Kaip mylėti nenusavinant?
Prisiminiau vyrą parduotuvėje. Tiesa, nieko ypatingo, tačiau šiuo momentu būtent jį prisimenu: stovėjau eilėje prie kasos, krepšiuose pūpsojo galybė prekių, už nugaros šnopavo daugybė žmonių, o eilė slinko vėžlio žingsniu. Ir čia suveikė Merfio dėsnis – suskambo telefonas. Kažkur giliai po paketų, ausų krapštukų, dešros ir nupiginto sūrio ledkalniu. Telefonas netilo, o aš, degdama raudoniu, kuičiausi po krepšelį. Kaip ir reikėjo tikėtis – viskas pabiro ant žemės. Nepasitenkinimo šurmulys už nugaros stiprėjo – stabdau eilę. Konvejerį link sočios vakarienės po sunkios dienos.
Karštligiškai bandžiau surinkti išbyrėjusią smulkmę, viltingai žvelgdama į netoliese stovėjusį neprastą apsauginį – nejau jo vyriška prigimtis neatsilieps mano akių kontaktui. Deja. Šiuo momentu mano kerai negaliojo. Ir tada pasilenkė jis. Nepažįstamas vyras, ėjęs pro šalį. Šypsodamasis surinko mano prekes, palaikė krepšelį ir net padėjo sudėlioti į maišus. Sumokėjau už viską (kalbėdama telefonu) ir net neatsigręždama nuėjau durų link. O jis sekė iš paskos. Nešdamas mano krepšius. Taip keistai priėjom iki autobuso stotelės, ir mano pokalbis baigėsi. Mūsų kelionė taip pat. Jis perleido mano nešulį, ir aš saugiai susirangiau ant autobuso sėdynės. Neatsimenu, ar tada padėkojau, – taip buvau nustebusi. Nemačiau jo daugiau niekada. Gal todėl, kad ilgą laiką vengiau eiti į tą parduotuvę.
Ar lengva pasakyti žmogui viso gero? Kai nori, jog būtų ir liktų per amžius. Be galo sunku, nes atsisveikinti dažniausiai reikia tada, kai jo labiausiai reikia. O sulaikyt negali – neturi teisės, nes neįmanoma nusavinti kito, neįmanoma primesti savo valios ar diktuoti savo norų. Sprendimus darom individualiai, ir nebūtinai jie turi patikti aplinkiniams.
Kai mano mylimas vyras paprašė laiko (pailsėti, pagalvoti, suprasti – tiesiog pagyventi atskirai), raudojau nesavu balsu savaitę. Roviausi plaukus, nevalgiau, nemiegojau ir verkiau…Ašaromis laisčiau visas pakampes. Maniau, kad praradau viską: mylimą vyrą, ateitį, bendrus planus, daugybę gražių dalykų, kuriuos darydavom kartu. Kiekviena vieta, kurioje mes kartu būdavom, sukeldavo nežmoniškas kančias – vis dar jutau jo buvimą.
Prisigalvodavau įvairiausių scenų: jis apkabina kitą moterį, ją bučiuoja, kalba tai, ką šnabždėdavo tik man. Norėjau mirti. Atsiribojau nuo draugų, nuo darbo – nustojau gyventi. Egzistavau tik prisiminimuose. Ir ką? Nuo to buvo blogiau tik man. Aplinkui gyvenimas virte virė, o aš nenorėjau jo pasiimti. Sąmoningai save eliminavau iš sociumo. O tai negydė, tik dar giliau smukdė į depresijos liūną. Pamažu ėmiau suvokti, kad jis paprašė laiko – vadinasi kažkada grįš. Ir ką ras? Nusibaigusią, nusidepresavusią būtybę, kuri nesugebėjo atsistoti ant kojų, kuri laukia išmaldos iš kitų (dėmesio, rūpesčio, finansų galų gale). Ar tikrai norės pas tokią sugrįžti? Be to, išsiskyrimas nėra jau toks neigiamas dalykas: jis padeda perkainuoti vertybes, paskatina ieškoti kompromiso, subrandina jausmus.
