Vyrai, moterys ir sovietinė ideologija

Privatus gyvenimas sovietmečiu šiandien nėra arba beveik nėra diskusijų objektas, atrodo, čia taip pat esame linkę taikyti tą patį “tylios rezistencijos” apibūdinimą. Rodos, išsaugojome savo tradicijas ir papročius, tyliai šventėme uždraustas šventes, uždarę namų duris, savo šeimose gyvenome ir bendravome lygiai taip pat kaip ir visas pasaulis. Rodos, vedybiniai ryšiai, o drauge su jais ir meilė, seksas, tarpusavio santykiai šeimoje negalėjo ir nebuvo paliesti sovietinės ideologijos. Tačiau šiuo atveju reikėtų smarkiai padirbėti, kad paneigtume visiškai priešingą nuomonę vakariečių istoriografijoje. Turėtume nepaisyti sovietmečio statistikos, kuri taip pat rodo ką kita.

Tad kokie buvo sovietmečio vyrai ir moterys, kokia santuoka buvo peršama daugiatūkstantiražėje to meto periodikoje ir kaip ten dėstomos privataus sovietinio gyvenimo nuostatos palietė jų gyvenimus?

Nuo pat šeštojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje buvo pradėta nuosekliai propaguoti mintį, kad šeima – tai draugiškas darbo kolektyvas, kurio pagrindis uždavinys – gimdyti ir užauginti vaikus[i]. Tokį šeimos kolektyvą turėjo sudaryti: vaikai ir tėvai, o pastarieji iki pat šešto dešimtmečio pabaigos apskritai spaudoje retai tebuvo vadinami vyru ir žmona, o tuo labiau moterimi ir vyru. Toks lyties eliminavimas turėjo reikšti, kad draugiškame sovietinės šeimos kolektyve visų pirma privalu atsisakyti romantiškos heteroseksualios meilės ir sekso. Žinoma, straipsnių autoriai dažnai suvokdavo, kad toks uždavinys sunkiai įvykdomas ir todėl jį reikia ideologiškai pagrįsti. Netrukus toks ideologinis pagrindas buvo surastas sąjunginėje spaudoje, ir jau apie 1955-uosius vyro ir žmonos tarpusavio meilė spaudos puslapiuose pavadinama egoizmu bei smulkia tėvų savimeile, kurią būtina įveikti[ii]. Čia sovietiniai ideologai nebesismulkino ir žurnalistai atviru tekstu teigė, kad sutuoktinių ryšiams ypač kenkia meilė. Šiuo atveju nepaprastai daug buvo tikimasi iš to meto jaunimo, kaip galinčio priimti naują sovietinės šeimos sampratą, todėl pagrindinis spaudos dėmesys buvo nukrypo būtent į jį. 1959 metų “Tarybinėje moteryje” buvo rašoma: “Duokime jaunimui daug populiarios literatūros tais klausimais, rašykime daug straipsnių ir išmeskime nesveiką meilės liaupsinimą iš grožinės literatūros ir teatro – ir greitai pamatysime gerų rezultatų. Tiesa, klausimas sunkiai sprendžiamas, nes mes patys, “suaugusieji”, esame užsikrėtę meilės garbinimu, ją pervertiname. Tačiau paplitęs manymas, kad meilė turi pagimdyti pastovų, tvirtą pareigos supratimą šeimoje, yra giliai neteisingas. Supraskime tai ir atsisakykime jos. Statykime gyvenimą sveikų žmogaus savybių pagrindu ir tada tikrai pavyks greičiau išugdyti naują tarybinį žmogų (…). Norint reikalą pataisyti (t. y. nevykusius šeimyninius santykius –D.M.), visų pirma reikėtų pastatyti meilę į jos vietą, o ne liaupsinti ją (…). Nekelkime meilės į padanges, o parodykime jaunimui tikrąjį jos veidą, jos galingą bet liguistą prigimtį, jos nepastovumą ir tai, kiek ji atneša nelaimių”[iii]. Romantiškos vyro ir moters meilės diskreditavimą turėjo paskatinti ir visi įmanomi autoritetai. Netrukus buvo pasiūlyta meilė pagal Makarenką, tvirtinusį, kad “meilė – tai visai ne įkvėpimas (…), o įprastas reikalas, kurį reikia organizuoti[iv], arba pagal Klarą Cetkin, teigusią kad proletariatui nereikalingas toks svaiginimasis, kuris jį pritrenktų arba įaudrintų[v].

Pačios visuomenės nuomonę apie naują diegiamą šeimyninių santykių sampratą buvo galima išgirsti jau 1960 metais. Tai buvo eiliniai tarybų Lietuvos vyrų naujamečiai linkėjimai moterims. Greta Virgilijaus Noreikos, brolių Nasvyčių galėjai perskaityti ir panašių į rašytojo Jono Ragausko sveikinimą: “Moters stiprybė – jos širdis. Bet mylėti reikia vaikus”[vi].

