Bildukai atsakinėja raštu
Bet čia buvo dar ne galas. Lygiai po dviejų savaičių, t.y. lapkričio 11 d., sekmadienį, vidurdienį, vėl pradėjo byrėti daužomų langų stiklai. Dabar langus daužė jau gyvenamajame trobos gale.
Tą sekmadienį namuose buvo abu broliai seneliai ir Onutė. Visi kiti buvo bažnyčioje. Pro langą įlėkė akmuo ir sudaužė puodynę. Šukės lakstė po trobą. Onutė paėmė šešias šukes ir laikydama delne jas žiūrinėjo. Staiga iš šešių beliko keturios. Jinai tuo labai stebėjosi. Jos šukes paėmė senelis Anupras, bet jam nė viena šukė nedingo.
Viena šukė skaudžiai žėrė seneliui Andriui į galvą. Jis supykęs ir susirūpinęs ėmė klausinėti:
– Kas čia yra ir ko nori?
Atsakas buvo rastas pirkaitėje. Čia asloje buvo pribarstyta smėlio, o smėlyje parašyta:
– Išeikite iš namų arba statykitės kitoje vietoje.-
Kamaroje nuo varstoto buvo nukeltas ir ant grindų paguldytas avižų maišas. Maišo raištis buvo atrištas ir numestas į šalį. Ant maišo miltais buvo parašytas toks sakinys:
– Jūs nusikaltote. Tad eikite nevalgę. (vad., eikite išpažinties – Aut.). Čia įdomu yra dar štai kas: raidės, kurioms neužteko vietos ant maišo, buvo miltais išrašytos ant grindų.
Grašys, perskaitęs šį priekaištą, susišaukė šeimą ir paklausė:
– Gal kas Visų Šventėje esame neteisingai atlikę išpažintį?-
Už ričkos stovėjo lentgalys. Jame buvo užrašyta visiškai priešinga mintis:
– Jūs esate nekalti. Jūs brangūs žmonės. Nes žiūrim tikybos. Jūs dar esate prie Dievo.
Žmonės vėl sujudo ir ėmė plaukti į Grašių namus pasižiūrėti “stebuklų”. Bet pirmadienį ir antradienį buvo ramu (XI. 12 ir 13).
Jaunasis Andrius Grašys dirbo paprastu darbininku Tauragnų MTS. Trečiadienį jam parūpo anksčiau pareiti į namus. Namo pareina apie 15 val. Žiūri – žmona kažko juokiasi, o kiti šeimos nariai kažkuo stebisi. Jis klausia:
– Ko gi taip juokiatės?
– Kaipgi nesijuoksi, – sako žmona, – kad ir vėl krečiamos išdaigos: išvirto vandens kibirai, skraido akmeniokai, nuo sienos nukrito lempa ir jos dagtis pradingo.-
Andrius pagalvojo, kad lempai nukritus, dagtis galėjo iššokti iš ropės ir pariedėti po lova. Ir jis palindo po lova ieškoti dagčio. Suradęs lenda iš palovio, bet čia kažkas tvokst jam buroku į šlaunį. Iš palovės išlindęs žiūri – ant pagalvės riogso puodo šukė.
Andrius rimtai pagalvojo, kad čia kažkokių dvasių darbas ir ima klausti.
– Ko gi jūs iš mano šeimos norite? Gal čia yra kas palaidota? Gal čia yra buvusios kapinės, o mes ant jų gyvename ir spjaudome? Jei taip, tai labai prašau dovanoti… Duosiu Šv. Mišioms ir pastatysiu kryžių.-
Skiedroje randa atsakymą:
– Palaidoti lavonai.
– Dabar aš negaliu namo nukelti. Tad ar sutinkate čia mus palaikyti per žiemą? – klausia Grašys. Skiedroje atsakoma:
– Su.
– Ar man langų daugiau nebedaužysite?
Skiedroje randa tokį atsakymą: “To nebus”
– Kiek čia po mano namu palaidota žmonių? – garsiai klausia šeimininkas.
Skiedroje atsakoma:
– Du.
– Angliu ar kreida ant grindų pažymėkite tą vietą, kur palaidoti lavonai.
– Ant virtuvės grindų priešais krosnį atsirado kreida išrašytas kryžius.
– Ar lavonai palaidoti vienoje, ar ne vienoje vietoje?-
Prie kryžiaus atsirado du taškai: – vienas vienoje kryžiaus pusėje, kitas kitoje.
