienuoliai, Šventieji Dvasios Tėvai. Jie dosnūs. Bet jie retai čia atskrenda.

Longremas sėdėjo parėmęs smakrą rankomis, įdėmiai sekė leitenanto gestikuliacija. Kacas iš dešimties centimetrų apžiūrinėjo sieną. Robertas blizginosi batus. Ernestas apsimetinėjo snaudžiąs..

-Jeigu aš būčiau dievas… – pradėjo Longremas.

-Turėčiau pažinčių danguje, – pertraukė jį leitenantas, tačiau Longremas nesutriko, tęsė toliau:

-…žmogų sukurčiau tokį, kad jam nereikėtų nei valgio, nei vandens. Jis neturėtų plaučių, nes jam nereikėtų kvėpuoti. Nejaustų nei šalčio, nei karščio – jam tai būtų nesvarbu…

-Monstras, – trumpai apibūdino Longremo projektą Kacas. Leitenantas skiautele sintetinės medžiagos blizgino blasterio metalinį paviršių.

-Argi tai būtų organinė būtybė? – suabejojo Ernestas

-Šūdas saujoje… – Robertas sekundę patylėjo -…tik kitoje. Tavo siūloma konstrukcija turėtų būti neorganinė. Na, koks nors ten molinis žmogus… Esu skaitęs tokią fantastinę apysaką… Manai, jei būčiau toks, kaip tu čia mus nušvietei, būčiau laimingesnis nei dabar…

-Būtum laisvas, – atkirto Longremas.

-Aš ir dabar laisvas.

-Ne, tu priklausomas nuo maisto, skysčių, dujų, kurios tave gaubia, nuo šalčio ir karščio. Jei būtum toks, kokį įsivaizduoju…tau nereikėtų šiltų, saugių namų, kosminio laivo, tau nereikėtų dirbti, kad pavalgytum , tau nebūtų svarbu kur gyventi asteroide, planetoj be atmosferos ar tiesiog vaakume…

-Nagi, kosmoso elgetos tokie ir yra…- pastebėjo Ernestas.

-Ne, jie tik elgetos…

-Vyrai, man nusibodo tos intelektualiosios šnekos, geriau suskelkit kuris nors anekdotą, – kaip visad neištvėrė Robertas.

Longremas sėdėjo – įdėmiai sekė leitenantą. Kacas apžiūrinėjo sieną. Robertas blizginosi. Ernestas apsimetinėjo…

3 257 metai po Kristaus, birželio 3-oji. Kosmoso pirklių diena.

Prabėgo tik tūkstantis metų…galaktikai kaip mirksnis, žmogui kaip ištisa istorija. Nuo pirmojo nedrąsaus žingsnio į beorę erdvę ligi tarpžvaigždinės imperijos susiformavimo. Ir ji gyvavo jau daugiau nei šeši šimtai metų. Pakankamas periodas, kad žlugtų. Ją nuolat kankino įvairūs vidiniai atskirų kunigaikštysčių vaidai, tarpžvaigždiniai ir tarpplanetiniai karai, bet jie niekad neperaugdavo į globalius žmonijos gaisrus. Tiesiog žmonės neleisdavo jiems kilti – savisaugos, išlikimo instinktas, jei taip galima pavadinti. Jau pačioje pradžioje buvo sukurtos galingos Jungtinės karinės kosmoso pajėgos – kad būtų galima greitai ir sėkmingai atremti kitų rasių išpuolius prieš Homo Sapiens’us. Tačiau galaktikoje tokių pat karingų padarų kaip žmonės neatsirado, tad dažniausiai šios armados kreiseriai malšindavo lokalias tarpžvaigždines kovas, kai šios kėsindavosi peraugti į rimtus, visanaikinančius karus. “Protingi” karai netgi buvo toleruojami – jie skatino įvairių technologijų spartesnį vystimasi. Todėl atvirkščiai, nei pranašavo praeities fantastai, imperija su kiekvienu šimtmečiu vis stiprėjo ir stiprėjo. Nebuvo šimtmečio, kad žmonija būtų pamiršusi savo praeitį, nebuvo periodo, kai humanoidai būtų praradę nors dalelę kultūros lobyno. Nebuvo tokios periferinės planetos, kurios kolonistai būtų praradę ryšį su civilizacijos centrais, nebuvo atvejo, kad žmogus būtų degradavęs. Tačiau nebuvo girdėti ir apie jo tobulėjimą. Mutantų pasitaikydavo, bet juos skaičiavo vienetais. Keista rasė – save žudanti, bet nemirtinga. Jei kitarasiai butų žinoje ką nors apie žiurkes, be abejonės būtų žmones sulyginę su jomis. Žemė ir toliau liko viso ko centru, bet ne diktatoriumi. Gera atlaidžia mama, senele, kurios verta atsiklausti, paklausyti ir jai neprieštarauti, jei pasakys ne. O ji retai taip darydavo. Stodavosi piestu, jei iškildavo grėsmė žmogui kaip rūšiai. Imperija buvo draugiška šeima – gyveno kaip broliai ir seserys.

Longremas sėdėjo patogiame krėsle – žvalgėsi po galaktiką. Kacas vaikštinėjo pirmyn-atgal. Robertas klausėsi muzikos. Ernestas apžiūrinėjo savo krėslą. Trisdešimties kvadratinių metrų apžvalginiame kambary tvyrojo sunki, kaip tamsūs rudens debesys, tyla. Ji tęsėsi pernelyg ilgai. Metas vėl apie ką nors pašnekėti.

-Žmogus gyvena per trumpai, kad suprastų žvaigždes, kad suvoktų Didijį Dievo projektą – visatą… – ištarė Longremas.

-Kada nors…- pabandė būti optimistu Ernestas. Jam blogai sekėsi.

-Abejoju, – Kacas mėgo abejoti. Ne todėl, kad tikrai abejodavo.

-Mūsų atmintis trumpa, žmonijos nepatikima – kad ir kokias informacijos saugyklas besukurtume, jos bus ne amžinos, trapios, – Longremas sekundei nutilo. Jis buvo pasisukęs nugara į kitus savo likimo draugus. Tuo tarpu, jei Robertas, zuidamas skersai išilgai kajutės, per dieną nupėdindavo dešimtis kilometrų, Longremas dažniausiai sėdėdavo krėsle, įbedęs žvilgsnį į juodą panoraminį langą. Taip nesąmoningai demonstravo savo išskirtinumą – jis verslininkas, jis ekokratas, jis protingiausias tarpe trijų. – Pats žmogus neįtikėtinai trapus. Norint suprasti visatą, reikia atsakyti į klausimą: “Kodėl?”. Tačiau šiam tikslui mes turime surinkti begales informacijos, išvaikščioti visus klystkelius ir šunkelius. Galų gale tai reikia apibendrinti – vienu ypu aprėpti. Kas tai padarys? Ar tas skruzdėliukas, kuriam jo nuosavas skruzdėlynas – jo planeta, kuriam miškas – galaktika. Tačiau pasaulyje yra ne vienas miškas. Jame dar yra ir ežerų, ir kalnų, ir pelkių, ir ugnikalnių ir…Skruzdėliukas gali daug surinkti, bet kur jis atras tokį aukštą medį, į kurį įsikoręs, sušuktų: “Aš matau viską! Aš viską supratau!”. Skruzdėliukai neilgaamžiai, skruzdėliukai miršta ir išmiršta, jie netgi naikina į save panašius, o jų skruzdėlynai tik jiems patiems atrodo amžini…Žmogus per trumpai gyvena.

-O kiek tu norėtum traukti? – paklausė Kacas. Jam atsakymas visiškai nerūpėjo – paklausė tik tam, kad paklaustų. Tačiau Robertui, ši tema, matyt, buvo įdomi – nustojo blizginęs blasterio metalą, įsmeigė žvilgsnį į Longremo nugarą. Šio tipo, nors fiziškai ir silpnesnio, kažkodėl bijojo.

