Menas būti kartu

„Man sunku sutarti su vyru, dažnai pykstamės” „sūnus tiesiog nesuvaldomas, visai manęs neklauso”, „tarp draugų jaučiuosi labai prastai, nemoku bendrauti”… Daugelis problemų, dėl kurių žmonės kreipiasi į psichologą, yra susijusios su santykiais. Kaip surasti bendrą kalbą, susikalbėti, būti kartu? Ką tai reiškia – mylėti kitą žmogų? Klausimai, į kuriuos atsakymų kiekvienas iš mūsų ieškome skirtingais būdais. Tačiau ieškome to paties, tad galime tikėtis, kad egzistuoja ir universalios tiesos bei šiame kelyje padedantys orientyrai. Pamėginkime pažvelgti, kas apie tai rašoma filosofinėje, psichologinėje literatūroje. Galbūt tai padės geriau suvokti kai kuriuos dalykus, arba iškels naujų klausimų, paskatins kitaip pasižiūrėti į tai, kas vyksta. Jokiu būdu nepretenduoju pateikti išsamią mokslinę analizę. Ne, aš noriu aptarti tas mintis, kurios man atrodo vertingos, skatinančios pamatyti ir suprasti daugiau, giliau, ir neabejotinai yra svarbios man pačiai, susijusios su tuo, kas artima širdžiai – egzistencine, humanistine psichologija. Kodėl žmonės bendrauja? Ko jie iš tiesų nori vienas iš kito? Kartais savo poreikius išsakome tiesiogiai („gal gali paduoti druskos”, „man reikia tavo pagalbos”), o kartais mūsų norai lieka paslėpti po sakomais žodžiais. Taip žodžiai: „neturiu laiko”, „turiu labai daug darbo, esu užsiėmusi” neretai slepia nenorą daryti tai, kas siūloma, atsisakymą bendrauti, dalintis laiku ir artuma.

Būti kartu su kitu žmogumi ne taip ir lengva. Šį tą jau pasiaiškinome pirmoje straipsnio dalyje, na o dabar tęsiame sąmprotavimus apie tai, kad leidžia santykius padaryti sėkmingus. Gana daug apie meilę ir tarpusavio santykius knygoje „Menas mylėti” rašo psichologas Erichas Frommas. Jis išskiria simbiozinę ir brandžią meilę. Pirmosios atveju žmogus yra prisirišęs, priklausomas. Tokie partneriai nėra laisvos, brandžios asmenybės. Iširus tokiems santykiams, dažnai sakoma: „ji sugadino man gyvenimą” „aš taip stengiausi jam įtikti, o jam tai nieko nereiškė, jis nemoka mylėti”. Brandžioje meilėje išsaugomas žmogaus individualumas, orumas; žmogus vienu metu yra ir laisvas, ir pririštas. Tai paradoksas, kuomet „du tampa vienu, ir tuo pat metu išlieka dviem“. Brandūs partneriai atsakomybę už nesėkmes dalinasi pusiau, nesuverčia jos vienas kitam. Jei į jausmus neatsakoma tuo pačiu, brandžiai mylintis žmogus neabejotinai liūdi ir kenčia, tačiau sugeba leisti kitam eiti savo keliu, rinktis tai, kas jam atrodo geriausia. E. Frommas apžvelgia, kaip keičiasi meilės formos augant. Ankstyvoje vaikystėje vaikas mylimas vien už tai, kad jis yra. Tėvai juo tiesiog džiaugiasi, jiems smagu matyti vykstančius pasikeitimus. Augdamas vaikas suvokia, kad jis savo paties veiksmais kuria meilę. Pajunta, kad kai kurie jo veiksmai, pavyzdžiui, meilumas, paslaugumas džiugina tėvus, o kiti, tokie kaip melavimas ar atsikalbinėjimas – liūdina.