Naktis prie užtvankos
Kaip aš anksčiau galėjau būt tokia akla? Kodėl aš negirdėjau savo širdies balso? Aš gyvenau tokį beprasmį gyvenimą… kol nepasirodei tu.
Man patiko visai kitas. Nepasiekiamas, nes jis ieško idealios, o aš tokia nesu. Bet man užteko vienos nakties, kad pažinčiau tave. O juk buvo paprastas draugų susibūrimas gamtoje. Bet tuo pačiu ir nepaprastas. Nes ten buvai tu. Aprodei apylinkes. Nusivedei prie užtvankos, o ten taip gražu…
Naktis… Danguje daug žvaigždžių… Mėnuliukas kybojo… Aplink visiška tyla, kad net girdėjome savo širdies dūžius, tik kur ne kur tylą sudrumsdavo praskridęs šikšnosparnis ir varlių kvarkimas.
Sėdėjome apsikabinę ir tokia ramuma širdy, toks nepakartojamas jausmas – saugumo ir pasitikėjimo jausmas. Bet juk būna viskam pabaiga. Išaušo rytas.
Atsisveikinome ir išsiskyrėme. Tu išvažiavai atgal į miestą, kuriame mokaisi, o aš pasilikau savajame. Bet aš lauksiu ir tikėsiuos, kad tu grįši…
Atsiuntė: Indrė