Visas šis pokalbis vyko dalyvaujant tik namiškiams, todėl Andrius Grašys paklausė:
– Ar apie tai galima papasakoti kitiems?
– Galima, – atsakė vaiduoklis.
– Ar valdžia baus, išgirdus apie tai kalbant?
– Baus, – atsakė vaiduoklis.
– Kuo vardu palaidotieji, ir kaip jie čia atsirado?
– Antanas ir Jonas. Jie nužudyti einant iš darbo 1942 m., – skiedroje atsakė vaiduoklis.
– Kaipgi lavonai galėjo atsirasti po mūsų namu tais metais, kai mes šiame name jau gyvenome?
– Sūnus 19 metų ir tėvas 42 metų amžiaus buvo nužudyti, kai namai buvo dar tik pradėti statyti, t.y. kai buvo padėti tik du vainikai,- atsakė vaiduoklis.
Už dingusius pinigus nupirkta maisto
To paties trečiadienio vakare iš kamaros buvo išmesta senelės palaidinukė. Jos kišenėje buvo 150 rublių. Senelė ją pasiėmė į užantį, o paskui pasidėjo po savo lovos pagalviu. Vėliau pastebėjo, kad nėra nei palaidinukės, nei pinigų, o skiedroje parašyta:
– Pinigai paimti, bet savu laiku bus grąžinti.-
Vėliau Grašiai rado nupirkta ir padėta neva naujai palaidinukei gabalą medžiagos. Bet gabalas buvo toks mažas, kad iš jo galėjo išeiti tik pusė palaidinukės.
Ketvirtadienį Grašys buvo išvažiavęs į malūną. Sugrįžo dar su šviesa. Onutė pribėgusi sako:
– Kamaroj vaiduokliai mums paruošė vaišes.-
Ant stalo tikrai buvo išdėliota dešros, saldainių, sausainių, olandiškojo sūrio, šešios rukytos žuvys, du stiklainiai uogienės, septyni pakeliai cigarečių ir trys dėžutės degtukų. Padėta pakelis baltų žvakučių Kalėdų eglutei ir skiedroje parašyta:
– Šiomis vaišėmis norime padėkoti, kad jūs pirmieji už mus meldetės. Nebijokit – valgykit. Papuoškit kuo puikiausiai Kalėdų eglutę.-
– Mes tikrai melsdavomės už tas vėles – sako Andrius Grašys. – Ir dabar mes sėdomės vakarieniauti. Valgius peržegnojau: – “Viešpatie, palaimink šiuos valgius ir penki angelai palaiminkite ir šioms sieloms padėkit.” – Ne visa, kas buvo ant stalo, suvalgėme. Penktadienio rytą mes radome raštelį, kuriame buvo parašyta:
– Kodėl ne visa suvalgėte? Pabaikite šiandien.-
– Šiandien penktadienis, tai argi galima valgyti dešrą? – paklausė Grašys.
– Galite valgyti,- parašė vaiduoklis.
– Ir mes valgėme, – sako Grašys.-
Ketvirtadienį prie paruoštų valgių dar buvo pridėta visokių vaikiškų žaisliukų. Jie čia buvo beatodairiškai svaidomi. Mums, – sako Grašys: – tie žaisliukai nepatiko, ir čia tuoj atsirado raštelis:
– Galite tuos žaisliukus imti ar neimti – bet visa tai nupirkta už jūsų senelės pinigus.-
Ketvirtadienio vakare žmona su Onute ėmė ruoštis važiuoti Utenon Onutei metrikų. Skrynios rakčiukas turėjo būti žmonos kišenėje, bet jo ten nebuvo.
– Nutariau skrynią su kirviu atplėšti, – sako Grašys. – Gale stalo kažką rašiau. Žiūriu – po stalu sąsiuvinio lapas ir jame parašyta,
– Mes radome rakčiuką. Sužinojome, kad jis jūsų ir gražiname jums, – ir ant jo padėtas rakčiukas.
Penktadienį, išvažiavus Utenon, Onutė pastebėjo, kad jos kišenėje įdėta trys rubliai, o prie jos įsidėtojo maisto pridėta dar saldainių, sausainių ir olandiškojo sūrio. Nuvažiavusi Utenon ji kišenėje rado dar ir daugiau pinigų.