-Na, gal, kokį šimtą milijardų Žemės metų…

-Jei žinotum, kad tiek gyvensi, duodu kelnes prišikti – niekur neskubėtum, tad ne ką daugiau sužinotum apie tą Didijį dievo projektą…- tuoj pat įsitraukė į pokalbį ir leitenantas. – Jis specialiai taip sugalvojo – kad skubėtum. Galų gale taupė laiką ir medžiagas. Trumpiau gyvensi – mažiau žalos jo tvariniui padarysi, labiau stengsies. Ir aš taip jo vietoje būčiau pasielgęs. Protingas vyras…

-Iš kur žinai, kad vyras? – pasistengė įkąsti Kacas.

-Nejaugi moteris?! – dirbtinai nusistebėjo Robertas.

-Biseksoa… – šyptelėjo Ernestas.

-Kuris dulkinasi ir su vyrais, ir su moterimis…- paskubėjo pakomentuoti žurnalisto ištartą žodį leitenantas. Jautė malonumą. Nesąmoningą. Tarsi mirksniui būtų palietęs kokios nors įsivaizduojamos gražuolės vaginą.

-Abu viename asmenyje?

-Žinoma, – juk Dievas. Jeigu jis būtų tik moteris, nežinotų kas yra vyras ir atvirkščiai. Jame yra visko – visas pasaulio šūdas ir visos gėlės. Kitaip jis negalėtų būti tuo kuo yra. Kitaip nebūtų įstengęs sukurti tokios suknistos visatos, – Roberto balse jautėsi įniršis – aklas, juodas.

-Tu Robertai, matyt, gailiesi, kad gimei? – netikėtai vėl prabilo Longremas.

-Ne, gailiuosi, kad jūs gimėt. Dabar nereikėtų klausytis visokių pederastiškų pliurpalų.

-Ar tiesa, kad tarp kariškių daug gėjų? – vėl pasistengė įgelti Kacas.

-Ką tuo nori pasakyti? – sugniaužė kumščius Robertas. Pakilo. Akys pasruvo krauju, tarsi įnirtusio buliaus.

-O tu ką nors girdėjai?

-Pavadinai mane gėjumi, šūdžiau!

-Argi? Aš tik pasakiau, jog tarp kariškių daug mėgėjų. Ne taip nugirdai…

-Neturit ką veikti…- pabandė užgesinti leitenanto liepasnas Longremas.

-Žinoma, ne… – atkirto Robertas.

Longremas sėdėjo patogiame krėsle. Kacas vaikštinėjo. Robertas klausėsi. Ernestas snaudė.

3 257 metai po Kristaus, birželio 4-oji. Kolonistų diena.

“Demografinė sankloda: 67.98% humanoidų organinės kilmės, 32.02% – neorganinės. Iš jų: 33.00% vyrų, 34.98% moterų, 21.56% androidų, 10.46% – robotų.

Organinės kilmės humanoidai save dar skirsto į: lyderius (0.03%), materijos tyrinėtojus (0.10%), menininkus (0.15%), verslininkus (7.56%), specialistus (17.36 %), tarnautojus (14.65%), kariškius (1.00%), pilotus (13.02), darbininkus (26.00), fermerius (20.13%).

Socialinį vienetą paprastai sudaro trys individai: moteris, vyras ir androidas; rečiau keturi: moteris, vyras, androidas ir robotas.”

Standartinė informacija randama nehumanoidų informaciniuose tinkluose.

Longremas valgė bandelę. Kacas su Robertu šaškėmis žaidė “Vilką ir avis” – jiems buvo labai linksma.

-Esu girdėjęs pasakojant, jog vienas kosmoso elgeta išgyveno tūkstantį metų, – tarsi nei iš šio nei iš to pradėjo Ernestas. – Jei jo nebūtų suėmę, gal būtų dar tempęs kokį šimtuką kitą…

-Eik jau eik, aklų bobučių pasakos, – tuoj pat bambtelėjo Robertas ir pagalvojo, jog su bobutėmis tikriausiai nesimylėtų. Kita vertus, bobutė bobutei nelygu. Esti tokių, jog atsikvėpti neduoda – sekso mašinos, šėtono sugulovės. Robertas apsilaižė ir toliau spoksojo į žvaigždes.

-O už ką jį supakavo? – čia Kacui tikrai pasidarė įdomu – nustojo maigęs kortų kaladę, atsigręžė į Ernestą.

-Nukreipė nuo kurso Jungtinių kosmoso pajėgų kreiserį. Finale šis vos nesirėžė į orbitinę stotį… Berods “Stella” ji vadinosi…Maksimo Gorkio saulės sistemoje…O kreiseris – “Adolfas”, jei atmintis neapgauna…

-Negali būti! Nesįsivaizduoju kokią aparatūrą reikia būt apžergusiam, kad kreiserį išvestum iš kelio. Pasakos…Taip negalėjo būti, – papurtė galva Robertas.

-Bet buvo. Ir įdomiausia, jog elgeta – žemiausios kategorijos. Gyveno skafandre, atvirame kosmose…

-Jei taip ir nutiko, tikrai tas valkata čia niekuo dėtas. Kas jau kas, o aš puikiai žinau iš kokio molio nudrėbti koviniai kreiseriai. Patikėkit mano žodžiu, – šioje sferoje Robertas jautėsi nepralenkiamas žinovas, – toje istorijoje, žinoma, jei ji apskritai tikra, slypi kas nors kita… O tiesa, kodėl tas elgeta padvėsė?

-Tai buvo trečioji mįslė. Uždarė. Po dviejų parų užvertė kojas. Todėl ir istorija tamsi. Poliai* nespėjo iškvosti. Lavoną nuskenavo, patikrino imperijos archyvuose – paaiškėjo, jog žmogelis gimęs prieš tūkstantį metų.

-Androidas, – užtikrino leitenantas. Ernestas pasižiūrėjo į jį:

-O jei ne… Reikštų, jog žmogus nėra jau toks skruzdėliukas, kaip jį nupiešė Longremas. Gal mes tiesiog nežinome kas mumyse slypi. Gal nemokam gyventi ir mirštame per anksti. Ar žmogus jau atsakė į klausimą: “Kas aš?”. Gal tuomet ir didysis sutvėrėjo projektas pasidarytų įkandamas. Žmogus ne visata – aprėpiamas. Gal mes patys esame raktas į paslaptį.

-Na, aš tai jau tikrai ne raktas… Turiu pimpalą, noriu moterų, alaus – esu vyras, – Robertas ištraukė apkabą. Pavartė. Kaukštelėjo atgal.

-O aš maniau, kad kariškis… – keistai nusišypsojo Kacas.

-Kokią čia dabar mintį sumezgei toj savo kvailoj, žydiškoj makaulėj? – visiškai nesuprato Robertas.

-Jei galva kvaila, tai ir mintis kvaila. Kvailas mintis bando išsiaiškinti tik kvailiai, – Kacas ir toliau erzinančiai šypsojosi.

-Matau tau dantys jau nebereikalingi…Tu man šiandien įkyrėjai, – Robertas pasidėjo ant grindų blasterį ir žengė Kaco link.

-Palauk, palauk tu mane muši jau dvidešimta diena – sveikos vietos neliko, – prisidengė ranka šis.

-O ką daugiau mušti – kitų žydų laive nėra.

Nei Robertas, nei Kacas nežinojo, kad jų abiejų protėvis – vienas ir tas pats asmuo: žydas iš Kauno, Emanuelis Chabadas, kuris neatmenamais laikais sėdėjo Osvencimo koncentracijos stovykloje. Vėliau vedė amerikietę Džeinę Deri, apsigyveno Izraelyje, tarnavo karinėse oro pajėgose. Jiems gimė sūnus. Dar vėliau amerikietė su vaikeliu pabėgo – grįžo amerikon. Jie išsiskyrė. Moteris savo sūnui suteikė savo pavardę – ji buvo išdidi. Emanuelis Chabadas vedė antrą kartą – žydę. Jiems gimė daug sūnų ir dukterų. Taip prasidėjo Kaco Chabado ir Roberto Derio giminės – visi mes broliai ir seserys.

-Robertai, baik…Tu Kacai irgi… Pats prisiprašai, o paskui: “Gelbėkit, žmogų muša!”. Geriau jau suloškit šachmatų partiją – jums gerai sekasi, – neatsisukdamas į trijulę, prabilo Longremas. Vienas pats stovėjo prie panoraminio lango ir žiūrėjo į žvaigždes, bet jų nematė – skendėjo savo mintyse. Virė savo sultyse.

