Renatos laiškas Andriui
Vis dėlto ilgai pagalvojau ir nusprendžiau, kad tą savo paslaptį tiesiog privalau išduoti, nes ilgiau tylėti nebegaliu. Juk artėja šv. Valentino diena. Šį laišką skiriu Andriui iš Panevėžio.
Tu atėjai į mano ramų ir nusistovėjusį gyvenimą taip pat ramiai ir pasitikinčiai. Ištiesei man ranką ir tarei: “Aš būsiu tavo draugas”.
Geltonavo ruduo ir slinko lapkritis. Būtent – slinko, kaip slenka lietūs. Lėtai sukdamiesi, tyliai šuršėdami sklendė variniai klevų lapai.
Šį rudenį aš pamilau lapkritį. Galbūt, todėl vietoj atsakymo aš tau ištiesiau geltoną klevo lapelį.
Mane supo namų rūpesčiai, darbas be išeiginių, turėjau šiek tiek susitaupiusi pinigų, o visa kita – žvaigždės, pušys, lietūs. Aš žvelgiau į akis, o jos žiūrėjo į mano sielą. Priglausdavau prie pušų kamienų skruostą ir, atrodydavo, jog klausau vargonų. Daug ko tą vasarą išmokau: išmokau klausytis ir išgirsti, žvelgti ir matyti.
Bet svarbiausia – išmokau vienišumo.
Tai įvyko prie pat kranto, mane pagavo, nunešė ir įtraukė į sūkurius tavo mintys, vaizduotė, norai ir, švelniai tariant, avantiūros.
Kiekvieną kartą pasirodydavai netikėtai ir šypsodamasis ištiesdavai man rankas, spinduliuodamas tiek džiaugsmo, gyvenimo ir energijos, kad nebuvo jokių jėgų atsisakyti, pagautai šio gūsio!
Tavo balsas skambėjo nelyg pavasario upokšnis. Tu sujaukei mano mintis ir keitei planus, maišei nerašytus įvykių dėsnius ir sąlygiškumus – tegyvuoja laisvė!
Tu išgydei mano sielą. Štai iškrito pirmas sniegas, paskui išaušo naujos dienos, atėjo Naujieji metai. Gyvenome, sukdamiesi savo orbitose. Sutikdami vienas kitą juokdamiesi ir tiesėme rankas. Ir – sutikdami kitus. Gali būti, kad nemylimus ir visai ne draugus.
Taigi, tas ruduo išties pakeitė mano gyvenimą. Daug ką supratau, daug ko išmokau. Ačiū!
Nesvarbu, kaip susiklostys mūsų gyvenimai, tu visad liksi mano gyvenimo dalis. Myliu tave!
Tavo Renatytė
