Krikščioniškoji draugiška meilė

Tęsiame toliau svarstymus apie gyvenimą, persunktą krikščioniškąja artimo meile. Šiame rašinyje pasvarstysime apie gyvenimą viena jos forma — draugiškąja meile. Ji labai svarbi. Juk viena didžiausių mūsų laikų nelaimių — asmeniškos, draugiškos meilės stoka. Mums, lietuviams katalikams, ji ypatingai svarbi. Juk tiek jaunimas, tiek suaugusieji, palikti ar pasijutę vieniši, be draugų, be bičiulystės lietuvių subuvimuose, kaimynystėje ar pamaldose, greitai atitolsta nuo lietuviškojo gyvenimo, lietuviškų pamaldų, o dažnai ir nuo lietuvybės bei katalikiško gyvenimo.

DVASINĖ DRAUGYSTĖ

Draugystės esmė ir metafizinė prigimtis yra prigimtinės žmogaus meilės galios išsivystymas į dvasinę meilę — mylėti ir būti kito mylimam gera darančia ir vienijančia meile.

Draugystė prigimtinėje srityje yra aukščiausia žmonių santykiavimo forma. Ji siekia abipusio gyvenimo ir didžiųjų dvasinių vertybių pasidalinimo, jomis pasikeitimo ir abipusės pažangos, siekiant gėrio. Ji remiasi abiejų laisvu vienas kito pasirinkimu ir pritarimu. Ji reikalauja visiškos abipusės meilės ne dėl ko kito, bet vien dėl paties draugo.

Žmonės žodį “draugas” paprastai vartoja plačia prasme, kaip mokslo, vargo, ginklo draugas, kaip bičiulis, bendrininkas, kompanionas. Siauresne, tikrąja prasme sakome: tikras draugas, tikra draugystė, gyvenimo draugas, širdies draugas ir pan. Šia prasme galime skirti brolių, sužadėtinių, vedusiųjų draugystę. ..

KRIKŠČIONIŠKOJI DRAUGYSTĖ

Krikščioniškoji draugystė yra vieno su kitu bendravimas Švenč. Trejybės pavyzdžiu. Dievas yra Triasmenis, tobulos draugystės pavyzdys. Tėvas visiškai atsiduoda Sūnui, o Sūnus Tėvui. Iš jųdviejų meilės ir draugystės kyla Šventoji Dvasia. Tad krikščioniškoji draugystė sau laimę ir džiaugsmą semia iš Švenč. Trejybės asmenų draugavimo džiaugsmo: iš Tėvo, besidžiaugiančio savo tveriančia meile, iš Sūnaus — išganančia meile, iš Šv. Dvasios — visus pašvenčiančia ir padedančia Dievui tarnauti meile. Draugystė kyla iš vienas kito pažinimo, kaip dvasiškai turtingo, įdomaus mielo asmens. Žinoma, žmogus auga įvertinančia arba branginančia meile (appreciative love) iš dalies duodančios meilės dėka. Juk koks tas asmuo yra mielas, nuostabiai geras, iš dalies parodo duodamos dovanos ir teikiami patarnavimai. Tačiau to žmogaus asmenybė ir nuostabios savybės toli prašoka tai, ką jis daro ar duoda savo draugui. Draugo meilę jam, kaip asmeniui, jis už viską labiau brangina ir vertina, o tik antroje vietoje jam duodamas dovanas ir atliekamus patarnavimus. Užtat tikra draugystė lengvai išvengia žemų siekių ir savanaudiškos meilės.

Draugas yra toks mielas ir vertintinas dėl to, kad jis yra toks nuostabus Dievo kūrinys, su tiek gražių savybių ir didžių vertybių, kad jis toks puikus Dievo Tėvo vaikas, Kristaus branginamas brolis, sesuo ir Šv. Dvasios bendradarbis bei šventovė.

Per šį malonų asmenį Dievas dažniausiai jam reiškia visokeriopą savo meilę, pasigėrėjimą ir džiaugsmą. O jis pats prašo Dievą savo draugui žemiškų ir dvasinių gėrybių ir paties svarbiausio dalyko: kad būtų laimingas čia ir anapus, kad savo antgamtinėmis malonėmis jį išganytų, kad Dievas panaudotų jį reikšti savąją meilę anam draugui.