-Kad jis jau nebeturi ko statyti, – parodė pirštu į leitenantą Kacas.

Robertas iš tiesų jau vaikštinėjo Adomo kostiumu.

-O man ir nesistoja…- drėbtelėjo per petį leitenantas. – Jūs neįsivaizduojat K A I P A Š N O R I U K R U Š T I S! Galėčiau, žvaigždę išžaginčiau.

Longremas atsukęs visiems nugarą, sėdėjo priešais panoraminį ekraną. Kacas žaidė kompiuteriu.Ernestas karpėsi rankų pirštų nagus.

3 257 metai po Kristaus, birželio 15-oji. Subšviesionio variklio išradimo diena.

Einšteino reletyvumo teorija beviltiškai paseno. Per tūkstantį metų atsirado bent keletas naujų, kurios keitė viena kitą. Iš pradžių praraja tarp žvaigždžių atrodė neįveikiama, bet išaušo diena, kai šviesos barjeras buvo peržengtas. “Mes apgavome erdvę”, – juokavo mokslo vyrai. Buvo laikai, kai rodės, jog žinomi visi įmanomi medžiagų junginiai, bet atėjo metas ir pasirodė, jog jų keliagubai daugiau nei manyta iš pradžių. Paraleliniai pasauliai tebuvo fantastų išmonė, bet kartą jie tapo realybe. Laikas nuo laiko atsirasdavo keistuolių, kurie kokių nors mokslinių konferencijų metu pareikšdavo:“Gal mums nustoti tyrus pasaulį – ar jums nesusidaro iliuzija, jog nauji reiškiniai atsiranda vien dėl to, jog nepaliaujamai skverbiamės į visatos paslaptis”. Tačiau jiems pasiūlydavo tapti šiuolaikinių pasakų kūrėjais. Kai kurie taip ir pasielgdavo. O kas jiems belikdavo. Tik viena liko nepasiekiama – atsakymas į seną kaip pasaulis klausimą: kas mes, kodėl mes čia? Atsakymo nežinojo ir kitos rasės. Tik jos taip dėl jo nesikankino…Žmogus kankinosi. Galbūt todėl vis dar tikėjo dievu. Šis turėjo daugybę vardų…

Longremas stovėjo rankomis įsirėmęs į panoraminio lango stiklą – spoksojo į tuštumą prismaigstytą žiburėlių . Kacas maigė kortas. Robertas blizgino blasterio šonus. Taip tęsėsi diena iš dienos. Ernestas prabilo:

-Apie tuos kosmoso elgetas pripasakoja visokių keistų dalykų…

-Jeigu dar pridursim: “nebūtų”, bus visiška tiesa, – mestelėjo Longremas.

-Ir aš prisiminiau vieną girdėtą istoriją…- Kacas padėjo kortas į šalį ir ėmė laukti, kol jo nelaimės draugai paprašys papsakoti. Jam patikdavo, kai jo kas nors ko nors paprašydavo.

-Na, na, skelk! – Robertas neprašydavo – įsakydavo.

-Pensininko saulės sitemoje, šalia orbitinio megapolio “Raketos inkaras”…

-Kokių tik nebūna idiotiškų pavadinimų…- sumurmėjo sau po nosimi Longremas. Mėgo logiką – netgi lingvistikoje.

-Ko tu stebiesi – pasauly žmogus atrado tiek daug įdomių dalykų, jog ėmėm ir pritrūko normalių žodžių jiems įvardyti, – Ernestas vis dėlto išgirdo verslininko repliką – turėjo gerai išlavintą klausą. Universitete praėjo netgi atskirą kursą, krūvas treniruočių. Antai, mokytojas mesdavo ant grindų plokštelę, o būsimieji žurnalistai stengdavosi iš garso nustatyti metalo ar lydinio tipą.

-Gal paklausom…- Robertą erzino visokie, jo galva, tušti plepalai – įniršdavo kaip žvėris. Emocijas valdyti mokėjo kaip niekas kitas pasaulyje, bet čia, kai jie įkalinti iki pat mirties, nėra prasmės tvardytis.

-Tai va, – tęsė Kacas, – tas elgeta gyveno A klasės, pusiau išardytame, išsandarintame keleiviniame žvaigždėlaivyje. Bet kartą “Raketos inkaro” valdytojas nusprendė tą laužą visiškai demontuoti. Visi žinojo, jog ten gyvena senis Ferdinandas, bet niekas nė pagalvot nepagalvojo, jog jį ras be skafandro bimbinėjantį beoriais žvaigždėlaivio koridoriais. Senis buvo išprotėjęs, kas nesvetima kosmoso elgetoms – jis visą laiką kartojo: “Aš kvėpuoju vaakumu!”.

-Niekad negirdėjau tokios istorijos… – kryptelėjo galva Robertas.

-Todėl kad senį Ferdinandą Jungtinių kosmoso pajėgų mokslinio centro žvaigždėlaivis-laoratorija prarijo nepraslinkus nė dešimčiai Žemės valandų. Daugiau apie jį niekas nieko negirdėjo, o visi žinojusieji apie įvykį buvo prisaikdinti tylėti. Pavyzdžiui, man buvo pagrąsinta – jei prasižiosiu, sušaudys pagal karo lauko teismo nuosprendį ir vardo nepaklaus. Dabar jau vienodai…

-Grybų dainos…- mostelėjo ranka Robertas.

-Netiki?.. – pažvelgė į leitenantą Ernestas.

-Bet faktas…

Longremas stovėjo rankomis įsirėmęs į panoraminio lango stiklą – spoksojo į tuštumą. Kacas dėliojo kortas. Robertas blizgino blasterį. Ernestas nuėjo susirasti ko nors pavalgyti, o gal nusimaudyti baseine. Diena tęsėsi…

3 257 metai po Kristaus, liepos 29-oji. Imperijos diena.

“Enterpraisą” valdė dirbtinės smegenys. Keturi jos keleiviai tebuvo patys paprasčiausi kelieviai, kuriems niekad gyvenime nerūpėjo kaip veikia sudėtingi dirbtiniai mechanizmai. Galų gale jiems nieko kito ir neliko – tik pasitikėti jais. Gi žmogus negali visko išmanyti, negali būti visų galų meistru.

Erdvėlaivis mirė staigiai. Nutilo varikliai. Žodis “nutilo” – simbolinis. Keleiviai jų gausmo negirdėjo, vibracijos nejautė. Užmigo ryšių su pasauliu sistemos. Dirbtinių smegenų vingiais ir toliau it išprotėję lakstė elektronai, klausinėdami vienas kito: “Kas atsitiko? Kas atsitiko?”, “Nežinom, nežinom…”, “Kur bėgti?”, “Ten…”, “Pirmyn!” – ir toliau keleiviams buvo tiekiams maistas, deguonis, šiluma, šviesa. Bet “Enterpraisas” buvo negyvas – tobulas karstas keturiems gyviems padarams. Bejėgiams. Kur jo paskutinis uostas? Ar keleiviai ištvers vienatvę? Ar sulauks senatvės neišprotėję? Žmogus stiprus… Jis kosmoso elgeta. Dievams nerūpi…Pasaulio atmata, šlakas – paliktas vienas apleistuose visatos namuose.

Longremas sėdėjo prie panoraminio lango. Kacas statė kortų namelį. Robertas, stebėdamas savo atspindį blasterio paviršiuje, krapštė dantis. Ernestas tyrinėjo savo kojų pirštus. Laikas slinko sraigės greičiu.

-Mūsų padėtis nepavydėtina…- pratarė Kacas.

-Skrendame… – išstenėjo Robertas.

-Koks skirtumas. Mes visą laiką skrendame – nuo pat kūdikystės, – įsijungė į beužsimezgantį pokalbį Longremas. – Planetos juk irgi kaip dideli kosminiai laivai – skrenda tam tikromis orbitomis aplink saulę. Saulė su visa savo šeimyna aplink galaktikos centrą. Skirtumas tik tas, kad gyvendami planetoje turime kur kas didesnę judėjimo ir veiksmų laisvę, o čia ji ribota – sėdime modernioje, neveikiančioje konservų dėžutėje.

