Gediminas Beresnevičius: „Fantastika man visada liks kaip pirmoji meilė”

Pokalbis su G. Beresnevičiumi

Dar viena Lietuvos fendomo legenda traukiasi iš aktyvios veiklos… Kadaise Eurocone gavęs apdovanojimą „Misteris Lietuvos fantastika”, Gediminas Beresnevičius iš tiesų tapo savotišku fendomo ir fantastų klubo „Dorado” simboliu. Šiomis dienomis jis paskelbė atsistatydinąs iš klubo, kuriam vadovavo 25-eris metus, prezidento pareigų. Kas perėmė šią garbingą naštą sužinosime „Dorado” klubo gimtadienyje, o kol kas pakalbėkime su G. Beresnevičiumi apie… Žinoma, kad apie fantastiką!

Kokius skirtumus pastebit tarp dabartinio Lietuvos fendomo ir to, kuris buvo prieš 25-erius metus? Ar įžvelgiat kokias geras ar negeras tendencijas?..

Skirtumai, žinoma, didžiuliai. Ir tai suprantama – pasikeitė tiek politinė, tiek kultūrinė aplinka, tad ir žmonių interesai, poreikiai ir galimybės labai skiriasi. Fantastikos mėgėjų klubai sovietmečiu kūrėsi tam, kad žmonės juose patenkintų žinių stygių, kompensuotų knygų deficitą, galėtų pabendrauti su bendraminčiais. Dabar, kaip žinote, gyvename vos ne informacijos pertekliuje, o fantastinių knygų pilnos lentynos knygynuose, kas buvo neįsivaizduojama anais laikais. Prisimenu, kaip kartą paskambino draugas ir pasakė, kad pasirodė “Zenito” knyga, tą pačią sekundę išlėkiau ir visą kelią iki Centrinio knygyno būgštavau, kad dar nebūtų išpirkta…

Šiandien bendrauti galima ir elektroniniu būdu, bet, kiek pastebėjau, yra likęs poreikis gyvai bendrauti. Kai kam gal ir patogiau kalbėtis per IRC, o kai kam maloniau diskutuoti matant pašnekovą.

Dar viena klubų funkcija buvo kūrybos viešinimo galimybė. Kol nebuvo fenzinų žmonės atsinešdavo savo kūrybą ir skaitydavo klubo draugams. Tokiu būdu jie gaudavo įvertinimą, pastabų ir t.t. Prasimušti į spaudą buvo labai sunku. Dabar savo kūrybą galima skelbti Internete ir tuoj pat gauti kritiką. Klubo kaip ir nereikia.

Dar vienas skirtumas – prieš 15-20 metų Lietuvoje buvo daugiau klubų, negu dabar (turiu galvoje fantastikos mėgėjų, ne žaidimų, klubus), bet aktyvių fanų dabar yra kur kas daugiau ir daugelis jų nepriklauso jokiems klubams. Tai vėl gi komunikacinių galimybių pasekmė. Ir ši tendencija, ko gero, tik stiprės. Ar ji gera ar bloga – ne man spręsti. Puiku, kad žmogus, gyvendamas atokiame miestelyje, Interneto pagalba gali dalyvauti fendomo veikloje. Reikėtų išlaikyti tolerantišką požiūrį į tokius žmones, ir priklausymas ar nepriklausymas kokiam nors klubui visiškai nėra būtinas.

Kitas dalykas renginių organizavimas. Dabartinės ryšio priemonės nepaprastai palengvina organizacinį darbą, tačiau be sutelktų žmonių pastangų didelio renginio nepadarysi. Čia jau reikalinga organizacija, kad ir priimti rėmėjų paramą.

Manau, kol bus aktyvių fanų, bus ir fendomas. Ateityje gal atsiras dar kitokių organizacinių struktūrų ar įgaus kitokias formas; ne tai svarbiausia, svarbu, kad būtų judėjimas pirmyn.

