Paveiki Valentino meilė: prieš pasaulį – pasauliui
Modernusis sentimentalios meilės garbinimas, kuris šventiniu šurmuliu pažymimas kiekvieną vasarį, turi nedaug bendro su šventuoju Valentinu.
Vienintelis žinomas faktas apie šio III a. dvasininko gyvenimą kalba mums, kad jį asmeniškai kvotė Romos imperatorius Klaudijus II ir reikalavo atsiversti į Romos pagonių tikėjimą (arba mirti). Valentinas atsisakė ir vietoj to pabandė į krikščionybę atversti Romos imperatorių, bei galiausiai mirė kankinio mirtimi.
Tad nors Valentino istorija nieko bendro neturi su rožėmis, šokoladu ir širdelės formos servetėlėmis, ji kur kas artimesnė tikrajai meilei, nei mes įsivaizduojame. Iš tikrųjų krikščionys supranta, kad meilė yra kur kas vertesnė, stipresnė ir sudėtingesnė nei pigi mūsų amžiaus romantika.
Sunku apibūdinti tai tinkamesniais žodžiais, nei esantys šio straipsnio pavadinime. Pirmąsyk atkreipiau dėmesį į posakį „contra mundum” („prieš pasaulį”), skaitydamas Džono Veslio laišką, skirtą nenuilstančiam visuomenės tarnui abolicionstui Williamui Wilberforce. Jame Veslis lygina Wilberforce su Atanazu, ankstyvosios krikščionybės „čempionu”, kuris dėl Kristaus „išstojo prieš pasaulį” gindamas Trejybės doktriną nuo arijonų erezijos. Mano draugas Richardas Johnas Neuhausas dar papildė šią frazę apibūdindamas šių dienų reformacijos judėjimą, dar vadinamą Hartfordo kvietimu: „Prieš pasaulį – pasauliui”. Ir Neuhausas, ir Veslis, ir Wilberforce, ir Atanzas, ir Valentinas – visi jie suprato, kad tikroji meilė savo artimam dažnai reiškia išstoti prieš pasaulį pasaulio labui.
Neseniai skaitydamas puikią, 2004 m. išleistą Paterio Kreefto knygą „Dievas, kuris myli tave” (angl. „The God Who Loves You”), pamaniau, kad turbūt kiekvienas žymus šių dienų apologetas yra parašęs bent vieną knygą apie meilę. Ir nors jų veikaluose ginamos tikėjimo doktrinos, ir C. S. Lewis, Francis Schaeffer, Norman Geisler, Ravi Zacharias, Art Lindsley ir Peter Kreeft skiria dėmesio ir daugeliui kitų meilės aspektų. Kodėl gi jie visi laiką, skirtą tiesioginiam pašaukimui, skyrė rašyti knygoms, kurių tema gali atrodyti neįprasta apologetams? Nors šie apologetai stojo prieš pasaulį – prieš klaidingą šių dienų pasaulėžiūrą – jie užėmė šią poziciją pasaulio labui, trokšdami pasauliui viso ko geriausia.
Meilė – tikrasis apologetikos motyvas, „animus”. Ji taip pat yra „telos” arba galutinis tikslas: kadangi Dievas yra meilė, tikrosios meilės prigimties supratimas padeda pažinti tikrąją Dievo prigimtį. O jei ir šių priežasčių nepakanka, rašytojai suvokė, kad meilė savaime yra didžiausia apologetika.
Bet daugelis neteisingai suvokia meilės prasmę, nes anglų (o taip pat – ir lietuvių) kalboje meilė, apimanti daugelį skirtingų emocijų ir objektų, apibūdinama tuo pačiu vienu žodžiu. Autoriai, rašę graikiškai, išskiria daugiau niuansų. Meilė gali būti „eros” – romantiška meilė, kurią ir švenčiame šį mėnesį, arba „storge” – artumas ir prisirišimas, „phileo” – brolybė ir, galiausiai, „agape” – savęs atsižadanti dieviška meilė. Pirmosios trys meilės rūšys susijusios su emocijomis, tačiau „agape” yra objektyvi būsena. Tai – tikroji meilė. P. Kreeftas įspėja, kad vienas iš svarbiausių ateizmo argumentų, kyla iš to, jog supainiojama objektyvi meilė ir paprasčiausios emocijos, tokios kaip gerumas. Ateistai klausia: kaip gerasis Dievas gali leisti pasaulyje patiriamus kentėjimus?
„Agape” trokšta mylimajam objektyvaus gėrio,” – rašo P. Kreeftas. – „Ji siekia kentėjimų arba leidžia kentėjimus, jeigu kentėjimai reikalingi tam, kad mylimas asmuo pasiektų tikrąjį, objektyvų gėrį”. Jis aiškina tai remdamasis pavyzdžiu, kaip mylintys tėvai auklėja savo vaikus, – todėl Dievas iki savo sugrįžimo nenušluosto kiekvienos ašaros. Kadangi „agape” ir gerumas iš dalies sutampa, ir meilė visada lydima emocijų, Dievas tiesiog žvelgia į ilgalaikius tikslus, geriausiai atitinkančius mylimo asmens interesus. Tyra, nesavanaudiška, duodanti Dievo meilė puikiai suvokia mylimo asmens poreikius ir tikrąjį jų išpildymą.
Jeigu Dievo pažinimas žmonėms yra didžiausias objektyvus gėris, tada tikrosios meilės tikslas yra padėti kitiems pažinti Dievą. Tai reiškia – nuversti nuo vienintelio tikrojo Dievo sosto netikrus dievus. Tai reiškia – padėti mylimam asmeniui atrasti tai, kas teikia tikrąjį džiaugsmą. S. C. Lewis knygoje „Keturios meilės” rašo, kad mažesniosios meilės [„eros”, „storge”, „phileo”] tampa demonais tuo momentu, kai jos tampa dievais. Štai kodėl Kristus kalba mums: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.” (Luko 14, 26).
Taip, kaip Valentino, Atanazo, Wilberforce – ir paties Viešpaties – atvejais tikroji meilė kartais pasipriešina, siekdama mylimam asmeniui objektyvaus gėrio. Tikroji meilė partrenkia žemėn neteisingą pasaulėžiūrą. Tikroji meilė atskleidžia, kada mažesniosios meilės tampa dievais. Tikroji meilė išstoja prieš pasaulį pasaulio labui, nes tikroji meilė žino, kad pasauliui reikia kur kas daugiau.
Vertė Dalia Janušaitienė pagal www.christianitytoday.com