-Bet skrendame…- niauriai marmtelėjo leitenantas.

-Man patinka skristi, kai jaučiuosi skrendąs, – Ernesto balse nuskambėjo gilaus liūdesio gaidelės. – O čia… Žvaigždės beveik nejuda… Rodos, sėdim…

-Kaip pasodinti…cha, cha,cha!…- piktžiugiškai, bepročio juoku nusikvatojo Robertas.

Longremas sėdėjo prie panoraminio lango. Kacas statė kortų namelį. Robertas apžiūrinėjo savo ausis. Ernestas priglaudė ausį prie grindų – ėmė klausytis. Laikas slinko vėžlio greičiu.

3 257 metai po Kristaus, rugsėjo 17-oji. Pirmojo kontakto su nežemiška civilizacija diena.

Juodoj kosmosos erdvėj, tarp begalės žybsinčių, mirksinčių žvaigždžių, virš milžiniškos orbitinės stoties-megapolio susiformavo juodaplaukės merginos trimatė galvą:

-Jūs žiūrite VVS. Karščiausios Birės Chai naujienos iš 23564 XV-II sistemos, – prabilo ji. Galva dingo – jos vietoje iš nebūties išniro keistos formos planeta, kuri tuoj pat virto ilgakojės mulatės figūra. Birė iškart prabilo:

-Menas pastaruoju metu įgauna vis globalesnes formas. Antai skulptorius Andrejus Kuklovodovas, naudodamas paprasčiausią elementariųjų dalelių grąžtą per dešimtmetį negyvenamą planetą pavertė savo mylimosios galva.

Žurnalistė Birutė Chai Cun: Kaip tau pavyko pasiekti savo tikslą?

Skulptorius Andrejus Kuklovodovas: Labai geras klausimas…

Žurnalistė: Ir visgi…

Skulptorius: Visą tą laiką gyvenau vienvietėje orbitinėje stotyje – iš ten visa planeta kaip ant delno. Naudojausi 66-ių padėčių plazminiais varikliais, todėl pakankamai lengvai galėjau keisti savo stoties judėjimo trajektoriją. Energiją tiekė senoviškos saulės baterijos.

Žurnalistė: Kodėl?

Skulptorius: Tai simboliška. Mano protėvis dirbo pirmojoje legendinėje Žemės orbitinėje stotyje “Mir”…

Žurnalistė: Visus tuos dešimt metų gyvenai vienas?

Skulptorius: Ne, su savo mylimu androidu Vasia.

Žurnalistė: Kas paskatino imtis tokio rizikingo saviraiškos būdo?

Skulptorius: Che …nelaiminga meilė…galbūt… O būdas iš tiesų labai rizikingas: medžiaga neįprasta – menkutis netikslumas ir gali pažeisti planetos judėjimo trajektoriją. Arba anichiliuosi pernelyg didelį kiekį medžiagos ir kelerių metų darbas nueis per niek. Čia tau ne molis ar gipsas – neatstatysi. O be to man buvo svarbu maksimaliai išsaugoti planetos ekosistemą… Kad po to ant jos dar būtų galima nusileisti…(juokiasi)…

Staiga plykstelėjo dangus, tarsi kas būtų nusprendęs pajuokauti ir sumanęs galaktikoj mažumėlę įžiebti šviesos. Bet iš tiesų – ten milžiniška senovinė lemputė. Spragtelėjo jungiklis. Pasidarė tamsu – tik žvaigždės – antikvarinis daiktas dingo, bet visi kas tik tuo metu buvo įsijungę kosmovizijų aparatus garsui priimti, išgirdo: “Tai – ne Čingischano lemputė!” Staiga, tarsi iš žvaigždžių susiformavo trimatis mažytis kosminis laiviūkštis. Balsas varė toliau: “ Subšviesinis greitis! Malonus skrydis! Atradimas dviems! Jūsų svajonių “Ford MŪNAS 235”! Kontaktiniai kodai: GAD 325214 arba SUKA 658492”

Vėl pasirodė merginos galva:

-Tęsiame VVS žinias…

Longremas stovėjo prie panoraminio lango. Kacas mėtė kauliukus – žaidė pats su savimi. Robertas rankose vartė blasterį. Ernestas išsitiesęs krėsle beveik snaudė. Laikas slinko…

-Neapkenčiu savo darbo, – nepramerkdamas akių, pratarė žurnalistas.

-Kodėl? Jūs gi beveik kaip Kosmoso Saugumo darbuotojai – turite teisę kišti nosį kur norite. Tik negalite priversti… – iškošė por dantis Longremas.

-Žinai, kas mes esame? Šunys… Nekenčiu visų savo kolegų, visos tos kastos…- Ernestas pašoko iš kėdės ir ėmė vaikščioti pirmyn, atgal. Tai ką pasakė nebuvo tiesa – vaidyba, namų teatras, bet profesionalus. Jam įdomu provokuoti žmones ir sužinoti ką nors negirdėto.

-Aš irgi nekenčiu žurnalistiakų, – įsiterpė į pokalbį ir Robertas.

-O už ką jau tu nekenti? – pasidomėjo Kacas.

-Man jie tiesiog nepatinka.

-Keista… Aš savo darbo neniekinu, nors puikiai suvokiu, jog reklama tik iš pažiūros graži, kaip ilgakojė, ilgakaklė, mėlynakė, ilgaplaukė mergina, – Longremas pasisuko nugara į panoraminį langą. “Dabar ką nors papasakos…” – mintyse apsidžiaugė Ernestas.

-Man patinka mulatės…stambiakrūtės, stambiakaulės, stambiašiknės… – pareplikavo leitenantas.

-Užsičiaupk, Robi… – drėbė jam Ernestas.

-Ji graži, patraukli, – dėstė toliau savo mintis Longremas, – visad besišypsanti, pasiruošusi kas akimirksnį tau padėti, bet eilinis žmogelis nežino kas slypi jos viduje – agresija ir melas atskiestas tiesa. Jai nieko nėra švento. Kodėl paskutinė krovininių erdvėlaivių reklaminė kampanija buvo tokia sėkminga?! Jūs gi puikiai žinote.

-Taip, – kinktelėjo galva Ernestas. – Kartu su stacionariais ir besikeičiančiais vaizdais, bei juos lydinčiais garsais buvo skleidžiama informacija, tiesiogiai pasiekianti žmogaus smegenis. Kaip nežinosi – Jungtinė vartotojų asociacija padavė jus į teismą.

– Ar laimėjo?

-Laimėjo dideli pinigai.

-Klysti. Pinigai tik priemonė tikslui pasiekti. Laimėjo didelis noras laimėti.

-Tačiau jūsų advokatų iš prišto laužtas argumentas buvo kvailas.

-Nori pasakyti, jog biblinė frazė “Iš pradžių buvo mintis, po to žodis…” yra kvaila?

-Žinoma…

-Galų gale koks skirtumas kokiais krovininiais erdvėlaiviais žmonės naudosis. Visi jie vienodai geri ir prasti. Ar istorija pasikeistų, jei žmonės labiau naudotusi “BMW Universe Incorporation” ar “LG Universe Rockets”, ar “SHARP Incorporation”, ar “NimTech – Luna” žvaigždėlaiviais? Eiliniam pilotui svarbu viena – nesubyrėti pakely…

– Dabar laimėjo “NimTech – Luna” – jie karaliaus rinkoje. Pats teismo procesas buvo puiki reklama…

-Atspėjai. Mūsų agentūra taip ir suplanavo. Erdvėlaivius reklamuojantys vaizdai visoje galaktikoje buvo transliuojami tik 10 Žemės dienų. Išleidome 1000 milijardų kreditų. Bemaž už tokią pat sumą neva slapta pardavėme informaciją apie uždraustų technologijų panaudojimą reklamoje. Ir mums beveik atsipirko pradinis etapas. Kaip ir tikėjomės Jungtinė Vartotojų asociacija padavė “NimTech – Luna” į teismą. Procesas buvo antroji, ypač slapta ir svarbiausioji kampanijos dalis – kaip išleidžiant minimumą pinigų padaryti grandiozinę reklamą. Jūs, žurnalistai, ir buvote tas įrankis, turėjęs atverti Pandoros skrynią: aprašėte viską, ką tik buvo galima aprašyti, parodėte visai visatai kiekvieną naujojo erdvėlaivio varžtelį. Jūs skelbėte tiesą ir visi ja tikėjo, nes skelbėte jūs. Jumis pasitiki. Jumis tiki. Žinojome, jog nersitės iš kailio, besistengdami vienas kitą perrėkti, besistengdami paskelbti tai, ko kiti dar nepaskelbė. Manipuliacijos žmonėmis ir jų sąmone – štai kuo bjaurus mano darbas. Bet man jis patinka.

