Menas būti kartu (I dalis)

Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.
Meilė nieko neturi ir nenori, kad ją kas savintųsi;
Nes meilei pakanka meilės.
Kahlil Jibran „Pranašas“

„Man sunku sutarti su vyru, dažnai pykstamės” „sūnus tiesiog nesuvaldomas, visai manęs neklauso”, „tarp draugų jaučiuosi labai prastai, nemoku bendrauti”… Daugelis problemų, dėl kurių žmonės kreipiasi į psichologą, yra susijusios su santykiais. Kaip surasti bendrą kalbą, susikalbėti, būti kartu? Ką tai reiškia – mylėti kitą žmogų? Klausimai, į kuriuos atsakymų kiekvienas iš mūsų ieškome skirtingais būdais. Tačiau ieškome to paties, tad galime tikėtis, kad egzistuoja ir universalios tiesos bei šiame kelyje padedantys orientyrai.

Pamėginkime pažvelgti, kas apie tai rašoma filosofinėje, psichologinėje literatūroje. Galbūt tai padės geriau suvokti kai kuriuos dalykus, arba iškels naujų klausimų, paskatins kitaip pasižiūrėti į tai, kas vyksta. Jokiu būdu nepretenduoju pateikti išsamią mokslinę analizę. Ne, aš noriu aptarti tas mintis, kurios man atrodo vertingos, skatinančios pamatyti ir suprasti daugiau, giliau, ir neabejotinai yra svarbios man pačiai, susijusios su tuo, kas artima širdžiai – egzistencine, humanistine psichologija.

Aš – tu

Kodėl žmonės bendrauja? Ko jie iš tiesų nori vienas iš kito? Kartais savo poreikius išsakome tiesiogiai („gal gali paduoti druskos”, „man reikia tavo pagalbos”), o kartais mūsų norai lieka paslėpti po sakomais žodžiais. Taip žodžiai: „neturiu laiko”, „turiu labai daug darbo, esu užsiėmusi” neretai slepia nenorą daryti tai, kas siūloma, atsisakymą bendrauti, dalintis laiku ir artuma.

Bet kuriuo atveju, ar savo mintis išsakome tiesiogiai, ar bandome viską gražiai „suvynioti į vatą”, dažniausiai bendraujame turėdami kažkokį konkretų poreikį, tikslą, norą. Ir kitas žmogus tampa tuo, kuris gali padėti tą poreikį patenkinti. Poreikiai gali būti labai įvairūs: noras išsikalbėti, sulaukti gailesčio, palaikymo, gauti pripažinimą, pagarbą, pasijusti stipresniu, protingesniu, viršesniu.

Apie tokius santykius, kai bendraudami mėginame patenkinti tam tikrus poreikius, rašė filosofas ir teologas Martinas Buberis. Tokius santykius jis vadino santykiais „Aš-Tai”. Toks bendravimas sudaro didžiąją mūsų bendravimo su aplinkiniais dalį. Galima sakyti, kad tai santykiai tarp žmogaus ir objektų (kitas žmogus priimamas kaip objektas). Tokio bendravimo metu yra nuolat reflektuojama (galvojama kaip čia aš atrodau, kokį įspūdį padarysiu), rūpinamasi savo įvaizdžiu. Tai reiškia, kad visas dėmesys sutelkiamas į save, o kitas žmogus reikalingas tik kažkokiam poreikiui patenkinti.

Tokiuose santykiuose yra sulaikoma dalis savęs, kažkas nepasakoma, nuslepiama. Žmogus yra labiau stebėtojo pozicijoje, daug analizuoja, tyrinėja kokiu nors aspektu, kategorizuoja.

„Ką čia dabar tinkamo pasakyti?”, „kvailai atrodys, jei apsiverksiu”, „ne, šitaip elgtis negalima”… – tokios ir panašios mintys rodo, kad yra labai stipriai rūpinamasi savo įvaizdžiu, aplinkinių nuomone. O siekiant sudaryti gerą įspūdį apie save, bendravimas nėra laisvas – tam trukdo galvoje vis kirbančios abejonės ir mintys. Kiti suvokiami pirmiausia kaip potencialūs vertintojai (kurie nuspręs, „geras” aš žmogus, ar ne), o ne kaip žmonės, turintys savo minčių, norų, troškimų ir lūkesčių.

Anot M. Buberio, visai kitokie yra santykiai „Aš-Tu”. Tai – abipusiški santykiai. Juose pats žmogus dalyvauja visa savo esybe, taip pat visiškai išgyvena ir kitą žmogų. Čia nėra atskiro „Aš”, nes jis visuomet yra veikiamas „Tu”. Kiekvieną akimirką, su kiekvienu „Tu”, „Aš” yra sukuriamas iš naujo. Toks bendravimas yra procesas, kuriame žmogus dalyvauja (o ne tik stebi ar analizuoja), atskleisdamas visą save. „Aš” tokiu būdu yra peržengiamas, vidinis minčių „triukšmas” nuslopinamas ir atsisukama į kitą žmogų. Arčiausiai tokių santykių esame tada, kai negalvojame, kaip atrodome ar koks yra kitas žmogus, nebandome kažką pasiekti, padaryti, o tiesiog būname kartu su kitu. Tada, kai mums įdomu pažinti koks yra kitas, kai patys atvirai dalinamės savo išgyvenimais. Tokių santykių momentai yra gana reti, tačiau būtent jų mes nuolat siekiame. Šiuos momentus vadinu susitikimais – jie pripildo gyvenimą gyvybės.

