Meilė (1 dalis)
Aš myliu. Vadinasi, aš esu. Aš esu tas, ką myliu. Liudvigas van Bethovenas
Meilė brangesnė už turtus: ji deimantas, kurio net karaliai negali nusipirkti; ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom. Moras Jokajus
Mes galime visiems būti malonūs, bet negalime visų mylėti. Meilė yra intymiausias, asmeniškiausias jausmas. Ji kaip gėlė, kurią iš karto galime padovanoti tik vienam žmogui. Juk neįmanoma vienu metu padovanoti gėlę visai miniai, visai šaliai. Mylint reikia atiduoti visą save ir jausti, kad esi priimamas, o priimti visą yra galbūt sunkiau negu atiduoti visa. Žinome, ką duodame, bet negalima žinoti, ką reikia imti. Ričardas Oldingtonas
1. Meilė
2. Meilės rūšys
3. Sudėtinės meilės dalys
4. Meilė ir įsimylėjimas
5. Žmogus įsimyli per penktadalį sekundės
6. 10 meilės privalumų
7. Mylimos moterys rečiau serga
8. Vedę vyrai gyvena ilgiau
9. Meilė malšina skausmą
10. Meilė poras gydo greičiau, teigia mokslininkai
11. Meilės įtaka moters svoriui
12. Meilė – tai liga
13. Romantiška meilė yra priklausomybė
14. Meilės molekulė jausmus užtikrina ne ilgiau kaip metams
15. Tikroji meilė iš tiesų egzistuoja
16. Santuokai išsaugoti meilės neužtenka
17. Faktai apie meilę
1. Meilė
Meilė – žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija”, intymumas, galėjimas pasakoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.). Meile gali būti vadinama būsena, jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Meilė yra viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.
Daugelyje religijų meilė taip pat naudojama kaip sąvoka išreikšti tikinčiojo ryšiui su dievybe ar religiniu mokytoju.
Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai.
Meilė yra viena iš pagrindinių meno temų.
2. Meilės rūšys
Draugystė turi dar vieną nepaprastai svarbią paskirtį žmonių gyvenime – pasirengimą aukščiausiai žmogiškų ryšių formai – meilei. Meilė – tai prisirišimo, atsidavimo jausmas. Mes mylime savo tėvus, artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus, daiktus bei reiškinius. Tačiau meile dažniausiai suprantami ypatingi vyro ir moters santykiai.
Vaikino ir merginos, vyro ir moters meilė skiriasi. Jeigu mokykloje berniukas ir mergaitė pradeda draugauti, jeigu toji draugystė turi visus būtiniausius bruožus, jeigu berniukas ir mergaitė gerbia vienas kitą, tai tokia draugystė dažnai perauga į meilę. Tokią meilę galima pavadinti ikivedybine. Jai būdingas mylimo asmens idealizavimas, noras dėl jo atlikti žygdarbį, pasiaukoti. Vedus atsiranda santuokinė meilė. Ji turi mažiau romantikos, realesnė. Atsiradus vaikams, prasideda šeimyninė meilė, kuri taip pat daugeliu bruožų skiriasi nuo ikivedybinės ir santuokinės meilės.
3. Sudėtinės meilės dalys
Meilės yra dvi sudėtinės dalys – biologinė ir dvasinė. Tam tikroje pirmykštės žmonių bendruomenės stadijoje tokios meilės, kaip mes šiandien suprantame, nebuvo[reikalingas šaltinis]. Vyro ir moters santykiai ribojosi tik lytiniu potraukiu ir jo patenkinimu. Ilgainiui visuomenė pradėjo reguliuoti savo narių lytinius santykius. Lytinio potraukio patenkinimą pradedama vis labiau riboti. Atsiranda pirmosios dorovės normos, reguliuojančios lyčių tarpusavio santykius. Juose atsiranda naujas bruožas – sąmoningas partnerio rinkimasis ir asmeniškas prisirišimas prie jo. Renkantis partnerį, iš pradžių daugiausia lėmė grožis, išvaizda, kūno sandaros taisyklingumas, jėga, sveikata. Tik vėliau imta kreipti dėmesį į partnerio dvasines savybes, charakterį, pažiūras.
