Kaip mylėjo senovės graikai? Nuo erotinės iki platoniškos meilės
Šiais laikais apie meilę kalbėti tapo beveik banalu.
Gal todėl, kad lietuvių kalboje, kaip ir daugumoje indoeuropiečių kalbų, yra vienas pagrindinis žodis „meilė“. Jis aprėpia daugybę labai skirtingų meilės objektų: aistrą, motinos meilę, tėvynės meilę, draugų meilę ir t.t. Todėl ir girdime – meilė šen, meilė ten. Kaip kokiame meksikiečių seriale.
Senovės graikai turėjo daugybę skirtingų žodžių, išreiškiančių meilę draugams, meilę svečiams, meilę plačiąja prasme, švelnumą, nesavanaudišką meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą. Seksualią aistrą vadino eros.
Apie tokią – erotinę – meilę visų pirma ir pagalvojame, kai išgirstame šį žodį. Paskaičius Platono „Puotą, arba apie meilę“, atrodo, kad senovėje graikai niekuo daugiau ir neužsiėmė, tik gulinėjo, puotavo, išgėrę dėstė vienas kitam savo samprotavimus ir mylėjosi. Beje, taip, kad šiais laikais atsidurtų kalėjime už nepilnamečių tvirkinimą. Anais laikais tai buvo svarbus didžiai gerbiamų ir išmintingų vyrų užsiėmimas. Ir Platono kūrinio pavadinimas graikų kalboje skamba išdidžiai – symposion. Kaip koks Seimo posėdis ar mokslinė konferencija.
Tai kaip gi mylėjo senovės graikai – erotiškai ar platoniškai? Graikų meilės samprata daugialypė.
Erotas (romėnų mitologijoje Kupidonas arba Amūras) – tai visų pirma aistringos, fizinės meilės ir vaisingumo dievas. Paprastai jis vaizduojamas kaip išdykęs berniukas ar kūdikis su lanku ir strėlėmis. Jis nenuspėjamas, kartais piktai pajuokaujantis ir priverčiantis įsimylėti vienas kitą pačius skirtingiausius žmones. Jo strėlėms neatsispiria net dievai. Erotas valdo fizinę ir, kaip dabar sakytume, psichologinę meilės pusę – vaisingumą, malonumą, seksą, aistrą ir ją lydinčius pavydo, pasitenkinimo, prieraišumo jausmus.
Platonas (427-347 pr. Kr.) meilę taip pat vadino Erotu. Meilėje jis matė glūdint viso dvasinio tobulėjimo pagrindą, netgi tam tikrą nemirtingumo garantą, kadangi meilė kreipia žmogų į aukščiausią gėrį.
Tačiau, pasak jo, Erotai yra skirtingi. Paprastas, „liaudiškas Erotas“ valdo vyrus, kurie jaučia geismą moterims. Vedybos yra vyro ir moters ryšys, skirtas vaikų „gamybai“ šeimose valstybės gerovei. Lytiniai santykiai čia yra savaime suprantamas ir reikalingas, bet visiškai nekilnus dalykas.
] „Dangiškasis Erotas“ lemia vyro meilę berniukui-mokiniui. Tokia meile prasideda kelias nuo žemiškosios meilės į amžinąją. Nuo kūno grožio prie sielos, nuo grožio žmoguje prie grožio įstatymuose, darbuose ir moksluose, galiausiai pasiekiant pačią grožio prigimtį.
Toks platoniškosios erotikos tikslas gali pasirodyti visai neerotiškas šių dienų žmogui. Tačiau jeigu pradėsime gilintis į bet kurią senovės kultūrą, rasime joje daugybę nesuprantamų dalykų.
Vis dėlto yra ir dar viena Eroto pusė, priimtina ir senovės, ir šių dienų žmonėms. Graikų mitologijoje Erotas – galinga pirmapradė kūrimo galia, iškilusi iš pirmykščio Chaoso drauge su Gaja (žeme) ir Tartaru (graikų pragaro, kaip bausmės, atitikmuo). Visa visata gyvuoja Eroto dėka.
Filosofijoje meilę kaip fizinio pasaulio egzistavimo prielaidą ir visa vienijantį elementą aprašė Herakleitas (~550-480 pr. Kr.) ir Empedoklis (~492-432 pr. Kr.).
Žodį „fizinis“ čia reikia suprasti ne kaip paprastą lytinį potraukį, tarnaujantį žmonijos išlikimui, o greičiau moderniosios fizikos prasme. Herakleitas manė, kad kosmose yra dvi jėgos: traukos ir atostūmio. Meilė (harmonia) atsiranda priešingybėms traukiant viena kitą. Tuo tarpu Empedoklis manė, kad vienas kitą traukia ir harmoniją kuria ne priešingi, o panašūs dalykai. Tačiau jie abu sutarė, kad meilė yra būties esmė. Žymiai vėliau, jau šiais laikais, panašiai apie meilę rašė filosofas P. Tejaras de Šardenas.
Visos graikiškos meilės sampratos atkeliavo per amžius iki mūsų dienų. Paprastasis Erotas vylingai šypsosi mums iš seksualių reklamų. Susiformavo plačiai naudojama platoniškos – nuo seksualumo, kūniškumo ir fizinio vaisingumo atribotos meilės samprata.
O dangiškasis Erotas – grožio prigimtis ir idėja – sunkiai pasiekiamas šių laikų mąstytojams, kaip ir anų laikų išminčiams.