Iš vyrų ir moterų tarpusavio santykių buvo nuosekliai trinamas ne tik meilės jausmas. Galbūt didžiausiu taikiniu tapo seksualumas, kurio neturėjo rodyti nei žmogaus apranga, nei kalba, nei apskritai saviraiška[vii]. Pirmiausia dėmesio centre atsidurdavo moterys, kurios bent kiek ryškiau padažydavo lūpas ar dėvėdavo dekoltuotas sukneles. Sovietinėje Lietuvoje milicijos, vietinės valdžios ir net kaimynų dėmesį jos patraukdavo todėl, kad madingiau ir kokybiškiau rengėsi, naudojo kiek ryškesnį makiažą ir apskritai buvo labiau susitvarkiusios nei eilinė sovietinė moteris. Jei tokia moteris keletą kartų viena apsilankydavo restorane, buvo galima tkėtis, kad ją apklaus milicjos įgaliotinis ir namų valdybos atstovas. Jeigu panašios išvaizdos moteris mokėjo ir vartojo užsienio kalbą, ji neišvengiamai sulaukdavo  ir KGB vizito. Vėliau ar anksčiau savo išvaizda ir gyvenimo būdu išsiskiriančios moterys patekdavo į spaudos akiratį. Įdomu tai, kad jos buvo painiojamos su prostitutėmis: apie jas buvo rašoma tokiu pačiu stiliumi, leksika kaip ir apie pragyvenančias iš savo kūno: “jos kojos aptrauktos siaurytėlytėmis ryškių spalvų kelnėmis, akį rėžia jų perdėtas “stilius”, rėkiančios spalvos (…), ji lengvos duonos mėgėja ir bugi-vugi garbintoja (…) visuomet pasipuošusi, visur drąsi, šoka fokstrotą, daug kalba, juokauja”. Nors šios moterys nebuvo prostitutės ir jų netraukė baudžiamojon atsakomybėn, tačiau pati visuomenė neišvengiamai jas gretino su seniausios pasaulyje profesijos atstovėmis.

Iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos bet koks vyrų ir moterų flirtas su menkiausia seksualumo išraiška netrukus būdavo aptarinėjamas ir smerkiamas viešai. Šokių vakaruose jaunimas būdavo perspėjamas, kad nuolat nešokdintų tos pačios jiems patinkančios merginos, nes salėje yra ir kitų moterų[viii].

Spaudoje visiškai rimtai buvo svarstoma, tad kas gi gali jaudinti vyrą? Visiškai rimtai buvo ir atsakoma: “ne auskarai, karoliai ar dažytos lūpos (…), o sušukuoti plaukai ir numazgotas kaklas”[ix].

Akivaizdus meilės ir seksualumo ignoravimas formavo lyčių indeferentiškumą viena kitai ir lytiškumui apskritai[x], taigi ir lytinio švietimo analfabetiškumą. Lytiniai santykiai buvo pradėti suvokti išimtinai kaip vyro poreikių tenkinimas, o moterų – kaip būtina sąlyga keletui gimdymų. Tai patvirtino ir statistika: keturiems gimdymams vidutiniškai tekdavo trys abortai, 60-80% moterų niekada arba labai retai patirdavo orgazmą. Nuo 1970 metų tokių moterų skaičius kiek sumažėjo, bet vis dar siekė apie 45%[xi]. Tai, kad dalinė ar visiška vyrų impotencija bei moterų frigidiškumas, pasak Vakarų mokslininkų Sovietų Sąjungoje įgavo beveik socialinės epidemijos bruožų, rodo ir tam tikras pačių sovietinių ideologų susirūpinimas. 1974 metais pasirodė knyga “Seksualinės moterų problemos”. Nors joje buvo klastojami duomenys apie frigidiškų moterų skaičių ir seksualinis sovietinių moterų gyvenimas buvo pateikiamas kaip didžiulis pranašumas vokiečių ir prancūzių seksualumo atžvilgiu, tačiau knygos autorius vis dėlto primygtinai siūlė Sovietų Sąjungos moterims atostogauti Kryme arba Kaukaze ir gulint mineraliniame vandenyje mėginti gydytis frigidiškumą[xii]. Septinto dešimtmečio pabaigoje šioks toks nerimas dėl lytinio gyvenimo analfabetizmo prasiskverbė į Lietuvos spaudą. Psichiatras A. Alekseičikas mėgino mokyti lytinio gyvenimo abėcėlės. 1968-aisias jis rašė, kad “dauguma moterų, pavyzdžiui, fizinio artumo metu pajunta tikrąjį pasitenkinimą tik po didesnės dozės švelnumo ir glamonių iki to”[xiii]. Kokio masto problemas visuomenėje sukėlė ilgametis seksualumo neigimas, rodo ir Išradimų Komiteto prie TSRS Ministrų Tarybos 1972-aisias metais užpatentuotas vibratorius. Patentas vadinosi “Įtaisas, priemonė, sukelianti moterų seksualinį atsaką”. Įdomiausia, kad prietaisu galėjo naudotis ne tik moterys. Jis buvo pritaikytas atlikti lytinį aktą abiem – tiek vyrui tiek moteriai[xiv]. Tačiau tai negelbėjo, ir dar palygint visai neseniai, 1985-aisias, didesnė dalis Lietuvos žmonių seksą atrasdavo kaip iki šiol negirdėtą ar visai pamirštą dalyką. Straipsnių autoriai nedrąsiai skundėsi, kad ne viskas gerai jų intymiame gyvenime, o brošiūrėlės, besimėtančios poliklinikos laukiamajame šalia tokių kaip “TBC – pagydoma” arba “Saugokimės dizinterijos”, pasak jų, neduoda patarimų “ kaip geriau pajusti visišką bendrumą ir susiliejimą”[xv]. Nepaisant to, kad frigidiškų moterų procentas lyg ir mažėjo, pačių gydytojų duomenimis, daugiau nei pusė visų ištekėjusių moterų teigė, kad lytiniai santykiai joms kelia šleikštulį[xvi].