Minėjot, kad tolstat nuo fantastikos – tikriausiai sunku atsakyti, bet kodėl – nusivylimas, persisotinimas ar?… Ir – prie ko tuomet artėjat – kas užėmė fantastikos vietą?…

Fantastika man visada liks kaip pirmoji meilė. Ji man padėjo išgyventi, prašviesino paauglystės dienas… O nuo fantastikos jau senokai esu nutolęs (nelabai prisimenu, kada paskutinį kartą skaičiau fantastinę knygą). Paskutinius keletą metų domiuosi kūrybiškumo ugdymu, vaizduotės lavinimu, problemų sprendimu ir panašiais dalykais. Jais ir ketinu užsiimti rimčiau. Tad ir pamaniau, kad pats laikas perduoti klubo reikalus jaunesniems žmonėms. Tuo labiau, kad klube pasirodė pakankamai aktyvūs ir kūrybingi žmonės.

Kiek apsisprendimą atsisakyti prezidento posto įtakojo šeima?

Labai mažai. Tiksliau, beveik neturėjo jokios įtakos. Žmona kaip tik paskutiniaisiais metais tapo žymiai tolerantiškesnė klubo atžvilgiu (prieš Lituaniconus, kai būdavau visas pasinėręs į organizacinius rūpesčius, tekdavo atlaikyti ne vieną ataką iš jos pusės). Vyresnysis sūnus prasitarė, kad jam gaila dėl mano apsisprendimo (tą aš sužinojau visiškai neseniai).

Gal kažkiek netiesiogiai turėjo įtakos noras skirti daugiau dėmesio šeimos reikalams. Dėl to, kad didžiąją laiko dalį aukojau klubo ir fantastikos labui, susilaukdavau nemažai priekaištų.

Dar yra toks dalykas kaip viduramžio krizė. Ją daugiau ar mažiau išgyvena kiekvienas žmogus (kai kam ji gali baigtis tragiškai). Jos metu į daug ką (kad ir į savo praeitį) pažiūri kitaip. Paanalizavęs save supratau, kad pasikeitė mano požiūris į pasaulį. Anksčiau man pirmoje vietoje buvo daiktai: žavėjausi kosminiais skrydžiais, robotais, ateities miestais, įvairiausiomis idėjomis. Jos buvo man svarbiausias ir įdomiausias momentas fantastiniame kūrinyje. Dabar man svarbiausias žmogus. Aišku, man patiko A. de Sent Egziuperi teiginiai, kad svarbiausia žmogaus ryšys su žmogumi, bet tai buvo antrame plane. Dabar yra kitaip. Tai vadinama vertybių perkainojimu, jei norit tiksliau.

Iš čia kyla įdomus dalykas: pagalvojau – galėtumėt paklausti: kas būtų, jei fantastikoje būtų buvę daugiau žmogaus. Atsakymas – vargu ar ja būčiau susižavėjęs. Galvoju, kad kai kurie žmonės renkasi fantastiką, tiksliau MF (SF), kad yra nusivylę žmonių pasauliu (žmonių santykiais, žm prigimtim ir pan.) Gal ir aš tokiu buvau paauglystėje. (Pagal vieną mokymą, trumparegystė prasideda tuomet, kai žmogui nebepatinka aplinkinis pasaulis (artimieji, draugai…); mano susižavėjimas MF ir pirmasis vizitas pas okulistą dėl akinių tiksliai sutampa).

Manau, kad fantasy priklauso žmonių, o SF – daiktų pasauliui. Gal dėl to fantasy ir yra populiaresnė, kad ji patinka ne tik daiktų ir įvairių idėjų mėgėjams. O! Tik tegu neįsižeidžia SF gerbėjai. Kalbu tik apie save, o apie kitus galiu kalbėti tik hipotetine prasme.

Ką manote apie lietuvių fantastiką? Jos stiprieji ir silpnieji bruožai?

Nenorėčiau dabar leistis į kritines ar kitokias pastabas. Jei galima, atsakysiu dviem žodžiais – jos stiprumas – savitumas, silpnumas – ne visų kūrinių pakankamas literatūrinis lygis. Dar galima būtų prikišti ryškių idėjų stoką.

Kiek dabartinių autorių – G. Ivanicko ir J. Žilinsko kūriniai skiriasi nuo sovietinio meto lietuvių – V. Norbuto, K. Paulausko, B. Balaševičiaus ir kt. kūrinių?..

