Antrininkai pranašauja mirtį

Pasakojimų apie mirštančiųjų atsisveikinimą su gyvaisiais yra gana daug. Ir ne tik Lietuvoje. Šiuos faktus bent jau psichologiškai galima paaiškinti. Suprantamas mirštančiųjų noras paskutinį kartą žvilgtelėti į jiems brangius žmones, aplankyti mielas širdžiai vietas. Tad visa tai iš dalies galima paaiškinti ir telepatija. Tačiau kaip paaiškinti faktus, kai gyviesiems pasirodo jų pačių antrininkai (gal vėlės, gal jų pačių astraliniai kūnai) ir išpranašauja artimą mirtį ? O tokių atvejų pasaulio istorijoje žinoma.

Antai plačiai žinomas, bet nepaaiškinamas atvejis įvyko su Rusijos imperatoriene Ana Joanovna, Petro Didžiojo dukterėčia. Tai įvyko Fontankos rūmuose, esančiuose prie Aničkovo tilto. Sargyba stovėjo kambaryje šalia salės. Vienas sargybinis stovėjo prie pravirų durų. Imperatorienė buvo pasišalinusi į savo apartamentus. Viešpatavo tyla, buvo jau po vidurnakčio, ir karininkas prisėdo, norėdamas truputėlį snūstelėti. Staiga budintysis šūktelėjo sargybą, kareiviai pašoko ant kojų, o karininkas išsitraukė špagą pagarbai atiduoti. Ir štai sargyba mato imperatorienę Aną Joanovną, einančią per sosto salę. Imperatorienė eina pirmyn ir atgal, mįslingai linguodama galvą, į nieką nekreipdama dėmesio. Budintysis stovi kaip įbestas, visa sargyba išsitempusi laukia, kas bus toliau, su nerimu stebėdami imperatorienės veidą, kuris jiems atrodo gana keistas. Karininkas, manydamas, kad ji neketina išeiti iš sosto salės, bet nedrįsdamas per daug prisiartinti prie durų, ryžosi pasinaudoti kitu išėjimu ir damų kambaryje paklausti, ar jos nežinančios keistų imperatorienės ketinimų. Pakeliui jis sutiko imperatorienės favoritą Bironą ir raportavo jam, kas nutiko.

– Negali būti, – pasakė Bironas, – ką tik mačiau imperatorienę, ji nuėjo į miegamąjį poilsiui.

– Pažiūrėkite pats. Ji stovi sosto salėje, – gūžtelėjo pečiais karininkas.

Bironas nuėjo i salę ir taip pat pamatė „valdovę“.

– Tai kažkokia intriga, apgavystė, kažkoks suokalbis, norint paverkti kareivius ! – sušuko jis ir
nubėgo pas imperatorienę. Bironas įtikino išeiti iš miegamojo ir, demaskuoti tą apsišaukėlę, kuri
naudojasi pa-našumu į imperatorienę ir, tikriausiai turėdama piktų ketinimų, apgaudinėja žmones.

Imperatorienė, apsivilkusi peniuaru, sutiko pasirodyti. Bironas nuėjo kartu su ja. Jie išvydo sosto salėje nepaprastai panašią į imperatorienę moterį, kuri visai nesutriko juos išvydusi.

– Akiplėša ! – šūktelėjo Bironas ir pakvietė sargybą. Jaunas karininkas pamatė dvi Anas Joanovnas,
iš kurių tikrąją buvo galima atskirti tik iš drabužių ir pagal tai, jog ji įėjo kartu su Bironu. Nustebusi imperatorienė pastovėjo minutę, paskui žingtelėjo pirmyn, prie tos moters ir paklausė:

– Kas tu esi ir ko atėjai ?

Atvykėlė, netardama nė žodžio ir nenuleisdama akių nuo imperatorienės, pradėjo trauktis sosto link. Pagaliau atsisukusi veidu į imperatorienę, pradėjo kopti laipteliais po baldakimu.

