Ledinės širdies išpažintis
Žvelgiu dabar į dangų ir galvoju, kokia buvau laiminga, kai tu buvai šalia… Kai visada žinojau į ką galiu kreiptis pagalbos…. Tavęs jau nebeliko… Padaręs lemtingą klaidą išėjai… Išėjai į ten, iš kur jau niekas nebesugrįžta… Palikai čia viską… Svarbiausia palikai savo žmoną ir savo sūnelį, kurio tu taip troškai…
Aš tau buvau niekas… Beveik…
Niekada nepamiršiu tos dienos, kai priglaudei pas save… Niekada! Tu buvai man viskas… Žinojau, kad aš niekada negalėsiu būti su tavim, nors man taip tavęs širdyje reikėjo… Tie ilgi pokalbiai vakarais, ta duobė iš kurios tu mane ištraukei, tas pirmas bučinys… Kaip aš dabar viso šito pasiilgstu… Kodėl tu išėjai? kodėl mus čia visus palikai? Kodėl?
Dabar jau žiūriu pro langą ir žinau, kad jau niekada tavęs nebepamatysiu… Niekada nebegirdėsiu tavo žodžių, pamokymų, pabarimų… Man nebebaisiu jau ir pripažinti, kad tave mylėjau…Tu man buvai kaip vyresnysis brolis ir ne tik… Dieve, o tos tavo akys… Jų niekada nepamiršiu ir dabar stovėdama prie tavo kapo jas menu… man taip trūksta tavęs… Grįžk pas mane… Maldauju… Širdy liko tik begalinis sielvartas ir skausmas…
Nuo tavo žūties praėjo jau daugiau nei pusė metų… Susitaikyt negaliu su tuo vis dar ir dabar… turiu danguje žvaigždelę, kuri yra TU…. ją pavadinau tavo vardu, jai patikiu savo slapčiausias mintis ir troškimus… Ir tikiu… tikiu, kad tu prisimeni ten aukštai mane ir padedi man…
Tu išėjai… Daugiau nebeateisi… Nutolo žingsniai vakaro aide… Rūstus teisėjas sąžine mus teisė, rūstus teisėjas nuteisė tave… Daina nutrūko posmai sudaužyti… Ir niekas jų netęs… Nebetaisys… Tu išėjai… Širdis tokia mažytė… Kodėl toksai didžiulis ilgesys…?
Atsiuntė: Nežinomas autorius