Daug naktų galvojau, kodėl JIS taip padarė, ir tik neseniai suvokiau, kad pretekstas buvo manyje. Ne JIS įtakojo mūsų atšalimą, o mano puikybė ir arogancija. Gauti viską už dyką, be mažiausių pastangų. Ir nesijaučiau atsakinga už savo žodžius, savo veiksmus ar savo požiūrį. Nejutau elementaraus dėkingumo už jo man padovanotas akimirkas. Imti, imti, imti – kuo daugiau, tuo geriau. Natūralu – gyvenam vartotojiškoje visuomenėje. Tačiau…Ateina mėnesinių įmokų diena, kai tenka atsiskaityti – visi neigiami dalykai išlenda pačiu netikėčiausiu metu. Ir smogia skaudžiausion vieton.. Supratau, kad įvykusio fakto pakeisti negaliu, tačiau galiu pabandyti pakeisti save. Būtent dabar prisiminiau visus jo rūpesčius, jo pastangas, norą dalintis. Visos gražios akimirkos tik dabar man atsivėrė. Nes anksčiau koncentracija į save neleido to pastebėti (jei žiūriu į savo batus, kaip galiu gėrėtis saulėlydžiu).
Supratau, kad visą tą laiką šalia manęs gyveno žmogus: su savo idėjomis, savo poreikiais, savo jausmais – ne tik bankomatas ar geidulių tenkintojas. Gyvendami drauge, žmonės nebesugeba objektyviai įvertinti vienas kito, nebepastebi kasdienių stebuklų, o rutina užgožia net tai, dėl ko seniau ėjote iš proto. Išsiskyrimas padeda į žmogų, su kuriuo gyvenai, pažvelgti iš šono ir vėl pamatyti jį tokį, kokį įsimylėjai: be nuoskaudų, nutylėjimų ar pykčių. Išėjimas – tarsi ugnis, kuri apvalo šiukšles ir palieka tik grynuolius. Subrandina, užaugina abu. Išsiskyrimas – meilės dalis: tik tada, kai jos nebelieka, bandoma jėga priversti kitą žmogų būti šalia. Jei myli – paleisi. Nes tik mylėdamas žmogus gali jaustis toks stiprus, kad paisytų ne tik savo, bet ir kito norų.
Juk mylim kitą žmogų, tai kodėl bandom jį suraizgyti įsipareigojimų pančiuose, kodėl norim nusavinti tik dėl savo egoizmo. “Jis negali su manim taip pasielgti, nes….”, “jis manęs nemyli, nes…” – daugybė priežasčių, kurias kartojau pati sau. Kol supratau. Kodėl aš negaliu pasielgti kaip mylinti moteris – leisti jam išeiti, kad grįžtų stipresnis. Kad taptumėm abu stipresni ir tyresni – nugalėję savo demonus. O jei ir negrįš, būsiu gavusi pamoką. Nors ir skaudžią, bet vertingą – reikia džiaugtis tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali turėti. Reikia atsisakyti “svetimos lėkštės” sindromo, kai nuolat dairomės į draugų, kaimynų, pažįstamų santykius. Tiesiog mylėti – besąlygiškai ir natūraliai, nieko nereikalaujant mainais…
Klausiat, kodėl prisiminiau tą vyrą iš parduotuvės? Todėl, kad kasdien įvyksta galybė mažų stebuklų, už kuriuos nespėjam, nenorim, nesusimąstom padėkoti. Nuoširdžiai: už tai, kad kažkas rūpinasi, kad sutaiso užsikimšusį čiaupą, nuneša batelius į taisyklą, padaro kavos ar tiesiog nusišypso…Kartais nepadarom tiek nedaug – neįvertinam, o padariniai gali būti tragiški. Kaip drugelio sparnų sukeltas cunamis Japonijoje…
