Sena meilė nerūdija?

Kiekviena esame išsaugojusios prisiminimą, kurio neištrynė laikas. Kartais be galo giliai paslėptą. Kai mus apima liūdesys, pagalvojame: o kaip Jis atrodo dabar? Kaip būtų susiklostęs gyvenimas su Juo? O kas, jei gyvenimas vėl sukryžiuotų mūsų kelius?..

Kartais metams bėgant vis labiau Jo ilgimės galvodamos: “Su Juo tikrai būčiau laimingesnė”. Arba apie seną meilę prisimename, tvarkydamos stalčius – aptikusios pageltusių nuotraukų ar laiškų. Ir staiga sutinkame vyrą, kurį kadaise labai mylėjome. Kaip pasibaigs mūsų sentimentali kelionė į praeitį?

Nusivylimas

Dainora neskubėjo į kursų atidarymą, nes žinojo, kad iš sostinės atvažiuos kažkoks nuobodybė skaityti pranešimo, kaip racionaliau naudoti darbo laiką. Jam už tai moka, o ji turėjo daug darbo ir porą vaikų, kurie “prarydavo” visą jos laisvą laiką. Įėjo pavėlavusi ir atsisėdo paskutinėje eilėje. Jau iš pradžių jo balsas pasirodė jai pažįstamas. O paskui abejonės dingo. Tribūnoje stovėjo jis. Dainora suprato, kad ją pažino. Jis vis kalbėjo, bet ji negirdėjo nė žodžio. Žiūrėjo į vyrą, kuris buvo didžiausia jos gyvenimo meilė. Pražilo, bet jo veidas nepasikeitė. Nematė jo 20 metų, bet nebuvo savaitės, kad apie jį nepagalvotų. Iki paskutinės minutės vis atidėliojo santuoką su Gyčiu, tikėjosi, kad jis sugrįš. Juk ji irgi buvo jo pirmoji meilė…

Po pranešimo jis priėjo prie jos. Kaip sapne Dainora leidosi nuvežama į prabangią kavinę. Tik ten suprato, apie ką jis kalba. Jos galvoje sukosi žodžiai, išsakyti prieš daugelį metų. Bet jis apie meilę nieko nešnekėjo. Gyrėsi, kiek uždirba, kiek kainavo jo namai ir prašmatnus automobilis. Dabar Dainora pastebėjo, kad jis nutuko, o veide atsirado nemaloni arogantiška išraiška. Neklausė apie jos gyvenimą. Vis vardijo savo laimėjimus. Dainora pagalvojo, kad reikėtų pietums nupirkti bulvių, o jis vis postringavo. Ji nusižiovavo. Jis pastebėjo. “Taip apsidžiaugiau tave pamatęs, – pasakė, – atsimenu, mokykloje buvai mane įsimylėjusi”. Dainora pažiūrėjo į jo tiek kartų sapnuotas akis: “Tave? Visai ne. Juk buvau įsimylėjusi Darių”.

Varžovė

Paulė su Andriumi studijavo kartu. Jiedu draugavo ir nutarė po studijų susituokti. Vieną kartą jis ramiai pareiškė: “Išvažiuoju į turistinę kelionę. Su manim važiuoja viena mergina”. Iš įniršio ir keršto Paulė metė viską – darbą, gimtuosius namus ir persikėlė į Vilnių. Jai pasisekė. Ji turi nuosavą firmą, gražius namus, puikiai kalba prancūziškai, dažnai važiuoja į užsienį. Turi draugą, bet ištekėti nesiryžta.

Daug kartų įsivaizdavo susitikimą su juo. Ir pagaliau likimas davė jai šansą. Ji gavo pakvietimą į studijų absolventų susitikimą. “Dabar neleisiu jam manęs palikti”, – pagalvojo. Ji nutarė parodyti, ko jis neteko.

Paulė atrodė pritrenkiančiai. Ją išrinko susitikimo karaliene, visi draugai norėjo ją šokdinti. Jį sutiko bufete. Papilkėjęs, pigia eilute. Pristatė jai savo žmoną. Moterį, kurios tiek metų Paula neapkentė. Net graži, bet aiškiai neprisižiūrinti, nemadinga suknele. Abudu nedrąsūs, kažkokie prigesę. Ji ne šito laukė. Paulės triumfas neteko prasmės, pasijuto kaip supliuškęs balionėlis. Prisėdo prie jų staliuko. Jis nuėjo šampano, o žmona pasakė: “Žinau, kad jis visada jus mylėjo. Visada bijojau jūsų susitikimo”.

Paulei užgniaužė kvapą. Ne, nenori šito svetimo vyro. Su palengvėjimu nusijuokė ir nuoširdžiai apkabino jo žmoną. “Kas buvo, praėjo. Turiu savo gyvenimą, savo beveik vyrą. Atvažiavau tik susitikti su senais draugais”.

Nuoširdi draugystė

Dagnė nežino, kas pasakė jos vyrui Romui apie Simą. Prieš vestuves ji su vyru susitarė, kad tai, kas įvyko iki jų susitikimo, neturi reikšmės. Ji norėjo ištesėti žodį, bet negalėjo išmesti Simo nuotraukos ir meilės laiško. Tiesą sakant, negalėjo jo pamiršti, nors pati jį paliko. Vyras nutarė sutvarkyti knygas ir surado nuotrauką bei laišką. Dagnė turėjo prisiekti, kad jie liko atsitiktinai ir nieko jai nereiškia.