Meilės, seksualumo ir apskritai bet kokių draugiškų sutuoktinių jausmų eliminavimas buvo tikslingas. Jau septintojo dešimtmečio viduryje šeimoje gyvenantys vyrai ir moterys akivaizdžiai buvo stumte stumiami ieškoti draugų ir draugių už šeimos ribų, susikurti emociškai priimtiną aplinką tos pačios lyties žmonių sambūriuose. Tiek vyrai, tiek moterys buvo skatinami lankyti kino teatrus, žiūrėti filmus, apabūti restorane ar tiesiog pasėdėti virtuvėje su savo draugais ir draugėmis. Vienos lyties draugystė šalia šeimos spaudoje buvo vadinama moterų ir vyrų klubais. Pasipylė aibės feljetonų, kandžiai išjuokiančių sutuoktinį, mėginantį pasidomėti panašiu žmonos ar vyro klubu ar kokiu nors būdu prie jo pritapti[xvii].

Pagaliau 1970-aisias spaudoje pasirodė atvirų staripsnių, ideologiškai grindžiančių atskirą šeimyninį gyvenimą. Juose, remiantis garsiais psichologais svarstoma, kokia šeima yra geresnė: uždara ar atdara? Pasak straipsnių autorių, uždara šeima – tai tokio tipo šeimyninio gyvenimo forma, kai sutuoktiniai drauge praleidžia visą savo laisvalaikį. Tuoj po darbo jie skuba grįžti į namus ir po to jau nė minutei nesiskiria. Jie turi draugų ir interesų, bet tik bendrų, t. y. juos jungia vienodas susižavėjimas kokia nors veikla, bendros sekmadieninės išvykos ir atostogos tuo pačiu laiku. O štai atdara šeima  – tai tokia šeima, kai sutuoktinis savo laisvalaikį praleidžia individualiai, kaip jam patinka. Vyras, pasak autorių, išvažiuoja žvejoti, žmona eina į kiną, vyras sėdi futbolo rungtynėse, žmona – pas savo drauges. Vyras turi savo draugus – savotišką klubą, žmona – savo. Uždaro tipo šeimos vienareikšmiškai traktuojamos neigiamai, teigiama, kad beveik 90% sutuoktinių, kurie kreipiasi pagalbos į psichiatrą, priklauso būtent joms. Uždaro tipo šeima apskritai buvo lyginama su kalėjimu, o sutuoktiniai – su kaliniais. Straipsniuose buvo džiaugiamasi, kad socialinei psichologijai pagaliau pavyko išskirti šiuos du šeimos tipus. Su didžiuliu pasitenkinimu buvo teigiama, kad protinga žmona gali gerai pailsėti tik tarp savo draugių, o vyras – tarp savo draugų. Paskutinis argumentas, nurodantis atdaros šeimos vertybę, buvo teiginys, kad tik tokia šeima nesusvetimėja[xviii]. Garsusis A. Alekseičikas tvirtino, kad jausmų ir bendravimo negalima apriboti vien vyru ir vaikais. Priešingu atveju, pasak psichiatro, kyla grėsmė prarasti objektyvumą[xix]. Dabar sunku pasakyti, koks objektyvumas čia turėtas galvoje, tačiau be jokios abejonės, šeima, egzistuojanti pagal savo uždarus dėsnius ir izoliuotai nuo likusios visuomenės, ir jam neatrodė priimtina.

