Smėlis ir asfaltas
Gyvenime mano… meile mano… mano vizija, iliuzija, tikėjime… kodėl…?
Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas… leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi… Bet, tavo šeima… mano šeima… mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė – gili gili, spalvota, kvepianti…
Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai “Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?” liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis… Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis – mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave…
Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs “Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis”. Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti…
Buvo sunku… išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau…
Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet… Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius. Aš net neabejojau, kad šį kartą tu mus pripažinsi, gyvenimas tau davė galimybę tai padaryti, bet… tu atstūmei mus antrą kartą, nuskambėjo tavo žodžiai “Jai žmona mane priims tokį koks aš esu” sugriovė mūsų meilės sienas , neturiu kuo kvėpuoti… negaliu mąstyti… verkiu apsikabinusi savo sūnelį… tu nemoki mylėti… sūnaus mažos rankytės apkabina mano kaklą, jis suteiks man stiprybės gyventi, suteiks oro kvėpuoti… aš vėl kilsiu kaip feniksas iš pelenų, o kam? Tam, kad vėl ir vėl ir vėl gyvenčiau… bet kaip gyventi, kada lieka tik sudužę stiklai…
Apsikabinusi sūnų šaukiu Dievo pagalbos, kad suteiktų stiprybės gyventi…. kvėpuoti………. juk tai smėlis ir asfaltas…
Atsiuntė: Nežinomas autorius
