Išlaisvinti mylėti

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį”. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! (Gal 5, 13-15).

Vienas labiausiai trikdančių sakinių Biblijoje skamba taip: Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 3). Tai mus trikdo, nes Jėzus sako: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13) ir moko, kad turime mylėti savo priešus bei daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti tuos, kurie mus persekioja ir dovanai duoti prašančiam (Lk 6, 27-30).

Tačiau laiško Galatams 5 skyriuje Paulius kalba, kad įmanoma viską atiduoti, net savo gyvybę paaukoti, bet tai daryti ne iš meilės. Gali paaukoti viską, ką turi, ir amžinai pražūti.

Biblinė sąlyga

Tai reiškia, kad tiek dešiniosios, tiek kairiosios krikščioniškosios politikos pusės veikla turi būti įvertinta Biblijos šviesoje. Palaikantys dešiniąją pusę esame kviečiami kovoti už negimusius kūdikius, subalansuotą biudžetą, branduolinį pranašumą, maldas mokyklose, remti Izraelį, palaikyti šeimos vertybes ir t.t. Palaikantys kairiuosius kviečiami siekti branduolinio nusiginklavimo, politinės intervencijos El Salvadore ir Nikaragvoje pabaigos, lygių žmonių teisių, kovoti su skurdu ir nedarbu bei t.t. Ir vieni, ir kiti kviečia mus veikti, ir tai yra gerai! Dėl vieno dalyko Jėzaus tikrai niekas negalėjo apkaltinti – Jis nebuvo abejingas žmonių poreikiams.

Tačiau yra viena itin svarbi biblinė sąlyga, kurios tiek dešiniuosius, tiek kairiuosius palaikantys krikščionys turėtų niekada nepamiršti: Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,- man nėra iš to jokios naudos. Arba, jei kalbėtume labai tiesmukai: tiek kovodamas prieš skurdą, tiek dėl maldos įteisinimo, tu gali patekti į pragarą, nes darbai ne visada daromi iš meilės. Visada yra itin svarbūs ir darančiojo motyvai, jo širdis.

Jei norime skleisti Biblijos tiesas ir taip padėti spręsti mus supančio pasaulio problemas, turime suprasti, kad Biblija yra žymiai radikalesnė, nei dešiniųjų ar kairiųjų programos. Ir vienai, ir kitai pusei Ji sako: „Jei jūs net mirsite vykdydami savo tarnavimo programas, bet tai darysite be meilės, jūs nieko nelaimėsite”. Meilės negalima prilyginti kokioms nors programinėms nuostatoms, ir jokia programa nėra meilės išraiška, jei ji nekyla iš mylinčios širdies. Mes galime susižavėti žmogumi, kuris skiria milijoną dolerių ligoninės Bangladeše statybai, bet Dievas žiūri į širdį ir tiria slaptus sielos motyvus. Krikščionybė nėra programa, skatinanti mus būti politiškai aktyvius, tai visų pirma yra radikaliai žmogaus širdį keičianti jėga.

Įsakymas mylėti ir tikėjimo kilmė

Laiško Galatams 5 skyriaus 6 eilutėje rašoma, kad Dievui priimtina yra ne širdis, kuri remiasi savo darbais – nesvarbu, palaikytų ji dešiniuosius, siekiančius apipjaustymo, ar kairiuosius – neapipjaustymo šalininkus, bet širdis, kuri labai stipriai pasitiki Dievo malone, ko rezultatas yra meilės kupinas gyvenimas. Meilė yra nepaprastai svarbi išgelbėjimo proceso dalis. Mes negalime rinktis, ar mylėti vienas kitą, tai – privaloma. Niekas negali sakyti: „Aš vis tiek esu išgelbėtas tikėjimu, nesvarbu, myliu žmones ar ne.” Nes egzistuoja tik vienas mus gelbstintis tikėjimas – tikėjimas, veikiantis meile (Gal 5, 6). Gelbstintis tikėjimas visada padeda meilei augti, o meilė įrodo nuoširdų tikėjimą.

Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile – ši eilutė pabrėžia įsakymą, užrašytą 13 eilutėje: Meile tarnaukite vieni kitiems. Kas nors gali paklausti: „Kodėl Paulius liepia mums mylėti, jei meilė yra neišvengiamas tikėjimo rezultatas (Gal 5, 6) ir Dievo Dvasios vaisius (Gal 5, 22)?

