Tik aš ir žuvėdros
Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu… Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus… Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn… Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje… Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane?
Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime… O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse… Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra… Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai… Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis… Toks pilkas ir beprasmis jis buvo… Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE…
Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje… Tai buvo tobula, nepakartojama… Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus… Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės… Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo? Kodėl iš tos pilies kure tiek laiko statėm pavirto tik pelenai? Man buvo labai skaudu matyt kaip tavo siluetas dingsta su kiekvienu žingsniu tolyn… Pati nepajutau kaip akyse susirinko karčios skausmo ašaros… Ir jos krisdamos žemyn suduždavo atsitrenkusios i kietą žemę. Ankščiau turėjau į ką atsiremti kai sunku, bet dabar glaudžiuosi prie grindų…
Taip jau būna ir manau netik man, visiems kas patiki saldžiuoju melu ir nedrįsta žvelgti skausmingai tiesai į akis. Nors mano tiesa buvo visai šale aš ją užgožiau savo suvaidinta ir netikra meile… Neveltui sakoma, kad geriau kartus tiesos vežimas negu saldūs melo trupiniai, atrodo viską padaryčiau, kad galėčiau atsukus laiką atgal neklausyti tavo lyg širdie gelmių mielu žodžių, netikėti tavo iki skausmo visiem žinomais pažadais…
Bet tu buvai vienas iš tų žmonių kuris tvirtu balsu ir žiūrėdamas tiesiai į mano susižavėjimo kupinas akis galėjo pasakyti didžiausia nesąmonę kure aš būčiau patikėjusi. Tu matei, kad gali groti mano meilės stygomis lyg gerai išmanantis muzikantas savo gitara… Aš buvau lyg užburta tavo neapsakoma muzika, šokau pagal tavo sukurtą melodiją lyg užhipnotizuota. Tik po ilgo meilės šokio atsibudusi lyg iš po saldaus sapno supratau, kad viskam kas buvo – galas.
Aš nesuprantu kur visa tai dingo? Niekas manęs taip nemylėjo kaip tu… Gal ir nemylės? Gal aš nenusipelniau būti laiminga? Bet jei tai tik melas kodėl mane saugojai? Kodėl sekei gatvėse vakarais, kai mane palikai… Aš visada tave šalia jaučiu net ten kur tavęs nėra. Tai man jau kaip baisi ir įkyri liga, bet aš savęs nebekankinsiu ir sakinio bei minties gale padėsiu juodą tašką.
(Po keliu ilgų ir kankinančių mėnesių).
Uždegiau kėlias žvakes, kad jos sušildytu mano širdį kuri apsitraukė šaltu ledu. Įsijungiau savo mėgstamiausia daina… Užsimerkiau ir pasinėriau į prisiminimus kol išgirdau netikėta skambuti į duris. Lėtai ėjau link jų galvodama kas tokį vėlyvą vakarą galėjo ateiti… Praverdama duris pamačiau Tave su raudonų rožių puokšte… Suvirpėjo iš laimės ir neapykantos mano širdis… Tu nuleidai galvą ir atkišai į mane puokštę, aš ją paėmiau ir nieko netarusi žiūrėjau į tave kol tu palietęs mano ranką pasakei “Kur tu ten ir aš noriu būti, gali pykti, gesinti mano aistrą, bet ji amžina ji visada bus tarp manęs ir tavęs, jei dabar uždarysi duris niekada manęs nepamatysi, bet ar verta mums vėl kankintis…?” Aš norėjau nutraukti tavo kalbą, bet tu nesiklausei manęs ir tęsei toliau…
“Be tavęs aš negaliu užmigti, negaliu vienas kambaryje pasilikti, nes tu mane išvedei iš sveiku proto ribų… Būkime toliau kartu? Suteik man antrą galimybę… Prašau..” Ištaręs tuos žodžius tu pravirkai, buvo skaudu ir kartu taip gerą matyti kaip tavyje dingsta vyriškumas… Džiaugiausi matydama, kad ne tik aš, o ir tu kenti…
Aš tave apkabinau savo šaltomis rankomis ir be žodžiu taip stovėjom regis visą amžinybe, man nebuvo sunku tau atleisti, o tos ašaros ir skausmas atrodė dabar taip juokingai, kai buvau tavo tvirtame glėbyje
Atsiuntė: Julija