Ji nematė Simo nuo išsiskyrimo dienos ir štai kaip tik tada, kai kilo istorija dėl nuotraukos ir laiško, susidūrė su juo knygyne. Padėtį dar pablogino, aiškindama priėjusiam Romui, kad šis ponas klausia, kur žodynų skyrius. Abu vyriškiai į ją keistai pažiūrėjo, ir Romas paklausė: “Ponas Simas? Jūs vis dar susitikinėjate su Dagne?” Atmosferą išsklaidė Simo žmona. Iš karto pasidarė smagiau. Džiaugdamasi, kad pavyko išvengti nemalonios padėties, Dagnė visus pakvietė išgerti kavos. Susitikimas baigėsi Dagnės ir Romo namuose prie taurelės konjako.

Pasirodė, kad abu vyrai turi panašių pomėgių, o Dagnei patiko Simo žmona. Kai nauji draugai išėjo, Dagnės vyras ją apkabino ir pajuokavo: “Tavo neblogas skonis, jei tau patinka tokie vyrai kaip Simas ir aš”.

Mylėjau tik tave

Julija į traukinį įšoko paskutinę minutę. Kai užėmė savo vietą, pamatė, kad priešais sėdi vyras, kurio ji nematė mažiausiai penkiolika metų. Atpažino Arną iš karto, nes prisiminimai apie jį ją persekiojo iki šiol. Jiems išsiskyrus Julija ištekėjo – jo ir viso pasaulio pykčiui.

Santuoka buvo nevykusi ir po kelerių metų baigėsi skyrybomis. O dabar štai Arnas atsirado prieš ją kaip praeities šešėlis. Abu kurį laiką tylėjo, nustebę ir nudžiugę. Ji droviai nusišypsojo. Jis pirmas atsitokėjo ir pasiūlė išgerti kavos traukinio restorane. Jis ėjo pirmas, ir Julija pastebėjo, kad beveik nepasikeitė. Pagalvojo, kad jis tuoj pradės girtis ir jos gailėti. Ji prie kavos užsakė konjako ir davė jam suprasti, kad jai puikiai sekasi. Jis trumpam lyg prigeso, o paskui irgi pasakė, kad turi nuostabią žmoną, vaiką, daug važinėja. Artėjo kelionės pabaiga. Julijai suspaudė širdį – kaip ir tada, kai pati įsikalbėjo, kad jis jai nieko nereiškia. Jis akivaizdžiai nusiminė. Tepasakė: “Sudie, buvo malonu susitikti”, pabučiavo ranką ir nuėjo.

Julija stovėjo perone kaip sustingusi. Staiga jis pasisuko ir pradėjo bėgti jos link. Jis tiesiog šaukė: “Viskas netiesa! Neturiu žmonos ir vaiko! Visada mylėjau tik tave!”

Kodėl prisiminimai apie seną meilę vis gyvi?

Tai normalu, kad juo labiau tolstame nuo jaunystės, juo labiau ją nuspalviname puikiausiomis spalvomis. O kartu visą gyvenimą lyginame žmones, situacijas, išgyvenimus su anais. Susitikimas po daugeio metų su vyru, kurį kadaise mylėjome, visada sujaudins. Tarytum trumpam būtų sustojęs laikas. Kartais net svajojame apie romaną su buvusiu mylimuoju, nes mums atrodo, kad jis nuostabiausias vyras, kurį buvome sutikusios gyvenime. Net jei prisiminsime, kad jis mus paliko, nejaučiame jam priekaištų, dažnai net gerai neatsimename, kodėl viskas baigėsi. O jam jaučiama silpnybė kyla iš to, kad jis mus perkelia į senus gerus laikus, kai viskas buvo paprasčiau, gražiau, o gyvenimas – dar prieš akis.

Neretai susitikimas po daugelio metų nuvilia. Idealizuotas vyras pasirodo esąs nuobodus, tuščias. Stebimės, kaip galėjome beprotiškai tokį įsimylėti ir pusę gyvenimo prisiminti.

Metams bėgant iš atminties ištriname viską, kas bloga, paliekame maloniausius išgyvenimus. Tuomet kuriame jo paveikslą be jokių šešėlių. Atlaidžiai prisimename ir savo nesubrendimą, darytas klaidas, net meilės nusivylimus. Nebeprisimename nerimo, netikrumo jausmo, kuris lydėjo mūsų pirmus susižavėjimus, meilę, nes juk žinome šių istorijų tęsinį. Ir prieiname prie išvados, kad anie jausmai buvo saldūs ir romantiški.

Jaunystės metas – tai mūsų charakterio, santykių su kitais žmonėmis formavimosi metas. Tų laikų išgyvenimai lieka mums svarbiausi. Puikiai prisimename savo pirmą pabučiavimą, pirmąją meilę. Net jei šie jausmai siejosi su kančia – o tai jaunystėje ne taip reta – ir po daugelio metų mus lydi kaip brangus ir mielas prisiminimas.