– Įžūli apgavikė ! Štai tikroji imperatorienė ! Ji įsako jums: šaukite į šią apsišaukėlę ! – sušuko Bironas sargybiniams. Suglumęs karininkas sukomandavo, kareiviai nusitaikė. Moteris, stovinti ant laiptelių prie pat sosto, dar kartą žvilgtelėjo į imperatorienę ir dingo. Tada Ana Joanovna pasakė Bironui:

– Tai mano mirtis !

Nėra žinoma, ką pajuto imperatorienė, susitikusi su savo antrininke. Bet jos žodžiai „Tai mano mirtis“ išsipildė greitai.

Šią istoriją smulkiai papasakojo šiame įvykyje dalyvavęs karininkas, ir ji buvo plačiai žinoma iš „Grafienės A. Buldovos prisiminimų“.

O štai ir kitas panašus įvykis iš Rusijos carų gyvenimo – imperatorienės Jekaterinos Didžiosios susitikimas su savo antrininke. Apie tai savo „Prisiminimuose“ yra užsiminęs Liudvikas XVIII, remdamasis savo pavaldinių, aplankiusių Rusijos imperatorienės rūmus, žodžiais.

„Dvi dienas prieš mirtį, – rašė jis. – rūmų damos, budėjusios prie Jos didenybės miegamojo durų, išvydo, kaip imperatorienė su naktiniais drabužiais ir žvake rankoj išėjo ir pasuko sosto salės link. Iš pradžių damos labai stebėjosi tokiu keistu ir vėloku pasivaikščiojimu. Netrukus jos pradėjo nerimauti, kodėl taip ilgai imperatorienė negrįžta. Bet kaip jos nustebo, kai išgirdo iš miegamojo imperatorienės skambutį, kviečiantį budinčius tarnus. Įpuolusios į miegamąjį, damos pamatė imperatorienę, gulinčią lovoje. Jekaterina nepatenkinta paklausė, kodėl jai trukdoma miegoti. Rūmų damos, bijodamos pasakyti tiesą, labai sumišo. Bet imperatorienė, pastebėjusi suglumimą, liepė smulkiai papasakoti, kas nu-tiko. Išklausiusi pasakojimą, monarchė įsakė paduoti jai drabužius ir damų lydima pasuko sosto salės link. Durys buvo praviros, ir visi pamatė keistą vaizdą: didžiulė salė švietė kažkokia žalsva spalva, o soste sėdėjo vaiduoklis – kita Jekaterina.

Tikroji imperatorienė riktelėjo ir krito be sąmonės. Nuo tos akimirkos Jakaterinos sveikata labai pašlijo, ir po dviejų dienų ji mirė nuo apopleksijos.

Vaiduoklio antrininko pasirodymas, tapęs tiesiogine mirties priežastimi, įvyko viename rusų armijos gvardiečių pulke. Visa tai matęs karininkas papasakojo:

– Pulkas laukė atvykstant naujo vado. Vieną vakarą pamatėme, kad jam paruoštame bute dega
šviesa. Pulko adjutantas, pranešęs draugams apie viršininko atvykimą, nuskubėjo prisistatyti. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti karininkai. Visiems susirinkus salėje, pulko vadas, išėjęs iš kabineto, pasikalbėjo su karininkais ir, davęs kelis nurodymus, paleido visus namo. Kitos dienos rytą vėl pasklido žinia, kad atvyko pulko vadas, ir nustebę karininkai antrą kartą susirinko salėje. Vėl pro kažkurias duris įėjo vadas, pakartojo tuos pačius žodžius, davė tuos pačius nurodymus ir, adjutanto lydimas, pasuko į savo kabinetą. Priėjęs prie atvirų durų, jis krūptelėjo ir paklausė adjutantą: „Jūs matote?“. Gavęs teigiamą atsakymą, vadas ranka mostelėjo kariškiams, kad šie prieitų. Prisiartinę karininkai pamatė kabinete kitą pulko vadą – jo antrininką. Tada tikrasis vadas greitai engė prie vaiduoklio, o kai tas akimirksniu dingo, vadas krito ant grindų negyvas…
šis adjutanto užrašytas ir visų karininkų parašais patvirtintas pasakojimas buvo saugomas pulko archyve.