Sovietmečiu, kaip žinote, buvo cenzūra, tad ne viską galėjai kalbėti, ką norėjai. Be to, nebuvo fantasy. Sovietinė mūsų fantastika buvo rusiško, sovietinio tipo (kitokia vargu ar būtų išspausdinta), dabar orientacinės gairės – Vakarų fantastika. Džiugu, kai rašoma apie mūsų aktualijas, lietuviškus motyvus, tai mane labiausiai žavi.

Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvoje taip ir neprigijo joks fantastikos žurnalas, nors fantastikos leidykla gyvuoja jau seniai?

Sunku pasakyti. Apie žurnalų leidybos bėdas reiktų klausti jų buvusiu leidėjų. Aš žinau tik nuogirdas, tad nelabai ką galiu paaiškinti. Čia gal veikia rinkos dėsniai, kurių aš nelabai išmanau. Žinau tik, kad paruošti žurnalą yra labai daug darbo, tad knygos savikaina kur kas mažesnė, o perkamumas žymiai didesnis.

Kuo iš viso nuo kitų kraštų skiriasi Lietuvos fantastikos mėgėjai? Kaip būtų galima apibūdinti vidutinį Lietuvos fantastą?

Nieko sau klausimas! Hmm… Būtų įdomus psichologinis tyrimas. Niekada nemąsčiau apie tai. O iš pavienių fanų, su kuriais teko bendrauti, negaliu daryti kokių nors apibendrinimų. Gal ir neetiška būtų. Atsiprašau už neatsakymą.

Savo pavyzdžiu lyg ir patvirtinat posakį, jog “fantastika yra pomėgis, iš kurio išaugama” ar tikrai taip?

Priežasčių kodėl žmonės pasitraukia iš fantastikos mėgėjų judėjimo yra daugybė. Tai taip pat galėtų būti įdomi tyrimų tema. Nežinau, kiek teisingas tas posakis. Glazge Worldcono metu mačiau senukų, kurie fendome daugiau kaip 50 metų…

O tai, kad atsistatydinau iš prezidento pareigų, dar nereiškia, kad pasitraukiu iš fendomo. Kaip ten bus – pamatysim.

Kada ir kokią paskutinę skaitėt fantastikos knygą?

Ko gero – paskutinį GLFą.

Kokia fantastikos kryptis (fantasy, SF, alternatyvios istorijos, cyberpunk ir pan.) Jums mėgiamiausia?

Gal labiausiai SF, nors man priimtinas bet kokio žanro kūrinys, svarbu, kad jis būtų įdomus. Jau esu minėjęs interviu “Imperijai”, gero fantastinio kūrinio formulę: meniškumas + problematiškumas + fantastiškumas. Meniškumas – kūrinys turi būti parašytas taip, kad skaitytojas išgyventų herojaus sėkmes ir nesėkmes, kūrinys turi jaudinti, žadinti emocijas, įtrauktų skaitytoją į savo pasaulį ir pan. Tam tarnauja visos grožinės literatūros priemonės. Problematiškumas – kūrinyje turėtų būti keliamos šių dienų ar netolimos ateities bendražmogiškos problemos. Jei jų nėra – kūrinys vargu ar turės didesnę vertę už lengvo pasiskaitymo kūrinėlius. Ir trečia – fantastiškumas. Tos autoriaus keliamos problemos, nūdienos klausimai, filosofinės ar kitokios idėjos turėtų būti įvilktos, kaip sakė St.Lemas, į “galaktikinius rūbus”, t.y. fantastiniame kūrinyje turi būti savitas fantastinis pasaulis, netikėta situacija, originali fantastinė idėja ir pan. Etalonu, kuriame darniai dera visos šios triados pusės, galėtų būti Dž.R.R.Tolkino “Žiedų valdovo” trilogija.

Taip, kad man priimtinos visos fantastikos kryptys ir kiekvienoje galima rasti savitą žavesį: fantasy – fantazijos žaismą, SF – įdomias idėjas, alternatyvioje istorijoje – netikėtų istorinių fantų interpretaciją, nuotykinėje – herojus ir jų žygdarbius, cyberpunk… hm… čia aš jau mažai ką galiu pasakyti, nes beveik nesu skaitęs šios krypties kūrinių, gal vieną kitą. Taip ir neprisiruošiau perskaityti “Neuromancerio”…

Vis didesnė fantastikos mėgėjų bendravimo dalis persikelia į virtualią erdvę, internetą – gerai tai ar blogai?