Pagrįstai galime manyti, kad minėti neformalūs vyrų ir moterų klubai ar vienos lyties žmonių draugystės, kaip neišvengiamas šeimyninio gyvenimo pakaitas (ar bent jau svarus jo papildinys) klestėjo visą sovietinį laikotarpį. 1988 metais net 70% vyrų ir 60% moterų negalėjo iš karto pasakyti kada kur ir ką paskutinį kartą veikė drauge su savo sutuoktiniu[xx].

Visi išvardyti sovietinio šeimyninio gyvenimo bruožai pamažu formavo nuomonę, kad šeima sovietinėje Lietuvoje apskritai tegali būti konfliktu nuo pat pradžių iki vienokios ar kitokios pabaigos. Tokiame šeimyniniame modelyje buvo pašalinta grandis, apskritai teikianti prasmę vedyboms, – viltis būti laimingam. Aštuntojo dešimtmečio viduryje galėjai perskaityti straipsnių, kuriuose su kandžia ironija buvo palydimi jaunieji: “Besituokiantys šiandien dažnai nepagrįstai laukia, kad vedybos atneš jiems laimę (…)”[xxi]. Taigi sovietinėje visuomenėje vyro ir moters ryšys buvo iš anksto suvokiamas kaip tam tikra kolizija, konfliktas. Beveik visuotinai pripažinta, kad šeimos gyvenimas negali būti paprastas ir daugiau ar mažiau džiaugsmingas. Sociologų duomenimis, apie 74% porų nuolat gyveno ir bendravo pagal konfliktinį modelį. Galbūt todėl, vakariečių akimis, pati šeimos idėja Sovietų Sąjungoje buvo degradavusi, nes konfliktinės šeimos, dažniausiai be meilės, draugystės ir sekso, t. y. šeimos, kur moterys greitai tapdavo irzliomis raganomis, o vyrai bėgdavo iš namų ir ieškodavo sau tinkamos priebėgos vis dėlto gyvavo ir neiširo.[xxii].

[i] Čkalova O. Šeima – draugiškas kolektyvas. Tarybinė moteris (T.M.), 1953, Nr. 7, p. 18.

[ii] Ten pat.

[iii] Daukšas K. Apie šeimos pastovumą. Tarybinė moteris, 1959, Nr. 10, p. 10.

[iv] Valiulytė J. Ir meilės reikia mokytis. Tarybinė moteris, 1960, Nr. 1, p. 9.

[v] Ten pat.

[vi] Naujamečiai palinkėjimai. Tarybinė moteris, 1960, Nr. 12, p. 10.

[vii] Juviller Peter H. Cell mutation in Soviet society  and culture / Ed. by Terry L. Thompson and Richard Sheldon, 1988.

[viii] O.P. Kaimo vakarėlyje. Tarybinė moteris, 1959, Nr. 4, p. 9.

[ix] Butautienė J. Dar apie šeimos židinį. Tarybinė moteris, 1959, Nr. 7, p. 13.

[x] Stern M., Stern A. Sex in the USSR. In Times Books, N.Y., 1979, p.97.

[xi] Ten pat, p. 97.

[xii] Ten pat, p. 100.

[xiii] Alekseičikas A. Ištikimybės psichologija. Tarybinė moteris, 1968, Nr. 8,.

[xiv] Stern A., Stern M. Sex in the USSR. In Times Books.N.Y., 1979, p.100.

[xv] Vijūnas K., Nakties laiškai. Tarybinė moteris. 1985, Nr. 8, p. 21.

[xvi] Gray Francine du Plessix. Soviet women walking the Tightrope, N.Y., 1989, p. 18.

[xvii] Keraišienė A. Loterija. Tarybinė moteris, 1966, Nr. 2, p. 15.

[xviii] Koks turi būti šeimos gyvenimas – uždaras ar atdaras?Tarybinė moteris, 1970, Nr. 6, p.2.

[xix] Alekseičikas A. Optimistinis žvilgsnis į šeimą. Tarybinė moteris, 1981, Nr. 11, p. 14.

[xx] Juviller Peter H. Cell mutation in Soviet society and culture/Ed. by Terry L. Thompson and Richard Sheldon, 1988, p. 46.

[xxi] Kauneckas V. Pirmieji santuokos metai. Tarybinė moteris, 1976, Nr. 6, p. 1-2.

[xxii] Stern M., Stern A. Sex in the USSR. In Times Books, N.Y., 1979, p. 57-58.