Apie slibinus kosmose ir kitus dalykus

Tuamotu saulės paliktos žymės profesoriaus Proto veide jau beveik išnyko; nublanko ir įspūdžiai iš Tuamotu, iš Tarptautinės konferencijos, skirtos nežemiškų civilizacijų problemoms. Profesorius jau ketino rašyti dar gyvus įspūdžius į užrašų knygelę, bet va, – durų skambutis.

Korespondentas. Laba diena, profesoriau. Atėjau išklausyti ir užrašyti dar neišpasakotų Tuamotu konferencijoje iškeltų hipotezių.

Profesorius. Aa, sveiki. Laiku atėjot, kolega. Maniau, gal po paskutiniojo pašnekesio tik ir kūrėt naujas Nežemiškos Gyvybės Paieškų Kosmose Programas, ar ką

Korespondentas. Panašiai ir buvo, profesoriau. Stebiuosi jūsų įžvalgumu.

Profesorius. Nieko stebėtino. Kosmosas, žvigždės daugelį hipnotizuoja. Betgi jūs nusirenkite, sėskitės. Ir klauskite, esu pasiruošęs atsakyti.

Korespondentas. Vieną hipotezę – apie galimą pražiopsotą gyvybės buvimą čia pat, kaimyninėse planetose – jau pasakojote. O ką konferencijoje mokslininkai pasakojo apie toliau nuo mūsų galbūt esančias civilizacijas?

Profesorius. O, girdėjau labai įdomią dviejų kinų, Ži-Nau ir Mo-Ku, pranešimą apie slibinus.

Korespondentas. Apie slibinus?

Profesorius. Na taip. Slibinai, drakonai – populiarūs Pietryčių Azijos tautų pasakojimų, padavimų, visos tautosakos personažai. Štai ir į mokslą jie įsibrovė, ir tuoj paaiškės, kokiu būdu.

Atsakykit: kokio dydžio slibinas jums yra baisiausias?

Korespondentas. Kaip tai kokio? Normalus slibinas dydžio sulig namu ar sulig visu miestu. Bet kur veda šie jūsų juokai?

Profesorius. Jokie čia juokai. Šito mūsų visų iš tribūnos paklausė ir tiedu kinai. O kai jie išgirdo atsakymą, panašų į jūsų, tai pareiškė: “Kaip matote, egzistuoja žmonių fantazijai patogus gyvų būtybių matmenų intervalas. Ir jeigu Žmonija sutiktų kosmose gyvūną žymiai didesnį arba žymiai mažesnį už tokį, kokį mes įsivaizduojame, tai tiesiog nepalaikytų jo gyvūnu. Nei jo išsigąstų, nei jį pamiltų. Argi bijotumėte slibino, kurio gerklė būtų kaip Galaktika?”

Na, čia ir prasidėjo. Oratoriai veržėsi į tribūną vienas per kitą, vieni gynė kinų mokslininkų nuomonę, kiti trynė į miltus. Aš, prisipažinsiu, irgi neiškenčiau, buvau į tribūną užlipęs ir išrėžiau karštosiomis, kad labai didelio slibino tai tikrai nebijau, nes jei sugalvotų mus praryti slibihnas siaubūnas, kurio gerklė plati kaip Galaktika, tai užčiaupti nasrus jis galėtų tik po kokių 40 tūkstančių metų, ne mažiau (ir tai – jei jo žandikauliai judėtų šviesos greičiu!). Tad galima dar porą tūkstantmečių nesukti dėl to sau galvos.

Korespondentas. Taip ir pasakėte?

Profesorius. Ne visai taip, bet mintis buvo ta. Ja aš atkreipiau auditorijos dėmesį į tai, kad susitikimo su dideliai dideliausiom būtybėm atveju žmogiškieji laiko masteliai pasidarys nebetinkami: juk jei užsinorėsit pabendrauti ir užduosit tokiam Baisai – pabaisai klausimą, tai jis po tūkstančio metų vos spės atverti burną atsakymui. Arba – kitas pavyzdys. Jei turėtume žmogų – Guliverį, kuriam lovos reikėtų tokio ilgio kaip abi Amerikos – nuo ašigalio iki ašigalio, ir jei jam į koją įkastų uodas, tai Guliveris uodo įkandimą pajustų tik po poros savaičių. Tiek ilgai signalas apie įkandimą keliautų jo nervais į smegenis.