Kiekvienas reiškinys turi ir geras, ir blogas puses. Internetas palengvina ir pagreitina bendravimą, bet jis neturi betarpiško bendravimo privalumų. Yra kas yra. Ateityje gal atsiras dar nematytų priemonių. Gyvenimas eina pirmyn, ir tai svarbiausia. Jei žmogus sėkmingai spręs iškilusias problemas ir mokės pasinaudoti atsirandančiais privalumais, bus puiku.

Kas labiausiai nuvylė ir pradžiugino per tuos 25-erius metus?..

Tiesiog nežinau, ką ir atsakyti. Klubinėje veikloje, aišku, buvo įvairiausių dalykų, ir džiugių, ir ne taip. Gal pats faktas, kad klubas gyvuoja štai jau 25 metus, gali būti laikomas džiugiausiu momentu, o apie nemalonius dalykus dabar nenorėčiau prisiminti.

Kaip manote, kodėl visa fantastikos leidyba – žurnalai, leidyklos ir pan. susitelkė Kaune?..

Gal kad kauniečiai geresni verslininkai? Taip bent jau nemažai kas galvoja. Nors gali būti, kad tai tiesiog atsitiktinumas, kad šiame mieste gyvena tokie žmonės, kurie iš fantastikos pamėgino užsidirbti pinigų. Vargu ar į šį klausimą galima rasti vienareikšmį atsakymą.

Ar dažnai lankotės tinklapyje fantastika.lt, ką apie jį manote, ko jam trūksta ir pan.?

Tiesa pasakius, ne taip dažnai. Džiaugiuosi, kad toks tinklapis atsirado ir smagu, kad prie jo ištakų prisidėjo doradiečiai. Pageidautina, kad prie jo dirbtų daugiau žmonių, tuomet jis galėtų būti įvairesnis, tenkinantis platesnius fantastikos gerbėjų poreikius.

Lituanikonai, kokie jie dabar, ar skiriasi nuo pirmųjų?

Esminė šių renginių struktūra liko beveik nepakitusi, tačiau skirtumas, be abejo, yra. Renginio veidas, suprantama, priklauso nuo jį organizuojančių žmonių sumanumo, idėjų, poreikių ir t.t. Viena tendencija, kurią pastebėjau ne tik aš, ėmė ryškėti keliuose paskutiniuose konventuose: krypstama daugiau į nepretenzingų relaxconų pusę, t.y. atsiranda šou elementų, mažėja programinių dalykų ir pan. Konventai lyg ir panašėja į smagų vakarėlį. Nesakau, kad to nereikia. Tiesiog bent jau man norisi, kad Lituaniconai išlaikytų prestižinio, solidaus ir reikšmingiausio Lietuvos fantastų renginio statusą. O pabendravimo pobūdžio renginukų nesunkiai gali organizuoti bet kuris kad ir nedidelis klubas ar keletas asmenų. Lituaniconui surengti jau vieno klubo pastangų nebeužtenka.

Štai šių metų Baltconas, vykęs Taline, pasak Imanto Belogrivso, iš vis nebuvo panašus į kažkokį renginį: keletas fanų susirinko bare, kažką nerišliai pašnekėjo, pagėrė alaus – štai ir visas tarptautinis renginys!

Ar Jūsų atsistatydinimas iš klubo prezidento pareigų reiškia ir tai, kad užges ir likusios Jūsų iniciatyvos – pvz. kūrybinės vasaros stovyklos?..

Nemanau, kad kokios nors mano iniciatyvos užges dėl to, kad aš atsistatydinau. Kiekvienas reikalas, jo gyvavimas, priklauso nuo to, kiek jis reikalingas žmonėms. Štai “InfoSFera” – jos seniai nebėra, nors aš ir buvau fendome. Taip ir su stovyklomis – jei bus norinčių jose dalyvauti, jas organizuoti, jos ir bus. O aš būsiu ar nebūsiu – ne tai svarbiausia. Mūsų klubas kaip tik ir buvo kritikuojamas, kad daug kas jame laikėsi ant vieno žmogaus. Tai tikrai nėra gerai. Organizacijos gyvybingumui būtina žmonių kaita. O amžino tikrai nieko nėra, net ir mūsų Saulė užges.