Atsakysiu taip: nors Dievas ir yra visagalis, suverenus Dievas, turintis valdžią visiems žmonėms, o Jo Dvasia subrandina meilės vaisių, vis dėlto vienas iš būdų, kaip Dievas daro savo darbą, yra žmonių raginimas. Mintis, kad Dievas atneša į mūsų širdis meilę, neprieštarauja pasakymui, kad vienas iš būdų, kaip Jis tai daro, – priminimas, kokia svarbi meilė vykdant įsakymus. Tačiau faktas, kad prieš įsakydamas mums ką daryti, penkiuose laiško Galatams skyriuose Paulius ragino pasitikėti Dievu, rodo, kad raginimo darbuotis neturėtume priimti kaip „įstatymo”, siekiant atlikti tai savo jėgomis ir taip pelnyti Dievo palankumą. Kritikuodamas įstatymo darbus, Paulius kritikuoja ne įsakymus, bet mokymą, kad savo jėgomis turime įvykdyti įsakymus, ir kad tik tada užsitarnausime Dievo palaiminimą. Įsakymai yra geri ir jiems reikia paklusti, bet tas paklusnumas turėtų kilti iš tikėjimo. Laiško Galatams 5 skyriaus 13 eilutėje užrašytas įsakymas mylėti yra įsakymas saugoti laisvą ir pasitikinčią širdį, kuri iš prigimties yra pasiruošusi mylėti.

Esu patyręs, kad per biblinius įsakymus ir ypač teologinius argumentus tiems įsakymams Šventoji Dvasia keičia mano širdį. Toks yra ir mano tikslas, žvelgiant į šias laiško Galatams eilutes (Gal 5, 13-15). Meldžiu, kad Dievo žodis pasiektų mūsų protą ir širdį, kad mylėti mums būtų žymiai paprasčiau ir natūraliau nei anksčiau.

Šių eilučių logika yra paprasta: pirmiausia Paulius primena krikščioniško gyvenimo pamatus: Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tada, pasiremdamas dievišku pašaukimu, jis duoda dvigubą įsakymą. Įspėja: Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, ir ragina: Bet meile tarnaukite vieni kitiems. Po to, tarsi patvirtindamas šį dvigubą įsakymą, Paulius nurodo ir dvigubą paskatinimą mylėti: Juk visas įsakymas išsipildo viename žodyje: 'Mylėk savo artimą kaip save patį', ir vėl įspėja: Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

Pagrindinė šių eilučių esmė – meile tarnaukite vieni kitiems. Jeigu taip elgsitės, jūs išpildysite visą įsakymą, o jeigu – nemylėsite, sunaikinsite patys save.

Meilės tarnystė ir tikroji laisvė

Sutelkime dėmesį į pozityvųjį 13-oje eilutėje minimą paliepimą: Bet meile tarnaukime vieni kitiems. Sujunkime šį įsakymą su pirmąja eilutės dalimi: Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei <...> meile tarnaukite vieni kitiems. Jūs esate kviečiami laisvei iš vergijos, dabar su meile pasiduokite vergystei! Štai čia turėtume užduoti klausimą: Kodėl krikščionio laisvė gali pasireikšti tik meile, kuri atsako į kitų poreikius, tarnauja kitiems? Kodėl kvietimas laisvei ir kvietimas mylėti yra sinonimiški? Kai Paulius sako: Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, jis įspėja: jeigu bandytumėte taip elgtis, prarastumėte savo laisvę. Kaip pirmoje eilutėje ir sakoma: Nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! (Gal 5, 1). Kūno darbai ir meilės vaisiai nėra du alternatyvūs, skirtingi būdai gyventi laisvėje. Jei gyvename pataikaudami kūnui, gyvename vergystėje, bet jei su meile tarnaujame vienas kitam, esame laisvi. Kodėl?

