Įsimylėti ar apsimeluoti
Meilės nesukursi. Ji nutinka. Yra žmonių, kurie niekada nepatyrė, kaip širdis netikėtai ir pilnai atsiveria kitam žmogui. Kiti kasdieną jaučia stiprius teigiamus ir neigiamus jausmus.
Įsimylėti labai rizikinga: įsijungia baimė, kad būsi atstumtas ar apgautas, prarandama kontrolė. Psichologas A. Louen tvirtina, kad atsidavimo momentu trumpam atsiveria ego ribos ir įvyksta chaotiškas susiliejimas su kitu žmogumi, kuris primena vaisiaus būseną motinos gimdoje ir visiškai pašalina atskirumo pojūtį.
Jausmai ir taisyklės tarp vyro ir moters susiformuoja per pirmas 15 bendravimo minučių, bet kai pabunda meilė, šis pirmas įspūdis pamirštamas. Mylimasis ima atrodyti tiesiog nuostabus, o po to paaiškėja, kad savo charakterio trūkumais jis skausmingai primena mūsų ankstesnius partnerius, su kuriais santykiai jau sužlugo. Būna, kad pirmą kartą pamatytas būsimas mylimasis padaro blogą įspūdį, vėliau šis užsimiršta, bet po keleto metų vėl išryškėja pirmą kartą susitikus įžvelgtos savybės, kurių mylint nenorėta matyti. Buvo atliktas eksperimentas: grupė atsitiktinai surinktų žmonių mėnesį turėjo imituoti šeimyninį gyvenimą. Po šio eksperimento nemaža dalis jų sukūrė tvirtas šeimas. Tai primena situaciją, kai anksčiau patrnerius parinkdavo tėvai. Dalis tokių šeimų irgi sėkmingai gyvendavo. Pasirodo, kad įsimylėjimas –lengviausias bet toli gražu ne labiausiai užtikrintas būdas užmegzti santykius.
Kodėl mylimasis tampa toks gražus? Todėl, kad mes mylime ne jį, o savo idelą, kurį lengva suprojektuoti į nepažįstamą žmogų. Ir todėl sunku įsimylėti senus draugus. “Tarkim, aš nepažįstu keturių tavo veidų, kuriuos mačiau ten, mieste, ir kreipiuosi tik į vieną, patį geriausią.” Savo idealą mylėti labai gera, tai labai stipru, o mylėti tikrą žmogų, su jo trūkumais, bloga nuotaika – gana proziškas dalykas, kai kam tai net nesukelia stipresnių seksualinių jausmų. Įsimylėję žmonės dažnai elgiasi labai prieštaringai: jie gali visiškai nesigilinti į tai, ko reikia išrinktąjam, bet dovanoti brangias dovanas, patinkančias jiems patiems.
Paradoksalu, bet įsimylėjęs žmogus mažiau mus pažįsta ir egoistiškesnis už tiesiog gerą draugą. Gal dėl to po daugelio meilės istorijų nelieka net menkų draugiškų ryšių. Dar labiau įsimylėjimo „pamišimą“ suintensyvina seksas, kuris galutinai išjudina jau ir taip pakylėtus hormonus. Jis tarsi nuskausminamieji, padeda „prisitrinti“ prie žmogaus, todėl kyla rizika susieti gyvenimą su visiškai netinkančiu žmogumi. „Nepamiršk manęs atsikeldamas. Nepamiršk manęs, kai aš galvosiu, kaip noriu su tavimi mylėtis ir mano kūnas bus įelektrintas iki pirštų galiukų.“
Todėl suspėti suvokti, koks yra mylimasis reikia dar iki įsimylint, jei nespėjote, iškreipsite visą informaciją. Iš tiesų reikia sužinoti labai nedaug. Pamatyti, kaip mylimasis elgiasi su savo draugais, tėvais ir ką mano apie buvusius iki jūsų, paklausti, kaip jis atrodo žmonėms, kurių nuomone pasitikite ir kurie nėra apakinti jausmų.
Jei įsimylėjote pasąmoningai veikiamas kitų motyų – patogumo, vaikų, statuso, gailėjimosi, tai ateityje tiems motyvams meilė pasmerkta atvėsti.
Kartais nebeaišku, kada meilė pereina į nesveikumą.
Paranojiški žmonės kankina, įtarinėja, pavydi, bet brangina, atsiduoda, atleidžia;
Pedantai myli labai pareigingai, ištikimai, beveik be jausmų, pagal grafiką;
Šizoidai myli fantazijoje, per atstumą, o realybėje vengia;
Depresiškiieji mylėdami atsiduoda, bet prilimpa ir trokšta kad jais rūpintųsi;
Mazochistiškieji ieško stiprios asmenybės, kuri „iš jų padarys žmogų“, idealizuoja, o ne myli;
Isterikai tai myli, tai nekenčia. Jei dėl beprotybės kurį laiką išsaugomi trapūs jausmai, galiausiai tokia meilė tampa erotiška neapykantos forma;
Nebrandus žmogus būdamas vaiku gavo mažai meilės, todėl jaučia liguistą meilės alkį ir labai jos reiklauja.
Įsimylėjimas gali virsti meile, jei kartu patiriama daug tikrų momentų: išdrįstama nuoširdžiai atsiskleisti, partneris priima tavo pyktį, silpnumą, užsidarymą.
“Ir jeigu aš sutiksiu tave po daugelio metų ir tu mane atpažinsi, vieną akimirksnį mus apims neperskiriama šiluma.”