Meilė. Tai ramunės žiedlapiai ar lova?
Meilė. Kas išvis yra tas jausmas? Galbūt jis net neegzistuoja šiandieniniame pasaulyje, galbūt tai tampa tik žmonių prasimanymu, kuris yra bevertis… Kuris yra visiškas nulis daugeliui žmonių. Juk ir skamba per daug nerealiai, kad žmogui skirta tik viena idealiai tinkanti pusė. O jeigu mano “pusė” yra Afrikoj, tuomet būtinai privalau keliauti į Somalį, kad ją sutikti ir būti laimingu..? Iš tikrųjų atrodo beprasmiška ir teatrališka…
Taigi kokiame pasaulyje mes gyvename? Kupiname apgavysčių, gundymo ir sekso? daugeliui tampa nesvarbios jokios moralinės normos. O gal šiais laikais madinga nesilaikyti ir moralinių taisyklių, kurios stumia mūsų gyvenimą teisinga kryptimi, veja degradaciją šalin ir neleidžia kilti globaliniam nusmukimui…
Iš tiesų kartais žodis “meilė” naudojamas ne pagal paskirtį (dažniausiai vaikino lūpomis), kuris padeda pasiekti tikslą, visiškai nieko artimo neturinčio su šiuo tauriu jausmu. Kaip vulgaru ir… per „madinga”! Jau nežmoniškai atsibodo draugų pasakojimai apie jų santykius, kuriuose jam svarbiausia ne jautrumas, o galutinis tikslas ir „lova”. Ir atrodo, kad žodžio “myliu” paskirtis suprantama tik merginai. Galbūt aš vienintelis galvoju priešingai?
Juk meilė – tai jausmas, jungiantis dvi širdis, meilė negali buti “vienafrontė”, tik abipusis jausmas gali sušildyti, tik dvi širdys kuria harmoniją, ramybę ir palaimą. Ramybę ir džiaugsmą, kurie veda i dvasinį pakylėjimą, taip vadinama gyvenimo tikslu.
Juk anksčiau žmonės toleravo tik tyros meilės principą… Praeityje meilė buvo labiau vertinama… Ir ši praeitis yra visai netolima: prieš 5-8 metus viskas buvo visai kitaip… Žodis “meilė” reiškė “viską”, jis buvo reikšmingiausia gyvenimo dalis… Tais laikais naktys virsdavo apmastymais, ar “aš jai patinku”, nors buvo akivaizdu, kad atsakymas teigiamas. Kiekvienas ramunės žiedlapis, nukritęs ant kvepiančios pavasario žolės skaičiuojant “myli – nemyli” tapdavo tyros meilės simboliu…
Ir kas pasikeitė per šį trumpą laiką? juk 8-eri metais palyginti su žmonijos egzistencija žemėje yra tik smėlio grūdelis didžiuliame paplūdimyje!
O taip! Esmė juk tame, kad baigėsi vaikystės metai, o suaugusiųjų pasaulyje meilė dažnai traktuojama kitaip nei vaikystėje, dabar viskas daug painiau, sudėtingiau ir… iš tikrųjų „klaikiau”.
Dabar prieš pasakant “myliu”, reikia gerai pagalvoti, ar tas žodis reikš tą patį, kaip ir vaikystėje nukritę ramunės žiedlapiai ir bemiegės naktys… Jei jaučiame tą patį vaikystės virpuliuką, tuomet TAIP, sakyk, šauk, rėk, kad myli! O jeigu ne, geriau patylėk, netark žodžio be reikalo, neglumink kito žmogaus, nesistenk degraduoti vien dėl aistros, būk žmogumi, galų gale… nepamiršk savo prigimties ir pagrindinio gyvenimo tikslo – idealiai tinkančios gyvenimo puselės pašonėje… Todėl sakyk kad myli, tik jei iš tiesų taip yra 🙂
Nematai meilės..? ji yra!
Tik nesistenk jos ieškoti – ji pati ras tave!
Ir tau tikrai nereikės keliauti į Afriką ;D
Tiesiog tikėk! 😉