Korespondentas. Supratau. Tas Guliveris ir galvotų dešimt milijonų kartų lėčiau, ir miegotų dešimt milijonų kartų ilgiau, ir… O, netikėtas atradimas! Betgi iki Mėnulio jis pėsčias keliautų tiek pat, kiek paprastas žmogus, – juk ir impulsų jo nervais greitis, ir visų jo judesių greitis (t.y. per laiko vienetą įveiktas atstumas) yra toks, koks ir normalaus dydžio žmogaus! Gal aš suklydau?

Profesorius. Ne, klaidos nepadarėt. Kadangi Guliveriui dvi savaitės atrodytų kaip vienas akies mirksnis, tai ir kelionė iki Mėnulio pėsčiomis jam būtų vieni juokai.

Korespondentas. Dabar aiškiau. O kuo visgi baigėsi ana diskusija konferencijoje?

Profesorius. Pirmininkaujantis pasinaudojo savo teise nutraukti problemos aptarimą ir vėliau dar pridūrė: “Kol kas apie superdideliu gyvūnus žinome tik tiek, kad nieko apie juos iki šiol nežinome, todėl siūlau čia dabar skubotų išvadų nedaryti, o rimtai išnagrinėti šią problemą namie, kai konferencija baigsis”.

Panagrinėti čia tikrai bus ką. Sakau galvodamas ne tik apie kontakto su superdidelių gyvūnų civilizacijomis problemas, bet ir apie sudėtingumą bendrauti su supermažais protingais gyvūnais.

Tačiau nenukrypkim. Dar buvo keli pranešimai apie madingą šiuo metu antropinį principą.

Korespondentas. Atsiprašau, kokį principą?

Profesorius. Antropinį. Graikiškai “antropos” – žmogus. O principas aiškina, kad mūsų Visata yra būtent tokia, kurioje gali išsivystyti Žmogus ir iš Žmogaus buvimo išvedamos Visatos savybės, jos raidos etapai. Išvedžiojimų kelias čia toks: jei yra Žmogus, vadinasi, yra molekulės, vadinasi, turėjo atsirasti atomai, vadinasi, prieš tai turėjo atsirasti protonai, neutronai, elektronai. Kad tai atsirastų, visoje Visatoje turėjo veikti tam tikri dėsniai, vykti tam tikras medžiagos gaminimasis ir pasiskirstymas. Ir ne šiaip koks, ne koks nori iš visų galimš, o tik griežtai apibrėžtas. Šitaip ir atkuriama Visatos istorija – nuo kelių dešimčių sekundžių po Didžiojo Sprogimo beveik iki mūsų dienų.

Korespondentas. O kas tas Didysis Sprogimas?

Profesorius. Matot, mokslo įrodyta, kad mūsų Visata dabar plečiasi, pučiasi, visos žvaigždės tolsta viena nuo kitos. Jeigu – jeigu! – Visata iki šiol visą laiką plėtėsi, tai išeitų, kad seniai, labai seniai ji tebuvo grynas taškas be jokio pločio ir aukščio. Tas momentas, kai taškas įgijo matmenis ir pradėjo plėstis, ir yra vadinamas Didžiuoju Sprogimu. Tokia hipotezė.

O pranešimai apie antropinį principą buvo silpnoki. Visi kaip vienas pranešėjai giedojo giesmę, kad “Dievas sukūrė Visatą tam, kad joje egzistuotų Žmogus”. Gal ir patogu mokslą paslėpti už Dievo pečių, bet tada jis – nebe mokslas. Ypač, prisimenu, stengėsi šioje srity italas profesorius Agnus Deissimus. Jo pranešimas – buvo aiškiai matyti – rėmėsi prielaida, kad Didįjį Sprogimą sukėlė ponas Dievas, tik garsiai tai nebuvo pasakyta, o vien pabaigoje kaip didžiulis atradimas buvo pateikiama “išvada”, kad “turėjo būtinai būti kryptinga dieviška jėga, kuri pagal tokį sudėtingą receptą Visatos evoliucijoje sukūrė Žmogų”. Ne, tokie fokusai marokusai – tikra gėda. Argi ne gėda iš pirminės prielaidos galų gale padaryti išvadą, tokią pačią kaip tą prielaidą? Jei katė turi uodegą, tai ji ją turi – gili mintis, ar ne?

Korespondentas. Na, o jūs pats, profesoriau, ar skaitėte kokį nors pranešimą?

Profesorius. Taip skaičiau. Ir galėčiau jį atpasakoti, bet dabar – laiko stoka. Susitarkime šit kaip: aš savo pranešimą išdėstysiu raštu ir jums atsiųsiu, o jūs, jei patiks, išspausdinsite jį laikraštyje. Sutarta?

Korespondentas. Sutarta.