Kokios Jūsų prognozės lietuviškai fantastikai ir fendomui? Kaip viskas atrodys dar po 25-erių metų? Jūs optimistas ar pesimistas? Gal sovietinė cenzūra ir fantastikos deficitas savotiškai padėjo, net skatino fantastikos mėgėjų judėjimą, o dabartinis persisotinimas fantastika kenkia jai labiau nei ankstesnis “alkis”?..

Nemanau, kad cenzūra ar knygų deficitas labai jau skatino fendomo raidą. Pirmieji klubai Sovietų Sąjungoje kaip tik ir ėmė rastis, kai padaugėjo leidžiamų fantastinių knygų ir buvo gerokai atleistos cenzūros replės. O Vakaruose, kur ir kilo visas šis judėjimas, deficito niekada ir nebuvo. Fendomo atsiradimui ir jo ateičiai didžiausią įtaką turi pati fantastika: kol joje bus vaizduojami aktualūs, jaudinantys dalykai (pvz., kas bus, jei galėsime inplantuotis sau į ausį mobilųjį, tiksliau – ausinį, telefoną?), apie kuriuos galima diskutuoti, tol bus žmonių, norinčių bendrauti tomis temomis.

Koks, Jūsų manymu, yra didžiausias klubo pasiekimas per tuos 25-erius gyvavimo metus?

Pirmiausiai ateina į galvą Euroconas. Bet tai nereiškia, kad sumenkinu kitas klubo iniciatyvas. Prie tokių sėkmingų projektų galima priskirti “Dorado” raganas”, klubo biblioteką ir daugelį kitų dalykų. Tiek Euroconas, tiek “Dorado” raganos”, tiek biblioteka – daugelio metų ir daugelio žmonių triūsas.

Beje, norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų biblioteką. Tokią didelę biblioteką, mano žiniomis, iš visų pasaulio, pabrėžiu – pasaulio, klubų turi tik Gdansko ir mūsų klubai (mes šiek tiek nusileidžiame knygų skaičiumi lenkų klubui). “Dorado” klube šiuo metu yra virš 6500 knygų ir žurnalų anglų, rusų ir lietuvių kalbomis (yra keletas knygų lenkų, italų ir kitomis kalbomis). Nežinau, kad dar kuris nors klubas turėtų tokią biblioteką. Privatus fantastikos muziejus Šveicarijoje, aišku, turi nepalyginamai didesnę kolekciją, bet tai ne klubo iniciatyva; JAV fantastikos fanas Nr.1 (ar bent netoli to) Akermanas taip pat yra sukaupęs įspūdingą kolekciją, bet tai vėl gi vieno žmogaus, ne klubo iniciatyva. Vakarų šalyse specializuotas fantastikos bibliotekas turi universitetai, kolegijos, bet jų galimybės kur kas didesnės. Už mūsų klubo bibliotekos angliškąją dalį, kaip ir Gdansko klubas, esame dėkingi amerikiečiui Dainiui Bisenieksui.

Ne vienas žmogus yra kalbėjęs – „Dorado” klubas gyvuos, kol jam vadovaus Beresnevičius” – ar nesibaiminate, kad šios kalbos gali išsipildyti?..

Ne.

Ar turite kokių palinkėjimų, patarimų žmogui, perėmusiam iš Jūsų „Dorado” vairą, kitiems draugams ir bendraminčiams, buvusiems greta daugelį metų?..

Linkiu, kaip ir linkima panašiais atvejais, jam ir kitiems doradiečiams ir ne tik doradiečiams, geros sveikatos, sėkmės, ištvermės, tolerancijos kitų nuomonei, naujų sumanymų, puikių idėjų, atsidavimo užsibrėžtam tikslui ir meilės fantastikai.

G. Beresnevičių kalbino G. Kulikauskas.