Ar šie vaiduokliai buvo tik artimos mirties pranašai, ar patys buvo mirties priežastimi, galima tik spėlioti. Bet vis dėlto kas buvo šie vaiduokliai – mirties pasiuntiniai? Dar gyvų žmonių vėlės, astraliniai kūnai? O juk manoma, kad jie negali palikti savo materialaus kūno, jam dar gyvam esant ar bent ne- miegant. Tad belieka konstatuoti, kad tokie vaiduokliai kolkas yra žmogui nesuvokiamas dalykas. Ir net Bažnyčia tokius dalykus nelabai gali paaiškint.

O kad žmogaus ir vaiduoklio (nebūtinai antrininko) susitikimas, juolab fizinis kontaktas, yra pavojingas gyvajam, liudija ir kiti pasakojimai. Antai kartą garsus dainininkas F. Šaliapinas su dviem savo bičiuliais dailininkais svečiavosi netoli Oriolo. Šeimininkas papasakojo svečiams apie tų vietų įžymybę – pilkapį, apie kurį sklido negeros kalbos. Buvo kalbama, kad vidurnaktį ant jo pasirodo ugnelė ir moteris baltais rūbais. Sulaukę vėlumos, F. Šaliapinas ir jo bičiuliai patraukė į tą vietą. Ir visi grįžo labai sutrikę. Visi trys aiškiai matė ant pilkapio žibančias ugneles. O vidurnaktį virš pilkapio pasirodė baltas debesėlis, kuris įgavo moters pavidalo figūrą.

Kitą dieną prie pilkapio kartu su svečiais panoro nueiti ir šeimininkas ir trys kaimynai dvarininkai. Naktis buvo šviesi. Įsitaisę pilkapio papėdėje visi matė, kaip artėjant vidurnakčiui įsižiebė ugnelės, kaip prie viršūnės susidaręs debesėlis įgavo moters formą. Kai balkšva figūra ėmė leistis žemyn stebinčiųjų link, visi, išskyrus F.Šaliapiną, nejučiom pasitraukė nuo jos. Dainininkas priešingai – puolė prie vaiduoklio. Tą akimirką, kai jie susilietė, F.Šaliapinas nugriuvo, o moters figūra dingo. Visi puo-lė prie jo. Dainininkas gulėjo be sąmonės.

Tokį pat rizikingą eksperimentą atliko šio amžiaus pradžioje ir garsus rusų ekstrasensas Stefanas Samburas. Vieno seanso metu jam pavyko iškviesti panašią būtybę. Kai figūra tapo ryški ir ją galėjo matyti kiti seanso dalyviai, S.Samburas, išskėtęs rankas, puolė prie jos, lyg norėdamas apkabinti ir sulaikyti. Bet kai tik jie susilietė, pamėklė dingo, o pats S. Samburas vos ne vos atsipeikėjo ir dar ilgai sirgo.

Apskritai pasimatymai su vaiduokliais gyviesiems teigiamų emocijų nesukelia. Greičiau atvirkščiai. Net ir labiausiai netikintis anapusine tikrove žmogus būna sukrėstas po tokio susitikimo ir matytą vaizdą su šiurpu prisimena visą gyvenimą. Tokio sukrėtimo pavyzdžiu galėtų būti ir Smolensko srities gyventojo V. Nochanovo, paprasto traktorininko, pasakojimas apie susitikimą su vaiduokliu:
„Netoli Zabolotjės kaimo, tarp gūdžių miškų yra negeru žodžiu minima vieta. Sausio pradžioje aš ir mano draugas Kurolesovas ta tarpumiške važiavome vikšriniu traktoriumi.

