Netikėta meilė
Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, ir nuskyniau vieną baltą rožę, glaudžiu prie žiedo karštą kaktą. O. Meile mano, ar ne tavo rankos audžia skausmo giją, ar ne tavo rankos drasko man krūtinę?
Ašarom apsiašarojo žiedas… Koks gražus svajingas pavasaris, o mano krūtinę drasko meilė. Šią meilę galiu pamiršti tik mylima kito vaikino, bet… bet mylinčio vaikinuko nėra šalia manęs. Nors paskutiniai saulės spinduliai bučiuoja, glamonėja, nors esu jų apsupty, bet man reikia draugo, tikro draugo.
Saulėlydžiams begęstant, praradau viltį surasti meilę. Kartą išgirdau telefono ragelyje vaikino balsą, kuris man suteikė viltį. Jam rašydavau, apsupta saulės spindulių, nekantriai laukdavau atsakymo. Nors vaikinas gyveno kitame mieste, tikrai nesijaučiau vieniša, tikėjau mūsų draugyste, o gal ir būsimąja meile. Po kelių mėnesių mes susitikome. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas, kurio nekantriai laukėme. Galiu drąsiai pasakyti, kad jis buvo tarsi iš sapnų šalies – tamsiaplaukis, meiliomis ir žalsvomis akimis, su neblėstančia šypsena.
Taip bėgo, skubėjo dienos su tavimi. Aš nejaučiau vienatvės, pamiršau nelaimingą senąją meilę, ir pamilau tave. Tu sugebėjau mane nudžiuginti, prajuokinti, o kai būdavo sunku – suteikdavai man viltį, guosdavai mane, ne kartą nudžiugindamas įvairiomis staigmenomis.
Štai jau du metai, kai esame kartu.
Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, o jose matau tave. Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu ją prie širdies. O, meile mano, ar ne tavo rankos taip mane meilingai glamonėja? Ašarom apsiašarojo žiedas…Tai meilės ašaros, o mintyse kartoju: Aš tave myliu. Tik su tavimi esu laiminga. Laiminga iki širdies gelmių.
Atsiuntė: Jurgita