-Baisu…

-Ko čia purtaisi. Negi tik dabar sužinojai? Mano papasakota schema paprasta – žmonijos istorijoje buvo ir sudėtingesnių. Bet kas paprasta, tas genealu.

-Jūs bjauresni už šėtoną…

-Visi mes daugiau ar mažiau – uodeguoti ir raguoti, nes esame humanoidai. Pats save įvardijai šunimi.

-Jūsų besiklausant nejučia pagalvoju, jog mes, kariškiai, palyginti angelai. Galime susprogdinti planetą ir žus tik milijardas kitas gyvybių – tiesiog išsiskaidys į atomus. O jūs braunatės į žmogaus mintis, į jo sąmonę – galite sunaikinti ateitį, nieko nesunaikindami, – paisbaisėjo Robertas.

-Koks skirtumas: vietoj vienos ateities bus kita… Ar tai labai svarbu, – truktelėjo pečiais Kacas.

-Tau nesvarbu…

-Žinoma, ne… Aš krovininių erdvėlaivių niekad nepirksiu. Reklamos nežiūriu, informacinių pranešimų neseku. Man to nereikia. Sutikau kvailį – aplošiau. Radau ne vietoj pastatytą laiviūkštį – nuvariau. Uždirbau pinigų – išleidau. Ir nepirksiu, niekad nepirksiu nei planetos, nei žvaigždėlaivio, nei fermos Ubo žvaigždžių sistemoje. Kam man to reikia. Esu laisvas ir taip gyventi man patinka.

-Bet taip visi gyventi negali… – pabandė moralizuoti Ernestas, tačiau Robertas nebeleido jam užbaigti minties:

-Klausykit, pradeda atsibosti tos tuščios šnekos…

Longremas pasisuko į žvaigždes. Kacas mėtė kauliuką…. Robertas nusispjovė ir gal tūkstantąjį kartą stebėjo kaip miniatūrinis robotas-valytojas šluosto jo seiles. Ernestas užsimerkė – gal nusnaus valandžiukę. Slinko laikas …

3 257 metai po Kristaus, spalio 9-oji. Tarplanetinių skrydžių diena.

Flakono planeta buvo negyvenama, be atmosferos, bet turtinga cirkonio, technecio, volframo, iridžio, platinos ir urano klodais. Geras masalas bet kuriam pirkliui. Puikus kąsnelis kiekvienai kunigaikštystei. Brangi planeta.

Jau šešios paros kaip aplink ją ištęsta orbita sukosi mažytė į hantelį panaši orbitinė stotis, kurioje lindėjo vagis. Neįprastas – tokių žmonijos istorija dar nebuvo regėjusi. Žmogus ruošėsi pavogti planetą. Mokslininkai jį būtų palaikę bepročiu. Gal taip ir buvo. Finičio gauja apie tai net nesusimąstydavo. Jiems buvo svarbus tik galutinis rezultatas – brangiai parduoti planetą. Tačiau kaip tai padaryti, jei ji priklauso Visuomeninei Žemės sistemai. Kaip tai įgyvendinti teisėtai? Ir čia atsiranda kažkoks Blumbergas Bo Nabu, kuris it koks senovės graikas pasako: duokit man atramos tašką ir aš ją pajudinsiu. Taškas buvo pinigai. Bo ėmėsi darbo – galbūt,buvo genijus, galbūt, beprotis, o gal tiesiog tikėjo sėkme.

Teleportacija žmonijai jau nebebuvo fantastika, bet ne tokiais mastais ir ne tokiais atstumais, apie kokius kliedėjo Bo. Staiga planeta dingo… kartu su orbitine stotimi. Ir išniro iš niekur už 2 365 šviesmečių, kitoje žvaigždės sistemoje – niekieno erdvėje, tiksliai apskaičiuotoje vietoje, naujoje orbitoje. Žinoma, planetoje įvyko šiokių tokių kataklizmų – stebint iš toli toli.

Finičio gauja nesnaudė. Tuoj pat ją užregistravo kaip jų atrastą naują planetą. Po pusmečio brangiai parduos – labai brangiai…žinoma Blumbergas Bo Nabu netaps tokiu turtuoliu kaip Finitis, bet visgi…vienas procentas nuo sandėrio sumos. Humanoidai išdykauja…

Longremas sėdėjo šonu į panoraminį langą. Kacas su Robertu žaidė šaškėmis. Ernestas stebėjo kovos lauką.

-Aš susitaikiau su likimu… – tarė Kacas statydamas šaškę.

-O aš susipykau. Na, ir kas? – nukirsdamas ją atsakė Robertas.

-Supranti… Aš pakankamai daug pamačiau, – Kacas pakėlė nuo lentos figūrą. – Kokiuose tik pasauliuose nepabuvojau, ko tik neprisižiūrėjau. Ir gerai valgiau, ir moterų turėjau į valias… Va, šitaip! – trenkė šaške į lentą.

-Nepasakytum, kad turtuolis…- Robertas pasikrapštė pakaušį – situacija lentoje eilinį kartą buvo kritiška.

-Laikiausi vienintelio principo: turi pinigų – išleisk savo malonumui. Turi pinigų – nepirk daiktų, kurių negali panešti, – dėstė toliau savo gyvenimo filosofiją Kacas. – Kam man namai, jei yra puikūs viešbučiai. Kam man kosminiai laivai, jei galiu juos nusisamdyti. Kam man viena moteris, jei galiu turėti daug merginų. Kam man viena planeta, jei galiu aplankyti tūkstančius.

-Bet tam reikia pinigų… Daug…

-O man jų kažkaip niekad nepritrūkdavo. Aišku būdavo dienų, kai kortelė būdavo apytuštė. Tačiau neilgam… Man sekėsi kazino, man sekėsi…Dažniausiai “pardavinėdavau orą”…Žaidžiau ir man sekėsi. Niekad į gyvenimą nežiūrėjau rimtai – tik kaip į tam tikrą žaidimą su kažkieno sugalvotomis taisyklėmis. Pastebėjau, mano draugai, kurie bijodavo prarasti pinigus – juos ir prarasdavo, baimindavosi, jog geras sandėris išslys jiems iš rankų – būtinai taip ir atsitikdavo, gąsdindavosi nesėkme – ir nelaimių neišvengdavo. O man tai buvo nesvarbu – aš tiesiog žaidžiau, kaip žmogus kuris neturi ko prarasti. Ir neprarasdavau. Aš norėdavau, o mano draugai bijodavo. Ir dabar taip pat…

-Nori išsigelbėti?

-Noriu.

-Šįkart nepavyks.

-Pesimistas.

-Ne, gerai informuotas optimistas.

Longremas sėdėjo šonu į panoraminį langą. Kacas su Robertu žaidė šaškėmis – leitenantas eilinį kartą pralaimėjo. Ernestas mėgo stebėti kovos lauką.

3 257 metai po Kristaus, spalio 18-oji. Orbitinių stočių montuotojų diena.

“Humanoidas – dvikojis, dvirankis, dviakis, plaukuotas organinis padaras su nepaprastai sudėtinga energetinių laukų sankloda, save vadinantis žmogumi. Atskiri individai – trumpaamžiai, trapaus, lengvai pažeidžiamo sudėjimo. Gyvybei palaikyti priversti susikurti ypatingas sąlygas: išgyvena tik riboto intervalo aplinkos temperatūroje, maistui gali naudoti tik tam tikras organines medžiagas, visiškai nesugeba pasinaudoti savo jutiminiais organais. Matyt, tai sąlygojo aukštą įvairių sričių technologijų išvystymą, kurios ir toliau sparčiai tobulinamos.

