Noriu stebuklo
“Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės. Tačiau mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto.” Aš bandžiau suprasti…
Mano pirmoji meile… Ilgai laukta. Ilgai tikėta. Ilgai viltasi. O paskui suprasta, kad nėra meilės. Jos negali būti. Meilė skaudina ir žudo. Meilė griauna…
Kažkur širdies gilumoje aš vis laukiau savo pirmosios meilės ir savo tikrojo pirmojo karto. Ir kažkada sulaukiau… Mylėjau karštai ir beprotiškai. Man atrodo, kad kartu mes praleidome visa gyvenimą ir viskas, kas buvo iki JO, neegzistavo. tuomet man ėjo 19-ti. Buvo gegužės pirmos dienos kai mes susitikome. Paskui buvo karštas, svaigus birželis ilgas išsiskyrimas ir šaltas lapkritis, gruodis kuomet supratau, kad aš jam nebeesu tokia svarbi. Tik vienas mėnuo – ilgesnis už gyvenimą, tik dvi karštos paros – karštesnės už ugnį, ir aš tapau laimingiausiu žmogumi, nes mylėjau.
Mano klaida… buvo gruodžio 16, snigo. Jis tolo nuo manęs… mačiau tik jo ašaras o paskui… Jis nužingsniuoja gatve… Aš ėjau lėtai vis toldama nuo tos vietos, kur tolo mano svajonė, kur tolo tas, kurį mylėjau labiau nei gyvenimą. Kai pasižiūriu atgal man atrodo keista, kad vis dar yra žudoma tam, kad “kad aš nevertas” … “pabučiuok mane paskutinį kartą” tai skambėjo mano mintyse ir lūpose… Ta diena pakeitė beveik viską mano gyvenime… aš žinojau, kad nuo šiol turėsiu kapą, ant kurio kasmet uždegsiu po žvakutę – tik vieną kartą metuose. Aš netikiu, kad kada nors įstengsiu tai pamiršti. Skaudėjo, kai jis manęs nesusigrąžino. Skaudėjo, kol abu peržengėme savo kvailą išdidumą. Dabar mes susitinkame, išgeriam arbatos ir apie kažką pasikalbam. Esu jam dėkinga, kad galėjau mylėti, kad galėjau suprasti kaip svarbu yra vertinti tai ką turi.
Mylėti galima vieną kartą gyvenime, jei nori mylėti dar kartą – privalai mirti, o paskui prisikelti. Miriau, ir bandau prisikelti, bet… niekas nesugebės pakelti manęs taip aukštai, kaip pakelė Jis. O visgi, norisi kažko ypatingo, kas jaudintų, kas būtų panašu į kovą, kas ramintų ir suprastų – reikia stebuklo… mintimis gyvenu tame svaigiame birželyje… o realybėje tik egzistuoju….
Atsiuntė: Aistė