Žinoma, ne visada tokie motyvai yra krikščionių draugų sąmonėje. Tačiau retkarčiais jie iškyla į pilną dienos šviesą, palydi ir sukilnina kitus motyvus ir yra tvirčiausi krikščioniškosios draugystės akstinai. Tai draugystė Kristuje.

KELETAS KRIKŠČIONIŠKOSIOS DRAUGYSTĖS FORMŲ

Reikėtų plačiau parašyti apie įvairias krikščioniškosios draugystės formas. Tačiau tai labai išplėstų šį rašinį. Be to, apie jas bus kalbama kitame straipsnyje, kai rašysime apie krikščioniškosios artimo meilės pilnatvę — krikščioniškąją bendruomenę. Dabar tik pateiksime apie tai keletą minčių — pastabų.

T. Loef, kunigas-darbininkas Marselyje, Pietų Prancūzijoje, turėjo ant savo stalo dailininko gražiai nupieštą įrašą lentelėje: Dievas yra mūsų Tėvas. Žmonės jo vaikai. Tad gyvenkime broliškoje meilėje. Užėję pas jį darbininkai pirma stebėdavosi tuo įrašu, bet paskui sakydavo: “Taip turėtų ir būti!”

Buvimas Dievo vaikais ir tarpusavyje broliais yra įpareigojimas visiems tikintiesiems siekti broliškos draugystės. Be abejo, brolių-seserų meilė ir artimas bendravimas krikščionių draugijose, sambūriuose ir bendruomenėse dažnai nepasiekia tikros draugystės lygio. Tačiau ji paprastai turi svarbiuosius krikščioniškosios draugystės elementus, teikia abipusio pasitenkinimo ir asmeniško vieni kitų branginimo.

Užtat ji jau yra gera pradžia ir krikščioniškosios draugystės mokykla. Todėl kreipinys “Broliai, sesės” arba “Broliai ir seserys Kristuje” nėra veidmainingas, bet prasmingas ir palaikytinas paprotys.

“Eisim mudu abudu”. Tai plokštelėje į-rašyta daina, mėgstama mūsų tautiečių pasiklausyti ar vieni kitiems užprašyti per lietuvių radijo programas. Šia daina lietuvis mėgsta išreikšti savo bičiuliškus, draugiškus jausmus kitam tautiečiui, švenčiančiam vardines, gimtadienį, vedybinę ar kitokią sukaktį.

Maloni bičiulystė ir tikra draugystė tarp dviejų tos pačios ar kitos lyties jaunų, suaugusiųjų ar jau pagyvenusių asmenų yra žmonių labai siekiama, mėgstama ir vertinama.

Tačiau, anot lietuviškos patarlės, geras draugas — retas paukštis. Mat, norint turėti gerą draugą, ilgai palaikyti tikrą draugystę, reikia nuolatinių pastangų vis apvaldyti savimeilę, nuoširdžiai vertinti vienas kitą, suvaldyti savo norą viešpatauti kitam, draugui leisti būti tuo, kuo jis yra Dievo sutvertas ir pats išsivystęs, išsiugdęs, reikia kantriai pakelti žmogiškas silpnybes, parodyti kitam daug veiklios krikščioniškos meilės ir bendravimo.

Sužadėtinių draugystė. Graži yra arčiau pasižįstančių jų vaikinų ir merginų, o vėliau sužadėtinių, draugystė. Aplink ją sukasi jaunuolių mintys, širdis ir vaizduotė. Tačiau ji išstatyta įvairiems, o mūsų laikais ir ypatingiems, pavojams. Daugumas į juos įkrinta. Jų visų čia neišvardinsiu.

Nereikia jaunutėms mergaitėms ir berniukams įsileisti į artimesnę, intymesnę draugystę, jeigu dar rimtai negalvoja ar neturi sąlygų sudaryti šeimą. To reikalauja paprasčiausias kito asmens gerbimas ir artimo meilės įsakymas: Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kitas tau darytų, neįaudrink, nesužeisk kito širdies savo meilės aistra, neversk jo skaudžiai kentėti visą gyvenimą, galbūt dėl nuviltos pirmosios meilės, kaip ir tu nenorėtum būti įstumtas į tokią padėtį.