Nes meilę įkvepia džiaugsmas dalintis pilnatve, o kūno darbai kyla iš noro užpildyti savo vidinę tuštumą! Laiške Galatams kalbama ne apie fizinį žmogaus kūną, bet apie žmogaus egoizmą, jaučiamą gilią tuštumą ir kūniškas pastangas tą tuštumą užpildyti. Jei kalbėtume apie religiją, kūnas sieks savo tikslų vykdydamas įstatymą, jei ne apie religiją, – tuomet žmogus gali pulti į girtuoklystę. Viena aišku – kūnas nėra laisvas. Jis yra beprasmiškų troškimų ir pastangų užpildyti tuštumą, kurią užpildyti gali tik Kristus, vergas. Sakydamas: Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, Paulius turi omeny: neiškeiskite laisvės, kurią turite Kristuje, kuri gali numalšinti bet kokį troškulį, ir negrįžkite prie nepatenkintų fizinių malonumų ar savęs aukštinimo.

Taigi kūno darbai kyla iš troškimo užpildyti savo tuštumą. Tačiau meilė yra kitokia – ji nori dalintis turima pilnatve. Meilė neieško sau naudos (1 Kor 13, 5). Kai mylime, mes nesiekiame išnaudodami kitus užpildyti mūsų tuštumą. Meilė yra mūsų pilnatvės perteklius. Be to, meilė veikia tik tuomet, kai žmogus yra laisvas. Kai Dievas išlaisvina mus nuo kaltės, baimės ir godumo, pripildo mus visa patenkinančiu savo artumu, širdy dega tik vienas motyvas – dalijimosi pilnatve džiaugsmas.

Kai mūsų širdies tuštumą užpildo Dievo atleidimas, pagalba, Jo vedimas ir iš Jo ateinanti viltis, Jis išlaisvina mus ir nuo vergijos kaupti daiktus, manipuliuoti žmonėmis. Jei žmogus visą gyvenimą siekia tik šio pasaulio komforto, tai tik liudija, kad jo širdies tuštumos nėra užpildžiusi Dievo pilnatvė. Kai Dievas tampa mūsų dalimi ir mes iš tiesų tampame laisvi, mes su meile patarnausime vienas kitam. Laisvė trykšta iš meilės taip, kaip virsdamas kalnų upe, putodamas veržiasi upeliukas. Tačiau kūnas yra tarsi vakuuminis siurblys: jis siurbia ir siurbia, o tą akimirką, kai pradeda jaustis pilnas, kažkas išima maišelį ir išmeta į šiukšlių dėžę…

Laiškas Galatams parašytas siekiant parodyti, kaip mums tapti tuo kalnų upeliu, kuris slėnyje virsta meilės upe.

Mylėk savo artimą kaip save patį

Nėra geresnio gyvenimo būdo kaip kasdien artėti prie visa patenkinančios Dievo malonės ir leisti jai tekėti per mus į kitų gyvenimą, atsakant į kitų poreikius. Laiške Galatams vėl randame du stimulus taip gyventi. 5 skyriaus 14 eilutėje skaitome: gyvenkite taip, nes visas įstatymas yra išpildomas viename žodyje: ‚Mylėk savo artimą, kaip save patį'. Nors Paulius ne kartą neigiamai pasisakė apie „įstatymo darbus”, nėra nesvarbu, ar krikščionis savo elgesiu įvykdo įstatymą. Gera žinia yra tai, kad įstatymą išpildo meilė, kuri yra Dievo malonės perteklius. Duodamas įstatymus Dievas norėjo matyti žmones, pasitenkinusius Dievo malone taip, kad jų gyvenime trykšte trykštų meilė.

Šiandieną, skaitydami šią eilutę – „Mylėk savo artimą, kaip save patį” – dažnai sutrinkame dėl meilės sau. Dažniausiai daroma klaida yra mintis, kad tai – paliepimas mylėti save ir kad meilė sau yra savęs gerbimas. Abi šios prielaidos yra klaidingos. Paulius, Mozė (Kun 19, 18) ir Jėzus (Lk 10, 27) sako, kad visi žmonės myli save, todėl ragina: „Tu turi mylėti savo artimą, kaip (jau) myli save patį”. O meile sau jie vadina ne pagarbą sau, o savo interesus: visi žmonės nori būti laimingi, nors dažnai nė nežino, kas iš tiesų gali padaryti juos laimingus. Kaip Paulius supranta šią eilutę ir ją taiko, sužinome skaitydami laišką Efeziečiams: Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią (Ef 5, 28-29). Kitais žodžiais tariant, meilė sau – tai stiprus sveikatos, saugumo ir laimės siekis.

