Autoriaus samprotavimai bei išvados
Ar galvosime šiaip ar taip – surašytieji įvykiai yra keisti ir nesuprantami. Pažymėtina, kad prieš prasidedant nemaloniems reiškiniams Grašių šeimos narius apimdavo keista baimė: jie visi jusdavo, kad kažkas negera turi tuojau įvykti. Baigęs melstis, jis dar klūpojo, alkūne pasirėmęs stalą ir užsidengęs akis. Tik jam staiga tvykstelėjo mintis, kad kažkas ruošiasi jam tvoti į praplikusį viršugalvį. Ir sulig ta mintimi, kaip minėta, neregimoji jėga smogė jam į viršukaktį stikline. Daugiausia nemalonybių yra patyręs senelis Andrius, 80 metų amžiaus ir 12 metų Onutė.
Senelis, kaip minėta, buvo smarkiai užgautas puodynės šuke. Jis vieną kartą sėdėjo troboje, pasirėmęs lazdele. Kažkas į jį sviedė 100 gramų svarsčiu. Pataikė į riešą ir kruvinai jį pramušė. Svarstis jam nukrito prie kojų. Jam svarsčiu buvo smogta ir į galvą. Jam į ausį kažkas lyg adata badydavo. Onutė būdavo žnaiboma ir į šlaunį nelyginant adata badoma. Jos tėvas pasakoja:
Vieną kartą aš, mano žmona ir Onutė gulėjome ant krosnies. Aš gulėjau pačiame krašte. Žmona gulėjo viduryje ir buvo apsikabinusi Onutę. Žmona sako: – Kažkas pila! – Aš uždegiau degtuką. Tada į mane kažkas sviedė pustuštę rašalinę ir truputį aptaškė. O duktė rašalu buvo smarkiai sulieta. Vaistininkė jai davė vaistų rašalui nusiplauti.-
Čia įdomu prisiminti ir tai, kad jai buvo liepiama eiti į Tauragnus susitikti su nepažįstamuoju.
Jeigu tuo būdu reiškėsi anapusinės dvasios, tai Onutė ir jos motina Jadvyga galėjo eiti spiritizmo ryšininkais arba medijais. (Apie medijus žr. “Spiritizmo dvasių” skyriuje).
Šiuose reiškiniuose būdinga ir tai, kad tie staiga iš nežinia kur atsirandantys įrašai, atsakymai ant popierėlių bei skiedrų iš pradžių buvo rašomi gražiai, taisyklingai, o paskui lyg žmogaus, patekusio į neramų transą, arba pusiaumiegį.
Man atrodo, kad rašysena buvo Onutės. Bet čia negaliu suprasti, kaip ir pro kur skiedros ant kurių buvo rašoma, atsidurdavo kambaryje. Tarus, kad čia duktė Onutė rašydavo, pasidaro neaišku, kodėl niekas iš namiškių to nepastebėjo, ir kaip parašydavo tenai, kur buvo sunku pasiekti, pvz., ant krosniakaiščių, ant sienų.
Jadvyga Grašienė pasakoja, kad kai būdavo duodami atsakymai į klausimus, t.y. kai būdavo duodama visų klausimų eilė, tai kažkokia nenugalima jėga juos stumdavo ten, kur būdavo padėti atsakymai. Tada jie bėgdavo visi trys tėvas, žmona ir duktė į tą vietą, kur rasdavo padėtą prirašyta popieriaus lapą ar skiedrą.
Man atrodo, kad anksčiau minėtus maisto gaminius iš Tauragnų parduotuvės parsinešė nupirkusi pati Onutė. Bet ji nuoširdžiai tvirtina, kad nieko nežinanti. Galimas daiktas, kad jinai to nejautė, būdama kaip sapne. Aš pats tų įvykių nemačiau, bet tikiu tais, kurie tą matė ir man papasakojo. Tų rimtų žmonių pasakojimus bei liudijimus aš čia ir surašiau. (Kun. Paulius Čiučkis, Tauragnų klebonas. 1958 m.).