Taip visuomenėje pamažu atsirado meilė kaip dvasinis ir biologinis reiškinys. Tačiau ir dabartinėje visuomenėje biologinė meilės dalis, lytinis potraukis ir jo patenkinimas, turi didelę reikšmę, be jos meilė neįmanoma[reikalingas šaltinis]. Antra vertus, negalima pateisinti lytinio suartėjimo su asmeniu, jeigu su juo mūsų nesieja jokie dvasiniai interesai. Taigi meilė yra savybė, būdinga tik žmogui. Pagrindinis šios savybės bruožas yra tas, kad greta lytinio potraukio ji pagrįsta dvasiniu bendrumu.
Meilė tarp visų žmonijos kultūrinių vertybių užima nepaprastai svarbią vietą. Kiekvienam žmogui būtini kontaktai su kitais žmonėmis[reikalingas šaltinis]. Aukščiausia tokių kontaktų forma yra meilė. Todėl žmogus yra ne tik protaujanti, ne tik dirbanti, bet ir mylinti būtybė.
4. Meilė ir įsimylėjimas
Laikomasi nuomonės, kad meilė – gilus, ilgą laiką trunkąs jausmas, o įsimylėjimas – trumpalaikis susižavėjimas arba simpatija. Kaip atskirti šiuos jausmus, kaip suprasti, kur meilė, o kur įsimylėjimas?
Mokslininkai mano, jog pagrindinis skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo yra tas, kad įsimylėjimas niekuomet neapima visos priešingos lyties asmenybės. Galima įsimylėti plaukus, akis, rankas, figūrą, iškalbą, eleganciją, galima įsimylėti net visuomeninę padėtį, tačiau apskritai tam žmogui galima likti abejingam. Tokių atskirų žmogaus savybių „Meilė”, žinoma, trumpalaikė, ir dėl to mes ją vadiname įsimylėjimu.
Įsimylėjimas ypač būdingas paaugliams ir jaunuoliams. Asmenybės vystymuisi jis gali turėi ir teigiamą, ir neigiamą įtaką. Jeigu įsimylėjimas abipusis, jeigu įsimylimas puikus, tvirtų moralės principų žmogus, tai, be abejo, tik praturtina asmenybę. Tokio įsimylėjimo nereikia bijoti nei vengti. Jis sudaro prielaidą abiem įsimylėjusiems dvasiškai turtėti, keistis dvasinėmis vertybėmis, vienam kitą papildyti. Gana dažnai toks įsimylėjimas perauga į didelį ilgalaikį jausmą – meilę.
Blogai, jei įsimylėjimas vienpusis, jei meilės objektas tokiu pat jausmu neatsako. Tuomet įsimylėjimas gali sietis su dvasinėmis kančiomis, turėti neigiamos įtakos nuotaikai, darbingumui. Dar blogiau, kai meilės objektu tampa nedoras, žemos moralės žmogus. Jei, pavyzdžiui, jauna mergina įsimyli, tokį, už save vyresnį, meilės reikaluose patyrusį vyriškį, jis labai dažnai pradeda reikalauti meilės įrodymų. Mergina tampa auka, jos gyvenimas gali būti sugriautas.
Įsimylėjimui būdingas skubotumas. Įsimylima, kaip sakoma, „iš pirmo žvilgsnio”. Toks įsimylėjimas gali būti pragaištingas. Jei jis palaikomas tikra meile ir baigiasi vedybomis, šeima gali būti nelaiminga. Atskirti, kur meilė, o kur trumpalaikis įsimylėjimas, nelengva. Sprendžiant šį klausimą, pirmiausia reikėtų pagalvoti, kodėl mes jį arba ją mylime. Jeigu, blaiviai protaudami, randame svarbių argumentų, rodančių, kad mūsų išrinktasis vertas meilės, jau galima manyti, kad tai ne laikinas susižavėjimas. Ar mūsų išrinktasis arba išrinktoji verti meilės, ar ne, ar mūsų charakteriai atitinka, ar daug jis (ji) turi tokių savybių, kurias mes gerbiame ir vertiname, – visa tai parodo laikas. Todėl tikra meilė reikalauja ilgesnės ir nuoširdžios draugystės, tik joje gali subręsti gilūs ir patvarūs jausmai. Yra sakoma, kad draugystė gali būti be meilės, bet meilė be draugystės – ne. [1]
Informacijos šaltiniai:
1. http://lt.wikipedia.org
Tekstas pateikiamas pagal Creative Commons Attribution/Share-Alike Licenciją.
