Paliktoji…
Tik-tak, tik-tak, tik-tak rodos vis garsiau ir garsiau tiksi baltas laikrodukas ant mano rankos, tarsi norėdamas pranešti: baig-ta, baig-ta, baig-ta. O aš vis sėdžiu ant akmens ir žiūriu tolyn, į horizontą už ežero, į besileidžiančią saulę. Su kiekvienu “tik” ir “tak” skinu po ramunės lapelį nuo savo puokštės. Nebežinau, kiek laiko čia sėdžiu, bet jaučiu, kaip laikas bėga ir bėga, o man jau nebesvarbu. Iš gražiosios, pačios nuostabiausios puokštės liko tik gėlių stiebeliai ir baltas šilkinis kaspinėlis.
Širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau. Jaučiu, kaip ašara nurieda per skruostą ir atsimuša į baltą kaip gulbės plunksnos suknelę tarsi ją pažymėdama prakeiksmu. Sėdžiu čia viena, o juk turėčiau būt pakeliui į Ispaniją ir džiaugtis mudviejų povestuvine kelione! Kaip sunku suvokti, kad jau niekada nebebus žodžių “mūsų”, “mes”, “kartu”. O tiek svajojau, tiek laukiau.
Sudaužei mano širdį, kurią visą buvau skyrus tik TAU, į mikroskopinius gabalėlius. Galbūt turėčiau kaltinti save dėl to, kad šiandien taip ir nepasirodei, galbūt aš dariau ką nors ne taip? Bet juk TAU reikėjo tik pasakyti ir viskas būtų kitaip. Galbūt mums trūko bendrumo. Gaila laiko, kurį praleidau su tavim, gaila svajų, neišsipildžiusių troškimų.
Dabar suprantu, kokia buvau naivi. Viduje jau net skausmo nebejaučiu, tik tuštumą, beribę tuštumą. Norisi pabėgt nuo visų, lėkt visu greičiu tiek, kiek jėgos leis ir niekada nesugrįžt atgal. Nebenoriu matyt tų pačių veidų, pažįstamų žvilgsnių. Noriu pradėt viską iš naujo. Viena. Galbūt taip pavyks sugrįžti į įprastinę gyvenimo tėkmę.
Atsiuntė: Eglė
