Lauros laiškas Vytautui

Aš parašiau laišką, kurio negalėjau duoti pačiam Vytautui perskaityti.
                                        
Vytautai,

Tavo nuotraukos. Norėtųsi ir man po dienos darbų prisiglausti prie mylinčios širdies, pajusti šiltų vyriškų rankų glamonę, gerti uždraustą vyną.

Žmogus niekada  nebus laimingas, jeigu jo niekas nelauks namuose arba pasitiks abejingu žvilgsniu ir vietoje žmogiškos šilumos paprašys tik uždirbtų pinigų.

Buvo dienos, kai tu pas mane skubėjai kaip į stebuklą ir tikėjai, kad gyvenimas – puiki akimirka. Ir man atrodė, kad toji akimirka tęsis daugybę metų ir niekada nesibaigs. Aš  ir dabar tikiu, kad taip bus ir toliau. Tikiuosi, kad mums bus lemta subrandinti meilės vaisių. Jausmai turi būti pakankamai tikri, valia- pakankamai tvirta, pojūčiai- pakankamai aštrūs, o mąstymas- pakankamai protingas. Pakankamai, bet ne per mažai ir ne per daug. Nėra pasirinkimo tarp tiesos ir netiesos, tarp proto ir pamišimo. Yra tik saikas, nematoma riba, siauras gyvybės takelis, kuriuo eina kiekvienas iš mūsų. Iš vienos pusės uola, iš kitos- bedugnė.

Kartais taip lengva ir malonu pavijui paleisti tris žodžius: “Aš tave myliu”. Ir į galvą neateina mintis, kokią nelaimę gali atnešti šis atviras, pasitikintis lengvabūdiškumas. Širdžiai žodžius galima ištart tik tada, kai užima kvapą, kai kraujas tuksi į širdį ir kai darosi baisu, lyg prieš mirtį.

Kartais norisi, kad svaigtų galva. Kad silpnumas persmelktų kojas ir imtų trūkti kvapo.

Tai taip smagu – eiti neliečiant žemės paviršiaus. Jaustis nesvariai, kaip oras ir perregimai, kaip vanduo. Jau kelias dienas į mane  atsigręžia praeiviai, nes aš – labiausiai švytinti šiame pasaulyje.

Ligos diagnozė- įsimylėjimas. Ir aš tuo sergu. Simptomai pernelyg akivaizdūs.Nuo meilės neapsidrausi.

Vytautai, tu suteikei man meilės jausmą svaigų. Aš akyse tave dažnai matau. Tu man buvai, esi ir liksi pats brangiausias, mano amžiams.

Ar tu jauti ką nors man? Ar išsaugosi tą jausmą? Ar prarasi, užmirši tu jį?.

Atsiuntė:  Laura