Humanoidai nepaprastai agresyvūs aplinkos atžvilgiu – sparčiai plečia savo gyvybinę erdvę. Pagrindinis jų būdo bruožas: dvilypumas – turi susikūrę sudėtingą aplinkos ir protingų būtybių kolonizuojamose planetose apsaugos ir kontrolės sistemą, tačiau sugeba jos nepaisyti ir pateisinti savo veiksmus. Tam jie turi tokius terminus: humanizmas, būtinybė, pažanga.

Humanoidai visiškai nesuvokia savo egzistavimo prasmės, todėl jų plitimas kosmose atrodo nesustabdomas. Susudaro įspūdis, jog jų vienintelis tikslas: daugintis ir įsisavinti naujas planetas. Jų protas – aklas.”

Standartinė informacija randama nehumanoidų informaciniuose tinkluose.

Longremas buvo ką tik išlindęs iš baseino. Atėjo, lepterėjo į kėdę priešais panoraminį langą. Kacas keturiasdešimtąjį kartą nusižiovavo ir atsainiai stebėjo Robertą. Šis sudėjęs rankas už nugaros, suko ratą po ratą. Ernestas žaidė mini kompiuteriu. Kacas neištvėrė:

-Man nusibodo…

-Pažaiskim žodžiais… – pasiūlė Ernestas

-Pavyzdžiui…- sukluso Robertas.

-Gyvūnas.

-Nežemiškos kilmės?

-Ne.

-Šiltakraujis?

-Taip.

-Turi kailį?

-Taip.

-Keturkojis?

-Ne.

-Dvikojis?

-Taip.

-Kengūra?

-Ne.

-Žmogus?

-Argi jis su kailiu?!

-Tam tikra prasme taip. Žiūrėk, mano krūtinė kokia plaukuota, – parodė Robertas.

-Todėl, kad esi žvėris, – Kacui patiko erzinti leitenantą.

-O tu naminis gyvulys, – atsikirto šis.

-Kas dar gali būti šiltakraujis, dvikojis ir apžėlęs? Hmmm… Gal višta? – pabandė spėti Kacas.

-Kvaily, ji plunksnuota, – sukiodamas smilkiny pirštą, pasijuokė Robertas.

-Jis vištos gyvenime nematė, – pasijuokė Ernestas.

-Daugiau nei įsivaizduoji, – įsižeidė Kacas.

-Jis turi keturias galūnes? – pasitikslino Longremas.

-Taip.

-Tuomet jis turi ir rankas – betgi tai žmogus!

-Androidas!

-Ne.

-O, uodegą turi?

-Taip.

-Be abejo, su ragais?..

-Taip.

-Negi velnias.

-Taip. Atspėjai.

-Betgi jis ne gyvūnas.

-Tai kas?

-Žmogaus fantazijų vaisius.

-Koks ten vaisius – paprasčiausias žmogus, tik su ragais.

Longremas ištiesė kojas – prie panoraminio lango, prasideančio ties grindimis, jautėsi tarsi ant bedugnės krašto. Kacas, gerai nusitaikęs, spyrė Robertui į užpakalį ir nėrė iš kambario. Leitenantas jį nusivijo. Ernestas nupėdino iš paskos – pasižiūrėti kuo visa tai baigsis. Neturėjo baigtis gerai.

3 257 metai po Kristaus, lapkričio 10-oji. Tarpžvaigždinių ryšių sistemos diena.

Vienoje planetoje – tyliame užkampyje gyveno fermeris. Turėjo begales robotų, keliolika androidų ir valdė milijonus hektarų žemės – augino kviečius. Kiekvieną sezoną mažyčiame kosmodrome nusileisdavo krovininis erdvėlaivis. Įvykdavo derybos. Likdavo patenkintas ir pirklys ir žemdirbys Saas’as. Jis turėjo tris žmonas ir trisdešimt keturis vaikus: sūnus ir dukteris. Rodos, eilinis provincijos kaimietis, o galvoje sukosi beprotiškos idėjos – sukurti laiko mašiną. Buvęs tolimųjų reisų pilotas neturėjo specialaus išsilavinimo. Laisvu nuo darbo laiku rausdavosi Visuotiniuose informacijos tinkluose ir tikėjo. Mąstė, svajojo ir tikėjo – jis sukurs laiko mašiną.

Šiandien kaip tik ir buvo ta diena, kai jis nubraižė pirmuosius brėžinius ir baigė aprašyti kelionių per laiką principus. Kitais metais ketino įsigyti reikiamų metalų, įrangos ir energijos šaltinių savo beprotiškai idėjai paversti realybe. Taip ir turėjo atsitikti…Žmonijos istorijoje būtų dar vienas atvejis, kai svarbią pradžią padaro mėgėjas. Tačiau ar tai atsakytų į klausimą kas yra protas ir kodėl jis čia?!

Longremas, ištiesęs rankas, prisiplojęs visu kūnu prie panoraminio lango, stebėjo vieną žvaigždę – ėjo antra valanda. Kacas su Robertu žaidė kortomis. Ernestas bandė slapčia paimti leitenanto ginklą, bet šis akies krašteliu pastebėjo ir…

-Atiduok mano blasterį! –užriaumojo Robertas.

-Ką su juo veiksi?

-Liepsiu Kacui skraidyti, o aš bandysiu jį nušauti.

-Tikiuosi juokauji?

-Žinoma… Kuo jūs mane laikot!

-Robertu…

-Man pradeda tinti liežuvis.

-Nuo ko?

-Nuo beprasmio šnekėjimo. Plepame, tauškiame, pliurpiame visokius niekus.

-O ką daugiau veikti?

-Žinoma, žinoma…

-Tie žodžiai mus žudo, – netikėtai prabilo Longremas – jis dvi dienas tylėjo. – Jie beprasmiai. Mūsų minčių atspindžiai, nuolaužos. Kai nesigilini į jų prasmę, gali labai greitai suklysti. Neteisinga išvada – tiesiausias kelias į ginčą, nuo kurio tik žingsnis iki pykčio, tik milimetras iki kumščio…Kai į jų prasmę bandai gilintis, kai pasakytą žodį bandai paaiškinti dešimčia kitų, paaiškėja, kad ir kiekvieną iš jų reikia paaiškinti dar šimtu žodžių, o kai prašneki visą dieną ir atsigręži pažiūrėti, ką išsiaiškinai – sužinai, jog nepasistūmėjai nė per nago juodymą… Tik dar labiau pasiklydai…Tik dar labiau suvokei, jog už jų nieko nėra. Taip kaip ir materija. Skverbiesi į ją vis gilyn ir gilyn, kol paaiškėja, kad ten nieko nėra – tuštuma. Nustembi – tad kas mes?

-Cha – minties atspindys… – pasijuokė Ernestas.

-Bet aš galiu save, tave pačiupinėti, – tęsė Longremas. – Aš stoviu ant tvirto pagrindo. Kai ant jo nukrentu, man skauda. Tai nėra niekas. Tai – ne tuštuma. Tai yra. Vadinasi yra.

-Na, ir kas? Kuo čia mus sumanei nustebinti? – nesuprato žurnalistas.

-Tiesiog norėjau pasakyti, jog nėra ko ieškoti visokių prasmių. Žodžiuose, materijoje… Ir viena ir kita mums yra reikalingi ir tai svarbiausia. Žodžiais mes kuriame. Pasakau tau minį, tu man. Atsiranda trečia. Imamės darbo ir štai žiūrėk, imame ir pastatome tokį erdvėlaivį, kaip “Enterpraisas”.

-Kuris ima ir sugenda. O dabar tu pasakyk žodį. Aš antrą… – pasišaipė Ernestas.

-Kacas trečią ir tuo jis viską sugadins, – neiškentė neįkišęs savo trigrašio Robertas.

Bet Ernestas jau priprato į leitenantą nekreipti dėmesio.

-…Robertas trečią ir, žiūrėk, gal mes suremontuosime šią tuštumą… – ironizavo toliau jis.