Buvo apie antra valanda nakties. Degė traktoriaus žibintai, nakties danguje ryškiai švietė mėnulis – buvo pakankamai šviesu.

Mes pravažiavome proskyna ir staiga labai aiškiai išgirdome balsą, nors pro traktoriaus triukšmą negirdėjome nė patys savęs. Kažkas žemu balsu ištarė: „Vaikinai pavežėkite! (mano draugui pasigirdo: “Vaikinai, padėkite”). Mes už dešimties metrų pamatėme senutę. Ji trisdešimčiai laipsnių šalčio buvo apsirengusi per lengvai – kažkuo panašiu į baltą suknelę, nuo pečių nusileidžiančią iki pat sniego. Kojų nebuvo matyti. Ant galvos nei plaukų, nei kokio nors apdangalo nepastebėjome.

Ji priartėjo prie traktoriaus, tartum praplaukusi virš sniego, ir įsikibo į durų rankeną. Tą akimirką traktoriaus žibintai užgeso, nors variklis tebeveikė. Senutė spėjo šiek tiek praverti dureles ir pabandė pažvelgti į traktoriaus kabiną. Tada mes iš arčiau pamatėme jos veidą: ilga sukumpusi nosis, tamsi odos spalva, nemirksinčios žalios, šviečiančios akys. Mus apėmė siaubas. Aš įsikibau į durų rankeną, bandydamas jas uždaryti, tačiau kažkokia jėga neleido. Viktoras susiprato užkišti už traktoriaus rankenos laužtuvą, mes iš lėto uždarėme duris ir užsklendėme.

Senutė, važiuojant traktoriui, tebejudėjo drauge su mumis ir tebetraukė dureles į save. Mus skyrė centimetrai. Taip nuvažiavome apie kilometrą. Paskui reikėjo pasukti. Mes neilgam atitraukėme akis nuo kelio ir nuo senutės. Kai vėl pažvelgėme jos jau nebebuvo. Tuo metu užsidegė traktoriaus žibintai. Mes sėkmingai atvykome į kaimą, bet iki pat ryto negalėjome užmigti.“

Kartais tokius vaiduoklius pavyksta užfiksuoti ir fotojuostose. Taip pavyko 1988 metų vasario mėnesį leningradiečiui, anomalių reiškinių tyrėjui, technikos mokslų kandidatui S. Kuzionavui.

… Leningrado srities Vsevoložsko mieste vakarėjant šeima sėdėjo prie televizoriaus. Pabiro stiklas. Ant apsnigtos žemės nebuvo jokių pėdsakų. Išoriniame lango stikle žiojėjo apvali skylė, bet vidinis stiklas liko sveikas. Tik į jį įsilydė nedidelės išorinio stiklo šukės.

S. Kuzionovas į šį miestą atvyko kitą dieną. Kelis kartus nufotografavo išdaužtą stiklą. Išryškinęs juostą ir padaręs nuotraukas, viename iš kadrų aptiko tai, ko nematė pro fotoaparato vaizdo ieškiklį – nepažįstamos moters , žiūrinčios į kambarį, veidą. Ant padidintų išorinio stiklo nuotraukų buvo matyti vadinamosios „juodosios dėmės“ – nedidelės apvalios juodos dėmelės, neretai esančios tose vietose, kuriose pastebimas poltergeistas ar kiti paslaptingi reiškiniai, kurių dar negalime paaiškinti. Tokios nuotraukos ne retenybė. Jų autoriai atsiunčia ir negatyvus, kad nebūtų įtarti apgaudinėjimu.

Yra ir kitokio pobūdžio mirusiųjų neįprastų kontaktų su gyvaisiais. Neretai mirusieji prašo juos palaidoti ar atlikti kitokio pobūdžio paslaugas. Dažniausiai taip atsitinka sapno metu.