Meilės rezervuaras

Žodis „meilė” anglų kalboje yra pats svarbiausias ir… sukelia daugiausia sumaišties. Ir netikintys, ir religingi mąstytojai sutinka, jog meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Sakoma, kad meilė yra stebuklinga ir dėl jos sukasi šis pasaulis. Tūkstančiai knygų, dainų, žurnalų ir filmų mirga šiuo žodžiu. Daugybėje filosofijų ir teologijų meilei skiriama iškili vieta.

Krikščioniškojo tikėjimo Įkūrėjas taip pat norėjo, kad meilė būtų išskirtinis Jo pasekėjų bruožas: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 35).

Psichologai padarė išvadą, jog žmogaus pagrindinis emocinis poreikis yra jaustis mylimam. Dėl meilės mes įkopiame į viršukalnes, perplaukiame jūras, pereiname dykumas ir ištveriame didžiausius sunkumus. Be meilės kalnai tampa neįveikiami, jūros – neperplaukiamos, dykumos – nepereinamos, o sunkumai – gyvenimo tragedijos. Krikščionių apaštalas pagonims Paulius išaukštino meilę, nurodydamas, kad visi žmogaus pasiekimai, neįkvėpti meilės, galiausiai tėra tuštybė. Jis padarė išvadą, kad žmogiškosios dramos paskutiniame veiksme išliks tik trys personažai – tikėjimas, viltis ir meilė <…>, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13).

Jei sutinkame, kad žodis „meilė” įsitvirtinęs žmonių bendruomenėje istoriškai ir dabartyje, turime taip pat pritarti, kad tai daugiausia painiavos keliantis žodis. Mes jį naudojame tūkstančiui tikslų. Sakome: „Aš myliu šunis”, o sulig kitu atsikvėpimu ištariame: „Aš myliu savo mamą”. Mes kalbame apie mylimą – mėgstamą veiklą: plaukimą, slidinėjimą, medžioklę. Mylime, tiksliau, mėgstame daiktus: maistą, automobilius, namus. Mylime ir gyvūnus: šunis, kates, net sraiges. Mes mylime gamtą: medžius, žolę, gėles ir orą. Mylime žmones: mamą, tėvą, sūnų, dukrą, žmoną, vyrą, draugus. Mes netgi įsimylime pačią meilę.

Jeigu tai dar neatrodo ganėtinai painu, pasakysiu, kad žodį „meilė” vartojame elgesiui paaiškinti: „Aš padariau tai, nes myliu ją”. Meile pateisinami įvairiausi veiksmai. Žmogus pradeda svetimauti ir vadina tai meile. Pamokslininkas vadina tai nuodėme. Alkoholiko žmona renka stiklo šukes po vyro paskutiniojo „pasirodymo” ir vadina tai meile, bet, pasak psichologų, tai yra abipusė priklausomybė. Tėvai tenkina visus vaiko norus, vadindami tai meile. Šeimos specialistui tai – neatsakinga tėvystė. Tad kokį elgesį sąlygoja meilė?

Noriu ne panaikinti žodį „meilė” supančią painiavą, bet atkreipti deramą dėmesį į tą meilės rūšį, kuri būtina mūsų emocinei sveikatai. Vaikų psichologai patvirtins, kad kiekvienas vaikas turi svarbiausių emocinių poreikių, kuriuos reikia patenkinti, norint, kad jis būtų emociškai stabilus. Nėra svarbesnio už meilės ir švelnumo poreikį – jausti, jog kažkam priklausai ir esi norimas. Gaudamas pakankamai švelnumo, vaikas užaugs atsakingu žmogumi. Nepatyręs tokios meilės, jis bus nevisiškai emocionaliai ir socialiai brandus.

Man patiko šis palyginimas: „Kiekvienas vaikas turi emocijų rezervuarą, kuris laukia būti pripildytas meilės. Kai vaikas išties jaučiasi mylimas, jis vystosi normaliai, bet, kai jo meilės rezervuaras tuščias, jis ima blogai elgtis. Dažniausiai tai ir būna vaiko blogo elgesio priežastis”.

Aš klausiausi dr. Roso Kempbelo, gydytojo psichiatro, vaikų ir paauglių ligų specialisto, ir galvojau apie šimtus tėvų, kurie lankosi mano kabinete ir porina apie savo vaikų piktadarystes. Ir vaizduotę pasitelkęs niekada nesu matęs tuščio vaikų meilės rezervuaro, bet tikrai mačiau jo sukeltas pasekmes. Netinkamas vaikų elgesys – tai ieškojimas meilės, kurios jie negauna. Tik ieško jos mažieji ne tose vietose ir netinkamais būdais.

Prisimenu Elę, kuri, būdama trylikos metų, gydėsi nuo lytiškai užkrečiamos ligos. Tėvai jautėsi pažeminti, pyko ant dukters, nusivylė mokykla, kurią kaltino dėl to, kad suteikė vaikui žinių apie seksą. „Kodėl ji tai padarė?” – klausė tėvai.

Pokalbio metu Elė man papasakojo apie tėvų skyrybas, kai jai buvo šešeri.

– Aš maniau, kad tėtis mus paliko, nes nemylėjo manęs, – pasakė ji. – Mamai ištekėjus antrą kartą, kai man buvo dešimt metų, aš jaučiau, kad dabar ji turi žmogų, kuris ją myli, o aš vis dar neturiu, kas mane mylėtų. Labai norėjau būti mylima… Tą vaikiną sutikau mokykloje. Jis buvo vyresnis už mane, bet aš jam patikau. Negalėjau tuo patikėti. Jis buvo man geras, o po kurio laiko tikrai jaučiau, kad mane myli. Aš netroškau sekso, bet norėjau būti mylima.