-Užveikėt mane savo beee gaaalo proootingomis kalbomis. Einu pašikti, – paskutinį žodį leitenantas specialiai pabrėžė. Jautė nežmonišką malonumą tarti pačius bjauriausius žodžius. Ir kuo garsiau, kuo raiškiau, tuo geriau.

-Kuo mes kalti, kad Dievas tau kažko pagailėjo, – palydėjo jį Kacas.

Longremas, ištiesęs rankas, prisiplojęs visu kūnu prie panoraminio lango, stebėjo vieną žvaigždę. Kacas maišė kortas. Ernestas mini kompiuteryje parašė keletą eilučių: “Vienoje tolimoje vietoje, viename kosminiame laive – milijoniniame iš milijardų, kurie tuo metu raižė kosminės erdvės bedugnę, kiurksojo keturios žmogystos ir tikėjosi kada nors dar sugrįžti Žemėn. Kaip viduramžių pasakoje: verslininkas, žurnalistas, senas kareiva ir nuotykių ieškotojas”.

3 257 metai po Kristaus, lapkričio 26-oji. Pirmojo tarpplanetinio karinio konflikto diena.

“Žinomoje Paukščių Tako galaktikos dalyje yra 23 698 447 žmonių gyvenamos planetos. Visa ši humanoidų erdvė vadinama Imperija. Bendro vadovo, vadinamo imperatoriumi nėra. Egzistuoja daug įvairių sąjungų-kunigaikštysčių. Jos kaip dariniai yra labai nepastovūs. Dažnai kyla tarpusavio karai ir vaidai, tačiau jei į Imperijos erdvę ima kėsintis kitos rasės, nepaisant skirtingos ir sudėtingos socialinės struktūros, humanoidai labai greitai susivienija.

Imperijos socialinė struktūra daugialypė. 77% erdvės vyrauja demokratija, 12% – diktatūra, 7% – ekokratija, 4% – anarchija.

54% planetų priklauso įvairiems ekonominiams junginiams – bendrovėms, koncernams, korporacijoms; 32% – privatiems asmenims; 14% – Visuomeninei Žemės sistemai.

Imperija turi Jungtines karines pajėgas. Atskiros socialinės sąjungos taip pat turi karinius dalinius. Kovinių mašinų ir karių skaičius nežinomas.

Visoje humanoidų erdvėje egzistuoja 36 Visuomeniniai Informaciniai Tinklai – VIT; 65 878 privačios visaapimančios informacijos perdavimo struktūros; 782 365 666 956 369 849 362 lokaliniai informaciniai junginiai priklausantys socialinėms, ekonominėms struktūroms, atskiroms humanoidų grupėms arba jų vienetams ”

Standartinė informacija randama nehumanoidų žinynuose.

Longremas delu glostė panoraminio lango stiklą. Kacas su Robertu žaidė šachmatais – leitenantas pastumė pėstininką. Ernestas flomasteriu ant grindų braižė linijas, o susikirtimo vietose apskritimus – tai simbolizavo erdvėlaivių skrydžių trasas ir planetas.

-Vyrai, gal atidarom nudistų pliažą, a? – nepakeldamas galvos, pasiūlė jis.

-Geidi sekso? – pasidomėjo Robertas.

-Tiesiog pagalvojau, kam mums tos drapanos. Čia šilta, minkšta. Gėdytis nėra prieš ką. Lindim uždaryti šitoj geldoj, tūnom susivystę į kažkokius audinius… Be jų, pavyzdžiui aš, jausiuosi kent kiek laisviau, erdviau…Ir taip jau iš proto varo uždara erdvė…

-Mintis nebloga, – įvertino Longremas.

-Geresnė būtų, jeigu taptume gėjais, – pasišaipė Robertas.

-Seksmaniakas… – žinoma, tai pasakė Kacas.

-Ė-ė, atsargiau su žodžiais. Ar bent žinai, ką jis reiškia…

-Tu tai tikriausiai žinai… – baigė brėžti linija Ernestas.

-Idėja, manau, gera – būkime kaip pirmykščiai… – Longremas atsisuko.

-Nuogais pimpalais, plikom šiknom… – leitenantas nukirto Kaco rikį – žinoma, to daryti nereikėjo, bet…

-Tais laikais, kai Žemė dar buvo plokščia, visas tas brangenybes žmonės naudojo pagal paskirtį ir kalbėjo mažiau, o tu Robertai daugiau kalbi nei… – atplėšė žvilgsnį nuo savo kūrinio Ernestas ir pažvelgė į leitenantą, sėdintį į jį nugara. Ji buvo išvagota stambių rausvų randų.

-O jeigu viskas buvo taip: žmonės manė, jog Žemė plokščia, bet ji ir buvo plokščia. Jie galvojo, kad saulė sukasi aplink Žemę, ji ir sukosi. Galvojo, kad danguje ne žvaigždės, o tik žiburėliai, pritvirtinti prie kažkokio skliauto – taip ir buvo. Bet štai vieną dieną kažkam kilo mintis – ji apvali. Nusprendė įsitikinti savo tiesa, apkeliauti Žemę – ir Žemė virto panašia į bulvę. Kažkas tarė: “Ji sukasi” ir ėmė suktis. Kažkas nepatikėjo žiburėliais – nusprendė ištirti. Ir ryškesni virto planetomis, kiti žvaigždėmis… – Longremas nutilo.

-Paistai niekus… Juk pats netiki tuo, ką pliauški… – pyktelėjo Ernestas.

-Kai tu uždaromas tokioje mažoje erdvėje, kuri lekia nežinia kur. Kai neturi… ir negali nieko daugiau veikti kaip šnekėtis apie visokias paikystes su trimis į save panašiais… Kai tu nieko negali padaryti ir esi niekas!… Nes tu nenusimanai kaip sukonstruotas erdvėlaivio variklis, nes kompiuteris tau tik velniškai protingai sumontuotas daikčiukas – apie kurį žino kažkokie mistiniai inžinieriai. Dar nė vieno nebuvau sutikęs. Programuotojų dar dar, o vartotojų kaip skruzdėlių… Aš vienas iš jų… Ir man jau po truputėlį važiuoja stogas… Aš nieko neveikiu…Aš gyvas numiręs… Aš… – Longremui pritrūko žodžių. O gal tiesiog nusprendė toliau nebetęsti.

-Jau išsiliejai? – paklausė Robertas.

-Kaip upė… – atsiliepė Longremas.

-Na, ir gerai.

Longremas delu glostė panoraminio lango stiklą. Kacas su Robertu stumdė figūras. Ernestas flomasteriu ant grindų braižė linijas ir apskritimus.

3 257 metai po Kristaus, sausio 26-oji. Kosmoso navigatorių diena.

“Jūs sakot, mūsų amžiuje neliko romantikos? Ją suėdė civilizacija, sudegino tarplanetinių raketų varikliai, ją išvedė iš proto orbitiniai megapoliai – žmogus puolė į beprotišką šokį su akla kosmoso tamsa? Romantika…Aš sėdau į savo vienvietį “Rover-Space XX2”. Iki Roso 128 žvaigždės sistemos 11.1 šviesmečių arba 105 013 770 000 000 kilometrų. Ten dirba mano mylimoji Svetlana Ni. Skrendu septyniolika dienų – pusę savo atostogų. Penkiolikai minučių lūpomis įsisiurbiame į kits kito lūpas, kitas penkias plėšiame nuo kūnų kombenizonus, dar minutė…glamonės…bučiniai…nevaldomi virpuliai…atodūsiai…poza po pozos…bučiniai…glamonės….poza po pozos…mums gera…mes mylimės – 33 minutes 36 sekundes. Man laikas. Penkios apsirengti. Dešimt atsisveikinti. Aš vėl kylu. Vėl prieš akis septyniolikos dienų nuobodaus kelio. Žvaigždes aš myliu. Ni – labiau už jas pasaulyje. Aš tarpžvaigždinio vilkiko pilotas. Su Ni vėl susitiksiu po vienerių Žemės metų, kai Tarpžvaigždinių pervežimų kompanija “Brazauskas ir Ko” mane vėl išleis atostogų. Dar po metų mes vesime. Pirksime fermą Achernaro žvaigždės sistemoje. Tai nauja kolonija – žemės pigios. Jos yra daug. Ten statysime miestus. Ten gyvens mūsų vaikų vaikai. Ten bus mano planeta. Gyvenimas puikus!”