Šeštadienį (XI. 17) vakare ant Onutės knygų buvo padėta 1 kg. silkučių, kurias mes vėliau suvalgėme, – sako Grašys.-
Sekmadienį (XI. 18) Grašys su žmona ir vaikais buvo išėjęs bažnyčion. Onutė apie 11 val. sėdėjo prie stalo ir ruošė pamokas. Žvilgt po stalu – ant žemės raštelis. Paima ir skaito:
– Eik į Tauragnus ir prie parduotuvės manęs palauk. Eidama pasiimk krepšį. Į jį susidėsi visa, ką tau duosiu.-
Onutė atėjo į Tauragnus. Bažnyčioje buvo giedama “Pulkim ant kelių”. Miestelyje ji pamatė ateinant gražiai apsirengusį vyriškį. Jis tiesiai priėjo prie Onutės ir paklausė:
– Ar senai manęs lauki? –
Jis Onutę paėmė už rankos ir nusivedė į parduotuvės kiemą. Ten jai prikrovė įvairiausių maisto gaminių ir liepė neštis namo.
– Tavo namuose bus svetimų žmonių. Todėl šio maisto nesinešk vidun.-
Onutė su juo atsisveikinusi grįžo namo. Sugrįžusi maistą pasidėjo kluone. Įėjusi vidun tikrai rado svetimą žmogų. Tai buvo Gaivenis iš Sarakalnio kaimo. Jis buvo atėjęs pasiteirauti apie įvykius.
Onutės parneštą maistą vėliau suvalgė.
Po kalėdojimo bildukai ima dar labiau siautėti
Lapkričio 19 ir 20 buvo ramu. Lapkričio 21 dieną, aš, sako Kun. P. Čiučkis, kalėdojau Grašių ir Gaidelių kaimus. Aplankiau ir Andriaus Grašio namus.
Tuojau pradėjome kalbą apie keistuosius įvykius. Šeimininkas mane atvedė į kamarą. Čia parodė, kaip ir kur buvo padaryta netvarka. Parodė ir daugybę prirašytų skiedrų, ant kurių su gramatikos bei sintaksės klaidomis buvo parašyti atsakymai į duotuosius klausimus.
Aš Andriui patariau, kad jis daugiau vaiduoklių nebeklausinėtų. Šie vaiduokliai – tai ne vėlės. Jeigu čia yra dvasios – tai tik piktosios.
Pavakare šeimininkas pastebėjo savo švarko kišenėje kyšantį popieriaus kampą. Jį ištraukė ir perskaitė:
– Gerai, kad kunigo klausai, jis sako tiesą: aš esu Pragaro Judas.
Aš, sako Kun. P. Čiučkis, tą raštelį vėliau pasiėmiau.
Po to vaiduoklis ėmė tikrai dūkti. Žmonių į Andriaus Grašio namus prisirinkdavo daugybė. Vieni ateidavo, kiti išeidavo. Daug kam iš jų vaiduoklis darė įvairiausius nemalonumus: pvz., daug ką pilstė žemėmis, druska, svaidė burokais ir bulvėmis. Joną Asiminavičių ir jo sūnų Balį apmėtė sūrio gabaliukais. Sūris ir druska buvo imami iš kambario, o žemės pilstomos iš po grindų.
Ketvirtadienio vakare (XI. 22) vėl prisirinko svetimų žmonių. Namiškiai dėl jų negalėjo nei pailsėti, nei pamiegoti. Ypač buvo išvargintos moterys: Andriaus žmona Jadvyga ir duktė Onutė. Vyras joms pasiūlė eiti kur nors pas kaimynus pernakvoti.
Tada buvo atėjęs kaimynas Petras Bileišis. Jis sutiko moteris parsivesti į savo namus – pas savo motiną ir seserį pernakvoti, o pats pasisiūlė nakvoti čia su vaiduokliais. Taip ir buvo padaryta.
Buvo jau vėlus laikas. P. Bileišis Grašio namuose atsigulė ant suolo. Tačiau jis neilgai galėjo ilsėtis. Į langą pradėjo belstis. Beldė jo sesuo Malvina. Ji sako:
– Eik namo. Mūsų namuose netvarka. Kai viešnios ruošėsi užmigti, staiga išbyrėjo lango stiklai, nuo lentynos nukrito radijo aparatas, apvirto kibirai su vandeniu, sudaužyta lempa…
Vis dėlto tą naktį viešnios pernakvojo pas Bileišį. Grašio namuose tą naktį buvo ramu.