Daug metų Elės meilės rezervuaras stovėjo tuščias. Mama ir patėvis patenkindavo fizines mergaitės reikmes, bet nesuvokė, kokia didelė emocinė kova virė jos viduje. Be abejo, jie mylėjo Elę ir manė, kad ji tai jaučia. Buvo per vėlu, kai jie sužinojo, kad nekalbėjo su Ele pagrindine jos meilės kalba.

Vis dėlto emocinis meilės poreikis nėra tik vaikams būdingas fenomenas. Šis poreikis atlydi mus ir į suaugusiųjų pasaulį, ir į santuoką. Įsimylėjimo potyris patenkina šį poreikį, bet laikinai, ir, kaip sužinosime vėliau, jo poveikis yra ribotas. Kai nusileidžiame iš įsimylėjimo aukštybių, vėl iškyla emocinis meilės poreikis, nes mūsų prigimčiai jis yra pagrindinis. Jis – mūsų emocinių troškimų centras. Mums reikia meilės prieš įsimylint ir reikės jos, kol gyvensime.

Pagrindinis troškimas gyvenant santuokoje yra būti mylimam sutuoktinio. Neseniai vienas vyras man pasakė: „Kokia nauda turėti namą, automobilį, vilą pajūryje ir visa kita, jeigu žmona tavęs nemyli?” Ar suprantate, ką jis norėjo tuo pasakyti? „Labiau už viską noriu, kad mane mylėtų žmona”.

Materialūs dalykai nepakeis žmogiškos meilės jausmų. „Jis visą dieną ignoruoja mane, o po to nori, kad šokčiau su juo į lovą. Nepakenčiu šito”. Ši žmona ne sekso negali pakęsti – ji desperatiškai prašo emocinės meilės.

Kažkas mūsų prigimtyje šaukiasi kito žmogaus, nori būti jo mylimas. Izoliavimasis žudo sielą. Štai kodėl žmogaus uždarymas kalėjimo vienutėje laikomas žiauriausia bausme. Žmonijos gyvavimo variklis yra troškimas būti kam nors artimam ir mylimam. Santuoka tam ir sukurta, kad patenkintų intymumo ir meilės poreikį. Štai kodėl senieji bibliniai raštai kalba apie vyro ir žmonos tapsmą „vienu kūnu”. Tai nereiškia, kad individai praranda savitumą; tai reiškia, kad atėję į vienas kito gyvenimą jie skverbiasi ten labai intymiai ir giliai. Naujojo Testamento autoriai ragino vyrą ir žmoną mylėti vienas kitą. Pradedant Platonu ir baigiant Peku, filosofai, rašytojai taip pat pabrėždavo meilės svarbą santuokoje.

Nors meilė yra svarbi, tačiau sunkiai sugaunama. Man teko klausytis daug sutuoktinių porų dalijantis slepiamu skausmu. Kai kurie kreipėsi į mane dėl to, kad vidinis skausmas tapo nebepakeliamas. Kiti ateidavo todėl, kad jų pačių elgesio supratimas arba netinkamas sutuoktinio elgesys ardė santuoką. Buvo porų, atėjusių vien pasakyti, jog nebenori gyventi santuokoje. Jų svajonės „ilgai ir laimingai gyventi”, atsitrenkusios į kietą tikrovės sieną, virto šukėmis. Labai dažnai girdėjau tokius žodžius: „Mūsų meilė baigėsi, santykiai – mirė. Mes buvome artimi, bet dabar tokie nesijaučiame. Mums nepatinka ilgiau būti kartu. Nebepatenkiname vienas kito poreikių”. Šie pasakojimai liudija, kad suaugusieji, kaip ir vaikai, turi meilės rezervuarą.

Ar gali būti, kad kenčiančių sutuoktinių viduje yra nematomas rezervuaras, o prietaisai rodo, kad jis – tuščias? Ar galėtų būti, kad dėl to tuščio meilės rezervuaro tapo nepakenčiamas partnerio elgesys, atšalo tarpusavio santykiai, nuolat skamba šiurkštūs žodžiai ir atsirado kritiška dvasia? Ar galima būtų santuoką atgaivinti, jeigu rastume būdą, kaip tą rezervuarą pripildyti? Ar, turėdamos pilną rezervuarą, sutuoktinių poros gebėtų sukurti emocinį klimatą, kuriame įmanoma išsiaiškinti skirtumus ir išspręsti konfliktus? Ar gali būti, kad tas rezervuaras ir yra tai, kas palaiko santuoką?

Šie klausimai paragino mane leistis į ilgą kelionę… Kelias vedė mane per dvidešimt šeimos konsultavimo metų, į širdis bei mintis šimtų sutuoktinių porų visoje Amerikoje. Nuo Sietlo iki Majamio sutikau porų, kurios pakvietė mane į savo santuokos rūmą ir mes atvirai kalbėjomės.

Esu įsitikinęs, kad palaikyti santuokoje emocijų rezervuarą pilną meilės svarbu lygiai taip kaip atitinkamas kiekis tepalų automobiliui. Gyvenimas santuokoje su tuščiu meilės rezervuaru gali baigtis dar liūdniau, nei vairuojant automobilį be tepalo. Kad ir kokioje padėtyje šiandien yra jūsų santuoka, ji gali būti geresnė.

Suprantant meilės kalbas ir bendraujant pagrindine sutuoktinio meilės kalba, galima paveikti jo elgesį. Kai jų emocijų rezervuaras pilnas meilės, žmonės ima elgtis kitaip.

Iš knygos. „Penkios sutuoktinių meilės kalbos”