Manyčiau, kad dabartiniais laikais ir čia gyvenant, reikėtų laikytis lietuviškosios tradicijos: linksmintis, žaisti, šokti, buvoti visiems drauge, vaikinams ir merginoms, nesiporuojant. Pirmiau susimetėlius į poras pats jaunimas visaip pašiepdavo, išskyrus tas, kurios jau rimtai galvodavo apie vedybas.

Tokių porų ir sužadėtinių draugystė yra vienas gražiausių dalykų ir laimingiausių laikotarpių žmonių gyvenime, pilnas erotinės ir dvasinės meilės, josios svajų, apžavų ir vylių.

Tai labai svarbu jiemdviem ir kitiems, ypač suinteresuotiems, žinoti, kad neapsigautų, o pasiektų sužadėtuvių laikotarpio tikslą: iš pagrindų pažinti ir pamilti vienas kitą, išmokti suvaldyti lytinius ir kitus galinguosius savo polinkius, jausmus, aistras krikščioniška skaistybe, tvirtumu ir dvasine meile, tvarkoma vis stiprėjančios valios ir tikėjimu apšviesto proto, ir tokiu būdu pasiruošti vedybiniam gyvenimui.

Vedusiųjų draugystė turi beveik tas pačias žymes, kaip sužadėtinių meilė. Tačiau prie to dar prisideda pastovus gyvenimas bendruomenėje — naujoje šeimoje ir intymus meilės susivienijimas. Tai labai padeda draugystei, bet ir greitai parodo jos tikrumą. Įsipareigojimas meilei, bendras gyvenimas, lytinio santykiavimo paprotys ir visa kita gali tapti rutina, nuoboduliu, persisotinimu. Bet nuoširdus pasiryžimas duoti ir gauti, atsiduoti ir būti priimtam meilėje, būti išklausomam ir vertinamam gali padėti viską nugalėti. Dvasinė, krikščioniška meilė ir draugystė, moterystės dvasingumas ir religinė praktika pajėgia palaikyti ir stiprinti draugystę per visą vedybinio gyvenimo laiką.

DRAUGYSTĖS KAINA

Krikščioniškoji draugiška meilė ir krikščioniškoji draugystė yra daugelio išsiilgta ir siekiama. Tačiau daugelis jos nepasiekia, kiti joje trumpai išsilaiko, o trečiųjų draugystė vis silpnėja, blanksta ir nutrūksta. Kodėl? Yra įvairių priežasčių. Dažniausiai dėl draugystės iširimo žmogus kaltina kitą ar kitus. Čia gali būti tiesos, bet didele dalimi paprastai kaltas bus jis pats, jo egoistinė galvosena ir elgesys. Paprastai savimyla pasislepia ar vaikščioja prisidengusi net dorybių kauke, pvz. pareigingumo, taupumo, teisingumo, paklusnumo tėvams, vyresniesiems. ..

Draugystei palaikyti reikia norėti ir mokėti atidengti savimeilę, tartum “sugauti” save, užsispyrusį savo nuomonėje, užsigavusį dėl smulkmenų, dėl perdėtai jautrios savigarbos, pridengusį tingumą tariamo poilsio reikalu ir pan. Dažnai savimeilė slepiasi po baimės skraiste, nenori atsiverti kitam ir draugauti, kad nepažintų jo riboto talentingumo, išsimokslinimo, gyvenimo pažinimo, menkų pastangų ko nors siekti, kad nebūtų nustumtas į šalį, neįvertintas, nepagerbtas.

Taigi, norint laimėti, palaikyti, stiprinti draugystę ir ja džiaugtis, reikia mokėti pilną kainą už ją — nugalėti tuščią savigarbą, perdėtą, netvarkingą savimeilę, dėti pastangas mylėti draugą uolia, nepailstančia, didele dvasine krikščioniška meile, žodžiu — mylėti taip, kaip Kristus mylėjo savo apaštalus: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15,13).

•    Paskelbti du nauji palaimintieji: prancūzų Šv. Dvasios vienuolis kun. Jacques Desire Laval, miręs 1864 m., ir Ispanijos domininkonas Francisco Coll Guitart.

•    Italijos teroristai bombomis sprogdino Romos ir Torino krikščionių demokratų įstaigas. Sassari mieste, Sardinijoje, susprogdintas miesto mero — krikščionio demokrato — namas.

•    Naują Šv. Rašto vertimą į lotynų kalbą patvirti

“Laiškai lietuviams”
Pradžia 1979 m. Liepa-Rugp.