Meilės vingiai
Kai jis savo būsimąją žmoną sutiko pirmą kartą, pamanė, kad tik ši moteris gali atsakyti jam į klausimą, kamuojantį po netekties. Tą pačią naktį ji padarė jį laimingą. Tuo tarpu ji pamačiusi savo būsimą vyrą neįžvelgė jame jokio grožio, tačiau tą vakarą nieko geriau nebuvo, o jai buvo liūdna. Pirmasis vyras ją paliko, jis nusižudė, bet jis ją taip mylėjo, o ji – galbūt, tiesa, jis buvo už ją žymiai vyresnis… Ji visą laiką norėjo šokti, linksmintis, o jis ieškodavo nuošalesnės vietos, vienatvės. Bet jie stengėsi taikytis vienas prie kito. Tačiau kartą savo vyrą ji aptiko vonioje nusižudžiusį bei parašiusį keletą žodžių: “Atleisk. Aš suklydau.”
Ji niekaip negalėjo atsakyti, kodėl jis nusižudė. Ji jo neilgai gedėjo. Ne vienas guodė ją, bandydamas padėti jai atsakyti į klausimą, į kurį ji nepajėgė atsakyti. Daugelis tvirtino, kad jis nusižudė, nes pajuto, kad neišlaikys jos. Ji buvo jauna, graži, spinduliuojanti. Jis ja pasitikėdavo, net tada kai ji likdavo savo draugų apsuptyje nakčiai. Ir ji buvo ištikima. Tik po jo mirties ji pasikeitė, galvodama, kad tapus bloga ji galės pateisinti savo vyro poelgį. Pasitraukdamas iš gyvenimo, jos vyras paaukojo ją kitiems, ir ji aukojosi. Kol, atrodo, sutiko tą, su kuriuo jai buvo gera. Tačiau sužinojusi, kad naujasis draugas turi ir be jos draugių, puolė į liūdesį. Per keletą metų pažinusi daugybę vyrų, ji manė suaugusi ir pradėjusi suprasti gyvenimą. Deja.
Kai kartą prie autobusų stoties ją užkalbino vyriškis liūdnomis, į apačią nuleistomis akimis, ji pajuto pyktį – nusprendė jį suvilioti ir palikti jį pirma. Šį kartą ji auka nebebus. Bus jis. Tačiau būdama su juo ji pajuto tai, ko nejuto nei su vienu vyru. Po mėnesio ji sutiko už jo tekėti. Per septynerius bendro gyvenimo metus ji vis dar jam ištikima. Gal taip bus visada?
Atsiuntė: Ji