Mylėk savo artimą kaip save patį – nėra įsakymas mylėti save. Tai kvietimas natūralią, jau egzistuojančią meilę sau perkelti į kitą lygį – mylėti kitus. Nėra Biblijoje sunkesnio įsakymo kaip šis. Tai reiškia taip norėti pamaitinti alkaną, kaip pats ieškai maisto, kai būni išalkęs; taip norėti, kad tavo artimas gautų gerą darbą, kaip tu džiaugiesi turėdamas darbą; taip norėti, kad tavo draugas studentas gautų dešimtukus, kaip ir pats nori jų gauti. Norėk padėti žmogui, kurio automobilis kelyje sugedo, kaip pats džiaugiesi, kad tavo automobilis nesugedo. Norėk suteikti galimybę prastai žaidžiančiam futbolą žaisti, kaip ir pats nori žaisti visą žaidimą. Taip norėk paliudyti Kristų savo kaimynui, kaip pats džiaugiesi, pažindamas Kristų. Pasitelk visas kūrybines galias, panaudok visą energiją ir ištvermingai daryk gerus dalykus dėl kitų, kaip ir triūsdamas dėl savęs. Rūpinkis kitų likimu taip, kaip rūpiniesi, kas nutiks tau.

Ar gali įsivaizduoti, kokia būtų bažnyčia, jeigu mes visi, žvelgdami į žmogų iš dešinės ir kairės, linkėtume jiems laimės taip, kaip patys trokštame būti laimingi? Tuomet ne tik įvykdytume įstatymą, bet ir bažnyčia būtų kupina įvairiaspalvio džiaugsmo ir Dievo šlovės, daug žmonių įtikėtų! Tad būkime tokie Šventosios Dvasios jėga!

Tragiška alternatyva

O jeigu taip nesielgsime, 15 eilutėje piešiamas priešingas likimas: Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Bažnyčia, kurioje žmonės netarnauja vienas kitam su meile, sunaikins pati save.

Dievas buvo geras Betliejui ir daug metų liejo savo meilės dvasią jo žmonėms. O aš meldžiu, kad mūsų meilė vis augtų, kad Viešpats gausiai praturtintų mus meile vienas kitam ir visiems (1 Tes 3, 12).

Ir prisiminkime, mes galime mylėti tik būdami laisvi. Meilė kyla iš noro pasidalinti savo pilnatvės džiaugsmu, o ne iš troškimo užpildyti savo tuštumą. Stebėtina, tačiau 15 eilutė yra aliuzija į tai, ką laukiniai žvėrys daro badaudami (o ne pavalgę): Jeigu ėdate vienas kitą, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti. Kai nesi pripildytas Dievo, labai saldu yra „valgyti” savo priešus.

Tačiau, broliai ir sesės, Dievas kviečia mus patirti pilnatvę ir laisvę, kuri išsilieja meile, o ne tuštybės vergystę, kai kandžiojamasi, kovojama ir niekada nepasitenkinama. Jėzuje Kristuje Dievas mums siūlo atleidimą, kasdienę pagalbą ir vedimą, viltį dėl didingos ir išsvajotos ateities. Ir viskas yra už dyką, už viską sumokėta Jėzaus krauju. Visa tai gaunama tik tikėjimu. Meilė paslėpta laisvėje, o laisvė randama visiškai pasitikint Dievo meile.

Būtent tai mums padeda suvokti (grįžkime prie mūsų pradinio taško), kodėl žmogus gali atiduoti visą savo turtą ar net savo kūną sudeginti, bet neturėti meilės. Toks žmogus tikriausiai nėra laisvas. Jis gali veikti ne trokšdamas pasidalinti Dievo teikiama pilnatve, bet iš gilaus troškimo užpildyti savo tuštumą. Tokiu atveju jo veiksmai kyla ne iš meilės, ir Dievas nėra pašlovinamas kaip visa patenkinantis pilnatvės šaltinis.

Iš http://www.desiringgod.org/

vertė Ramunė Janušaitienė