Kaip pastebi psichoterapeutas ir žinomas rašytojas Irvinas Yalomas, norėdami iš tikrųjų būti su kitu žmogumi, turime mokėti jo klausytis: atmesti turimus stereotipus, savo lūkesčius ir būti atviriems tam, ką girdime. Idealiausias santykių variantas – kai sugebama peržengti save ir būti su kitu nieko iš jo nereikalaujant.

Trūkumas – augimas

Žmogiškųjų poreikių tyrinėjimui daug dėmesio skyrė ir psichologas Abrahamas Maslow. Vienas iš jo teiginių – gyvenime žmogaus „varomąja jėga” gali būti vienas iš dviejų poreikių: arba papildyti trūkumą (t.y., atstatyti, papildyti tai, ko trūksta) arba augti. Didžiausią įtaką šių poreikių susiformavimui turi vaikystės patyrimas.

Tie vaikai, kurių esminiai poreikiai augant yra patenkinami (suaugusieji pastebi, ar vaikui reikia šilumos, ar maisto, ar meilės, ir tai laiku suteikia), užaugę yra orientuoti augti. Jie būna labiau patenkinti savimi ir ne tokie priklausomi nuo aplinkos pastiprinimų. Priešingu atveju – kai vaiko poreikiai nepatenkinami – suaugęs jis siekia „papildyti” tai, ko trūksta (tiksliau, ko trūko vaikystėje). Šie vaikystės potyriai veikia mūsų santykius su aplinkiniais.

Orientuotų augti žmonių santykiai yra ne tokie priklausomi. Tai reiškia, kad jie yra savarankiški, patys kuria savo gyvenimą, nelaukia ir nesitiki, kad kažkas atsitiks savaime ar kad kas nors kitas kažką už juos padarys, nuspręs. Tokie žmonės yra ir mažiau įsipareigoję kitiems, leidžia jiems gyventi savo gyvenimus, yra nelinkę kontroliuoti. Gerai jaustis jiems nereikia aplinkinių pagyrimų bei prisirišimo. Tokiems žmonėms mažiau rūpi prestižas, laimėjimai ir apdovanojimai. Santykiuose jie neieško nuolatinio poreikių patenkinimo, kartais nori pabūti ir atskirai nuo kitų, vienumoje. Į augimą orientuoti žmonės ir į aplinkinius reaguoja kaip į „augančius”, savarankiškus žmones. Bendraudami galime pajusti jų tvirtumą, pasitikėjimą savimi, taip pat ir patys pasijusti esą svarbūs, vertingi, unikalūs.

Asmenys, orientuoti į trūkumo papildymą, aplinkinius vertina pagal jų naudingumą. „Nenaudingos” kito žmogaus savybės ir bruožai erzina, yra ignoruojami arba suvokiami kaip grėsmingi. Tokiuose santykiuose kitas žmogus yra išnaudojamas. Tikriausiai pažįstate tokių žmonių, su kuriais susitikę privalote išklausyti viską, kas jiems nutiko. Bendraujant gali kilti įspūdis, kad jie laukia tik jūsų pritarimo, užuojautos, susižavėjimo. Tačiau vos tik pabandot prabilti apie save, arba nutraukti tiradą, galite būti apkaltinti nejautrumu, nenuovokumu ar net šiurkštumu. Tokiems žmonėms aplinkiniai yra jų poreikių patenkinimo „instrumentai”. Kai vieni „instrumentai” tampa nebenaudingi, trūkumą jaučiantys žmonės keliauja ieškoti kitų.

Tuos pačius principus A. Maslow pritaiko ir kalbėdamas apie meilę. „Augimu” grįsta meilė – tai meilė kito žmogaus būčiai, buvimui. Ji nereikalaujanti, nesavininkiška, jai būdingas greičiau žavėjimasis nei poreikis. Esant poreikiui papildyti trūkumą, meilė tampa egoistine, reikalaujančia. Pirmuoju atveju mylintys yra ne tokie pavydūs ar priklausomi vienas nuo kito, autonomiški, tačiau tuo pat metu stengiasi padėti kitam save realizuoti, labiau džiaugiasi kito pasiekimais, daugiau rūpinasi vienas kitu. Tai – santykiai, kuriuose partneriai priima vienas kitą tokį, koks jis ar ji yra, ir tokiu būdu kuria vienas kitą.

Skamba viliojančiai, o kaip to pasiekti? Anot A. Maslow, visa ko pagrindas yra žmogaus orientacija į augimą. Atrodytų – ką čia ir bepakeisi, juk negali nei sugrąžinti laiko, nei susikurti sau tinkamos vaikystės. Neabejotina, kad vaikystės patirtis yra labai svarbi asmenybės formavimuisi, tačiau ir suaugę mes galime veikti ir keisti daugelį dalykų. Viskas priklauso tik nuo mūsų noro ir pastangų. Pradžioje būtų gerai sąžiningai atsakyti sau į klausimą: kas gi iš tikrųjų man trukdo bendraujant su kitais? Priežasčių galima atrasti visur, bet patarčiau daugiausia dėmesio skirti sau. Jei nuolat pastebite, kad būtent kiti žmonės viską sugadina (nes jie savanaudžiai, garbėtroškos, piktavaliai, pasileidę ar perdėm sukaustyti), vadinasi, nematote kažko savyje. Tai, kad aplink matau daug „netikusių” žmonių, visų pirma kažkaip yra susiję su manimi. Greičiausiai stengiuosi savyje viso to nepastebėti, nematyti. Nė už ką neprisipažinsiu sau, kad kartais ir aš pasielgiu savanaudiškai, būnu pikta ir neatidi aplinkiniams, noriu pasirodyti prieš kitus… Viską, ko labiausiai nenorime pastebėti savyje, daug ryškiau matome kituose.