Mokslininkų laboratorijose verdamas amžinos meilės ir ištikimybės eliksyras

Meilė. Mokslininkams tai – elektros impulsai tarp nervinių ląstelių ir hormonų antplūdis kraujotakoje. Jausmingajai žmonijos daliai – trokštama būsena, kurioje jie norėtų pragyventi visą gyvenimą. Ir beveik visiems meilė, o tiksliau jos laikinumas – tai amžina problema, sėjanti skausmą, liūdesį, pyktį, baimę ir net tėvystės testus. Ką daryti, kad meilė niekada nesibaigtų, kad santuokos būtų laimingos, kad visi Žemės gyventojai jaustųsi viena draugiška šeima?

Panašu, kad sprendimas jau netrukus. Jausmų pasaulio biocheminiai tyrimai įvairiuose mokslo institutuose pastaruoju metu tapo madingi, o idealios meilės priežastis jau surasta. Ji vadinama oksitocinu, taip pat – meilės, ištikimybės, pasitikėjimo ir socialiniu hormonu. Sintetinis šio hormono pakaitalas jau nuo seno naudojamas medicinoje, norint reguliuoti gimdymo veiklą bei skatinti pieno gaminimąsi.

Oksitocinas, natūraliai išsiskiriantis hipofizės užpakalinėje skiltyje apsikabinant, liečiantis, orgazmo, nėštumo bei gimdymo metu, yra medžiaga, kurią gamina pats organizmas, todėl nėra jokio šalutinio poveikio, skirtingai nei vartojant vaistus. Didesni jo kiekiai sukelia palaimos, euforijos pojūtį, kuris savo ruožtu sąlygoja meilės jausmo gilumą. Tyrimų duomenimis, būtent gimdymo metu susikaupusi didžiulė oksitocino koncentracija motinos organizme nulemia jos besąlygišką meilę ir prieraišumą kūdikiui.

Užprogramuoti mylėti visą gyvenimą

Oksitocino paslaptį prieš dešimtį metų atrado amerikiečių mokslininkai, tyrę prerijų pelėnus, laikomus monogamijos pavyzdžiu gyvūnų pasaulyje. Pilkai rudi graužikai įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir po pačios pirmos meilės nakties, trunkančios visą parą, lieka kartu visą gyvenimą.

Mokslininkai nustatė, kad žvėreliams susitikus pirmąkart ir bežaidžiant meilės žaidimus jų smegenyse išsiskiria tiek daug oksitocino, jog jo poveikio užtenka visą gyvenimą trunkančiam prieraišumui išlaikyti. Gamta juos apdovanojo idealia meile „iki mirtis išskirs“: jokios neištikimybės, jokio pavydo, jokios abejonės, ar partneris yra būtent tas tikrasis. Ar ne tokia yra nemarioji žmonijos svajonė?

Glostymas – geriau nei švelnūs žodžiai

Ciuricho universiteto psichologijos profesorius Markus Heinrichs buvo pirmasis, pradėjęs tirti oksitocino įtaką žmonėms. 2003 m. jis paskelbė tyrimo apie oksitocino įtaką socialinio streso būsenai rezultatus.

Eksperimento dalyviai buvo tiriami standartinio psichosocialinio streso situacijoje – jiems reikėjo nepasiruošus kalbėti prieš publiką. Dešimt minučių prieš išėjimą trečdalis tiriamųjų praleido su partneriu, kuris kalbėjo padrąsinamus žodžius, antras trečdalis – su partneriu, kuris tylėdamas masažavo ir glostė pečius, o paskutinis trečdalis – be jokio palaikymo iš šalies. Eksperimento metu buvo triskart imami kraujo mėginiai meilės hormono oksitocino ir streso hormono kortizolio kiekio nustatymui. Rezultatai parodė akivaizdų švelnių prisilietimų pranašumą: glostytų tiriamųjų kraujyje rasta ypač mažai streso hormonų ir atitinkamai daugiausia oksitocino, kuris nuslopino jaustą baimę ir stresą.

Sukelia pasitikėjimą ir dosnumą

Oksitocinas tiesiogiai susijęs ir su socialumu, tarpusavio pasitikėjimu bei dosnumu. 2005 metais M.Heinrichs kartu su kolegomis moksliniame žurnale „Nature“ paskelbė studiją „Oksitocinas žadina pasitikėjimą žmonėmis“.

Keli šimtai tyrimo dalyvių žaidybinio eksperimento metu buvo suskirstyti į „investuotojus“ ir „patikėtinius“. „Investuotojai“ galėjo keturiskart patikėti skirtingo dydžio piniginius įnašus anoniminiams „patikėtiniams“. Tuomet įnašas tapdavo keturgubu, bet tai, kurią pelno dalį „investuotojas“ galėjo atgauti, priklausė nuo įnašą gavusio „patikėtinio“ geros valios: jis galėjo pasidalinti pelnu arba ne.

