Žinau…
Žinau, kad tu klausai… Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu… Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam… Gal todėl, kad tai pirmoji mūsų meilė. Gal todėl, kad bijom savo jausmų ir norim juos paslėpt.
Tačiau nei man, nei tau nieko neišeina. Viską išduoda mūsų akys, lūpos, širdis, kūnas. Niekaip negaliu nuleisti nuo tavęs akių, lūpos taip pat nori tarti tą stebuklingą žodį myliu… Širdis plaka kaip pašėlus, atrodo tuoj iššoks iš krūtinės, o kūnas visas dreba, lyg vėjyje drebulė.
Nežinau kaip tau pasakyti, kad myliu, todėl rašau… Rašau, nes tik taip galiu išsakyti tai ką jaučiu. Bet juk meilė stipresnė už baimę. O gal aš klystu? Gal tai ne meilė?… Bet tada kas tai???… Šitoks stiprus jausmas negali būti tik simpatija… Ne… Tai meilė…
Kaip kvailai jaučiuosi, pati klausiu ir atsakau, negaliu susikaupti ir sudėlioti savo minčių. Jos sukasi tik apie tave. Nieko kito sapnuose neregiu, kaip tik tave. Net dabar rašau tau ir apie tave… Nes tik tu mano viltis, mano širdies varomoji jėga…
Myliu tave, Deivydai, myliu ir mylėsiu, kol mano širdis plaks. Žinau, kad tu klausai… Tūkstantį kartų sakau myliu, nes kitaip neišdrįsčiau to pasakyti. Noriu, kad žinotum, kad mano širdis priklauso tik tau ir ji plaka tik dėl tavęs. Tikiuosi po to, kai visą tai išgirsi prieisi… Juk viltis miršta paskutinė…
Raminta
Atsiuntė: Raminta