Iš dvidešimtmečio Voltero Hauzeno dienoraščio

Longremas buvo išėjęs į laivo biblioteką, Robertas į valgomąjį. Kacas su Ernestu liko vienu du.

-Kacai, tu kokius nors mokslus esi baigęs?

-Studijavau psichologiją – mečiau. Mokiausi pilotu – mečiau. Ėmiausi verslo – nusibodo. Mokiausi kalbų – neištvėriau. Po to prasidėjo gyvenimas… Ir tai buvo geras sprendimas. Kam man reikia ką nors mokėti – yra milijardų milijardai, kurie už mane viską geriau išmano. Tegu jie ir lieja prakaitą, o aš – gyvenu…

-Teisingai, vistiek visko neišmoksi – ypač šiame amžiuje…

-O tu?

-Baigiau Krupto žurnalistikos akademiją ir Lorenco žurnalistikos universitetą ir… Dar pilotų kursai… Šeimos universitetas**…

-Tai tu vedęs?

-Asilę už apynasrio.

-Vaikų turi?

-Nesusilaukėm. Aš nenorėjau. Dėjau ir išėjau…

Sugrįžo Longremas, paskui Robertas. Jie vėl buvo keturiese.

3 257 metai po Kristaus, vasario 4-oji. Pirmojo tarpžvaigždinio karinio konflikto diena.

Zolo planetoje didelė šventė. Šiandien apie vidudienį Abraomo kosmodrome nusileido dvidešimt šešių kunigaikštysčių vadovai. Beveik tas pat kas trečdalis Imperijos staiga būtų susiėję į vieną tašką. Palyginimas kvailas, bet politikams jis patinka.

Diktatorius Bunjuelis Gonda, valdantis 83 žvaigždžių sistemas, turintis 165 kovines fregatas, 102 kreiserius, 698 skroderių nešėjus – planetų šturmui, turintis 123 000 karių profesionalų – šitas galingas diktatorius sutiko atsitraukti iš Gyvatnešio provincijos.

Draugas Džordžas Juptvis dviejų žvaigždžių sistemų generalinis sekretorius pasižadėjo neskleisti jokių komunistinių idėjų anarchisto Papandopalos Trogovo planetų grupėje. Papandopola liko dėkingas ir patenkintas.

Ekokratas Kromvelis Edmondas, šešių žvaigždžių sistemų federacijos prezidentas įtikino visus susirinkusius pasirašyti vadinamąją Laisvųjų terminalų ir transporto linijų sutartį – šiandien gimė globali nevaržomų prekybos linijų sistema. Argi ne puiki diena. Argi žmonija neturi perspektyvų, kai skirtingų pažiūrų žmonės suranda bendrą kalbą. Imperija vėl vienijasi.

Šiandien nutarta, jog dvidešimt šešių kunigaikštysčių jungtinis žvalgų būrys, lydimas gausaus gerai ginkluoto sudėtinio laivyno plačiu frontu pajudės galaktikos centro link – laikas praplėsti Imperijos erdvę. Pribrendo metas nustoti vaidytis dėl planetų. Metas jų surasti tiek, kad liautusi lietis kraujas. Žemė pritarė dvidešimt šešių sprendimui – viskas taikos labui. Viskas žmogaus ateičiai.

Didieji vyrai ir moterys vėl kilo dangun. Vėl žvaigždės juos priėmė į savo platų bejausmį glėbį. Vėl žvaigždėlaivai tingiai slinko pro apleistą gelbėjimosi kapsulę, kurioje tūnojo kosmoso elgeta Virgis. Jo nesužavėjo dvidešimt šešių erdvėlaivių grožis ir didingumas. Jis nežinojo, jog juose tūno dvidešimt šeši galingieji. Išmaldos nesulaukė. “Ubagai…” – pamanė Virgis ir toliau tęsė pokalbį su žvaigždėmis. Jos su juo šnekėjosi. Jis jas girdėjo. Jos jį mylėjo. Po 2 minučių 56 sekundžių 25 milisekundžių jo skafandre baigsis deguonis…

Longremas, ištempęs krėsle kojas, snaudė. Kacas su Robertu kortomis žaidė “Kvailį”. Ernestas aerozoliniai dažais gražino sienas.

-Norėčiau nutapyti visos imperijos paveikslą… – tarė jis.

-Neišeitų gražus… – burbtelėjo Kacas ir brūkštelėjęs leitenantui per nosį kortą, šūktelėjo: – Kvailys!

-Kam iškraipyti spalvas… Būtų toks koks yra…

-Neaprėptum visos… – nusižiovavo Robertas. Jo ranka tarsi kobra šoko Kaco nosies link ir stipriai sugnybė. Šis aiktelėjo, šastelėjo atatupstas.

-Aš ją atskirais potėpiais… Juk ne taip svarbu nupiešti, kiek perteikti būseną, emocijas…

-Kam? – pro miegus pasiteiravo Longremas. – Kam ją tapyti?

-Nežinau… Šiaip sau… Gal pasijusčiau dievu… kūrėju…

-Gal ir pasijustum… – pritarė Longremas. – O gal ji kur nors ir atsirastų… tokia, kokią nupieštum. Gal kiekvienas žmogaus kūrinys kur nors virsta realybe… Įsivaizduok į ką būtų panaši taip nutapyta tavo realybė?… Man gaila tos imperijos gyventojų – jie nesuvoktų kodėl yra taip, kaip yra…

Longremas toliau. Kacas su Robertu pradėjo žaidimą iš naujo. Ernestas toliau aerozoliniai dažais gražino sienas.

3 257 metai po Kristaus, vasario 21-oji. Homo Sapiens diena.

“Doremos” planeta buvo parduota iš varžytinių – prasiskolino Vyglio žvaigždyno sistemai.

“Enterpraisas” vis dar skrido niekam nežinomu kursu – tiesiąja link Gono sistemos, esančios už 100 000 000 megapersekų. Jos gyventojai, žinoma, net nenujautė artėjant svečius, kurių jie gali net nesulaukti – ten praeis milijonai metų, vystysis ir , galbūt, žlugs civilizacijos. Gal iškels kojas ( jei tik jas turi) į kosmosą. Gal nenuskris toliau savo gimtosios planetos orbitos. Gal…

Šiandien šviesą išvydo 9 325 698 789 žmonės, humanoidais vadinami. Šiandien su pasauliu atsisveikino 9 325 698 700 homo sapiensai. Šiandien gimė nesuskaičiuojama, bet skaičiuotina gausybė protingų būtybių – organinių ir ne visai… Pasinėrė tamsos karalystėn milijonas du… Ar tai turi kokią nors prasmę, kaip ir parduoti 8 569 236 žvaigždėlaiviai?

“Enterpraisas” vis dar skrido. Varikliai neveikė. Kompiuteriai miegojo amžinąja mirtimi. Veikė tik gyvybę palaikančios sistemos. Konservų dėžutė… su keturiais humanoidų imperijos piliečiais. Skrido iš taško “A” į tašką “B”…

Longremas stovėjo nugara atsirėmęs į panoraminio lango stiklą. Kacas žaidė kauliukais. Ernestas aerozoliniai dažais gražino sienas.

-Ei…

-A!

-Kažkada vaikystėje man šovė mintis…

-Ir tu likai gyvas?

-Kvailys…

-Passsakok, pasakok… Ir taip nuobodu.

-Kaip Jūs manot, ar galima žvilgsniu sulaužyti stulpą?

-Hmmm…

-Žiūrėdavau į stulpą ir bandydavau įsivaizduoti, jog stulpas lūžta vien nuo mano žvilgsnio, vien dėl to, jog aš taip noriu, nors savaime aišku, jog tai neįmanoma. Sakydavau sau: tuoj, tuoj lūš, bet sąmonės kamputyje vis tiek kirbėdavo mintis: “Kacai, tai kvaila – stulpas negali lūžti. Jis iš medžio, jis tvirtas – tai prieštarauja visiems tavo žinomiems gamtos dėsniamas”.

-Na, ir…

-Manau, jei pav