Taigi, didelė investicija galėjo virsti dideliu laimėjimu arba dideliu pralaimėjimu, jei „patikėtinis“ nepateisintų parodyto pasitikėjimo. Pusė tiriamųjų prieš eksperimentą gavo po vienkartinę sintetinio oksitocino dozę, purškiamą į nosį, likusiems buvo įpurkšta placebo. Rezultatai netgi viršijo prielaidas: gavusieji oksitocino išsiskyrė iš kitų gerokai stipresniu pasitikėjimu „patikėtiniais“ bei investavo didesnes sumas. Tokiame pačiame eksperimente, tik pakeitus „patikėtinius“ kompiuteriu, hormonas neturėjo jokios įtakos investuotojų sprendimams. Mokslininkai įsitikinę, kad oksitocinas atsakingas tik už socialinę sritį – susijusią su pasitikėjimu žmonėmis.

Ši studija sukėlė milžinišką sumaištį mokslo pasaulyje. Vis daugiau mokslinių projektų ėmėsi oksitocino įtakos socialiniam elgesiui tyrimų, įžvelgę neabejotiną jų reikšmės potencialą.

Toks populiarumas kelia įtarimus ir apie galimų manipuliacijų pavojų, pavyzdžiui, politinių rinkimų ar balsavimo metu pripurškiant patalpą oksitocino preparatais, kad būtų nejučia priimtas reikalingas sprendimas. Tokiu pačiu būdu, pasitikėjimo hormonu paveikiant svarbių verslo sandėrių dalyvių smegenis, būtų galima išgauti trokštamą sutarties variantą. Bet mokslininkai tvirtina, kad tai neturėtų būti įmanoma: purškiamas ne nosyje, o ore, oksitocinas išlaiko savo sudėtį tik kelias minutes.

Tyrimai – socialinių ryšių tobulinimo kryptimi

Tuo tarpu Ciuricho universiteto profesorius M.Heinrichsas toliau vadovauja projektui „Žmogiškojo altruizmo psichobiologija“. Praėjusiais metais jis kartu su kolegomis žurnale „Biological Psychiatry “ paskelbė dar vieno tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad oksitocinas atsakingas ir už empatijos sugebėjimą: atpažinti, pajusti kito žmogaus emocinę būseną, suprasti kitų jausmus.

Akys – sielos veidrodis, teigia sena išmintis. Tyrimui buvo naudojamas testas, kuriame iš 36 akių porų nuotraukų tiriamieji turėjo nurodyti žmogaus emocinę būseną iš keturių galimų variantų – džiaugsmo, liūdesio, pykčio ar baimės. Oksitocinas ir vėl įrodė savo galią: gavusieji sintetinio hormono dozę ypatingai sėkmingai spėjo akyse atsispindinčias emocijas. Šiuolaikinė psichiatrija būtent tai laiko svarbiausia ilgaamžių partnerysčių paslaptimi – mokėjimą pamatyti pasaulį partnerio akimis. Todėl mokslininkai jau visai realiai tikisi panaudoti galingąjį hormoną besipykstančių partnerių ir ant skyrybų slenksčio stovinčių porų sutaikymui.

Sustiprina gebėjimus bendrauti

Šiuo metu atliekami tyrimai, kaip oksitocinas galėtų padėti žmonėms, turintiems socialinio bendravimo fobijų, kuriems sunku užmegzti ir palaikyti santykius. Ši liga yra trečias pagal paplitimą psichinis sutrikimas šiuolaikinėje visuomenėje. Rezultatai dar nepaviešinti, bet mokslininkai jau džiaugiasi labai teigiamu „socialinio“ hormono poveikiu. Manoma, kad vietoj įprastų 50 psichoterapijos užsiėmimų, padedant oksitocinui užtektų ir dešimties, nes jau po pirmų hormono dozių žmonės tampa akivaizdžiai atviresni, susilpnėja baimė ir nerimas bei sustiprėja sugebėjimas užmegzti ir puoselėti santykius.

Natūrali hormono galia prieinama kiekvienam

Panašu, kad kas veikia prerijų pelėnus, veikia ir žmones. Tačiau, kol stebuklingasis amžinos meilės eliksyras bus prieinamas plačiam vartotojų ratui, ar ne vertėtų užsiimti natūralia oksitocino gamyba? Dažniau glostyti vaikus, glamonėti sutuoktinius, negailėti apkabinimų tėvams ir draugams bei šiltų rankų paspaudimų kolegoms ir kaimynams?

Santūrioms tautoms tai nėra lengva ir įprasta, bet pasitelkus išradingumą – įmanoma. Tarkime, buriant nedideles tarpusavio glostymosi grupes, kuriose keliskart per mėnesį rinktųsi žmonės, neturintys prie ko prisiglausti, ką apkabinti ar paglostyti. Tokios grupės, vadovaujamos profesionalių psichologų, jau keletą metų sėkmingai veikia Šveicarijoje.