Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė Dievui
Jau buvo pabrėžta, kad mūsų troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meile Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį.
Iš tiesų meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis.
Visose teistinėse religijose – nesvarbu, ar jos būtų politeistinės, ar monoteistinės – Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą.
Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių – randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių – savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias “daiktas” pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi į moterišką ir vyrišką dievų prigimtį, kita – į paties žmogaus brandos lygį, lemiantį tiek jo dievų prigimtį, tiek jo meilės pobūdį. Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Didžių ir išskirtinių Bochofeno ir Morgano atradimų XIX_a. viduryje dėka, nepaisant didelio akademinių sluoksnių pasipriešinimo, labai mažai beliko abejonių dėl to, kad daugelyje kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės. Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra deivė, taip pat didžiausias autoritetas šeimoje ir visuomenėje. Tam, kad suvoktume matriarchalinės religijos esmę, derėtų prisiminti, kas buvo sakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra besąlygiška, ji yra visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įsigyjama. Ji tekia mylimam asmeniui palaimos jausmą, be jos apima nereikalingumo ir nevilties jausmas. Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie “geri”, paklusnūs ir vykdo visus jos norus ar komandas. Motinos meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra motinos vaikai, Motinos Žemės vaikai.
Kita žmonijos vystymosi stadija gerai mums žinoma, tad nereikalauja jokių išvedžiojimų ir rekonstrukcijų, tai yra patriarchatas. Šiuo laikotarpiu motina netenka vadovaujančios padėties ir tėvas tampa Aukščiausia Esybe ir religijoje, ir visuomenėje. Tėvo meilės prigimtis tokia, kad jis kelia reikalavimus, kuria principus ir įstatymus, o jo meilė vaikui priklauso nuo pastarojo paklusnumo. Jam labiausiai patinka panašiausias į jį ir paklusniausias sūnus, kuris labiausiai tinka būti jo įpėdiniu ir jo nuosavybės paveldėtoju. (Patriarchalinė visuomenė atsiranda kartu su privačios nuosavybės atsiradimu.) Todėl patriarchalinė visuomenė yra hierarchinė, brolių lygybė užleidžia kelią konkurencijai ir tarpusavio vaidams.
Ar mes galvosime apie Indijos, Egipto ar Graikijos kultūras, ar apie žydų, krikščionių, ar islamo religijas, mes būsime patriarchaliniame pasaulyje su vyriškais dievais, tarp kurių vienas svarbiausias dievas valdo kitus arba kur visi dievai yra panaikinti, išskyrus vieną – tikrąjį Dievą. Kadangi motiniškos meilės troškimas negali išnykti iš žmogaus širdies, nieko neturi stebinti, kad mylinčios motinos figūra niekada neišnyksta iš panteono. Žydų religijoje motiniški Dievo bruožai lengvai atpažįstami įvairiose narcisizmo atmainose. Katalikybėje Motiną simbolizuoja Bažnyčia ir skaisčiausioji Marija. Net protestantizme Motinos figūra visiškai neišnyksta ir išlieka užslėpta forma. Svarbiausias Liuterio principas skelbia, kad niekas iš to, ką žmogus daro, negali garantuoti Dievo meilės. Dievo meilė yra malonė, būti religingam – reiškia tikėti ta malone ir tuo pačiu save laikyti mažu ir bejėgiu; jokie geri darbai negali daryti įtakos Dievui ar priversti Jį mus mylėti, kaip tvirtina katalikų doktrina. Katalikiškoje gerų darbų doktrinoje atpažįstame patriarchalizmą: aš galiu pelnyti tėvo meilę būdamas klusnus ir vykdydamas visus jo reikalavimus. O liuteronų doktrinoje, nepaisant ryškaus patriarchalinio jos pobūdžio, slypi matriarchalinis elementas. Motinos meilė negali būti užsitarnauta – arba ji yra, arba jos nėra; visa, ką aš galiu – tai tikėti (kaip Psalmyne sakoma: “Tu davei tikėjimą mano motinos krūtimis”) ir tapti bejėgiu, silpnu vaiku. Bet Liuterio tikėjimas ypatingas tuo, kad motinos vaizdinys čia užleidžia vietą tėvui; vietoje tikrumo, kad esi motinos mylimas, atsiranda nuolatinė abejonė, ar gali tikėtis besąlyginės tėvo meilės.
Aš aptariau skirtumus tarp matriarchalinių ir patriarchalinių elementų religijoje tam, kad parodyčiau, jog meilės Dievui pobūdis priklauso nuo to, kodėl požiūriai religijoje vyrauja. Patriarchalinis požiūris verčia mylėti Dievą kaip tėvą; aš suvokiu jį kaip teisingą, griežtą, nes jis baudžia ir atlygina; ir pagaliau jis išsirinks mane kaip mylimiausią sūnų, kaip Dievas išsirinko Abraomą – Izraelį, kaip Izaokas išsirinko Jokūbą, kaip Dievas išsirinko savo mylimiausią tautą. Matriarchalinės religijos požiūriu aš myliu Dievą kaip visa apglėbiančią motiną. Aš tikiu jos meile, ir nesvarbu, kad esu vargšas ir bejėgis, nesvarbu, kad esu nuodėmingas, ji vis tiek mane mylės, neiškeis į jokį kitą vaiką; kas man beatsitiktų, ji vis vien mane išgelbės, išvaduos, ateis. Nėra reikalo sakyti, kad mano meilė Dievui ir Dievo meilė man yra neatsiejamos. Jei Dievas yra tėvas, jis myli mane kaip sūnų, o aš myliu jį kaip tėvą. Jei Dievas yra motina, tai sąlygoja jos ir mano meilę.
Šis skirtumas tarp motiniškų ir tėviškų meilės Dievui aspektų yra, aišku, tik vienas iš veiksnių, lemiančių meilės prigimtį; kitas veiksnys – individo subrendimo laipsnis, išreikštas jo susikurtoje Dievo koncepcijoje ir jo meilėje Dievui.
Žmonija vystėsi nuo matriarchalinės prie patriarchalinės visuomenės, tas pat vyko ir religijoje, todėl tolesnį meilės brendimą galime pasekti patriarchalinės religijos vystymesi. (Tai ypač būdinga monoteistinėms Vakarų religijoms, Indijos religijose motinos figūros išlaiko didelę įtaką, pavyzdžiui deivės Kali vaizdinyje; budizme ir daosizme dievo – ar deivės – samprata neturi esminės reikšmės arba yra visai eliminuota.) Pradžioje mes matome Dievą, despotišką ir pavydų, savo paties sukurtą žmogų jis laiko savo nuosavybe, su kuria galima daryti viską, ką tik panorės. Šioje religijos pakopoje Dievas išvaro žmogų iš rojaus, kadangi šis paragavo pažinimo medžio vaisiaus ir pats galėjo tapti Dievu; šioje pakopoje Dievas nutaria sunaikinti žmonių giminę Tvanu, kadangi nė vienas iš jų neįtiko, išskyrus mylimiausią jo sūnų Nojų; šioje pakopoje Dievas reikalauja iš Abraomo nužudyti savo vienintelį sūnų Izaoką ir taip per begalinį paklusnumą įrodyti savo meilę Dievui. Bet tuo pačiu prasideda nauja pakopa; Dievas kartu su Nojumi pasirašo sutartį, kurioje pasižada niekada daugiau nebenaikinti žmonių giminės; šia sutartimi Dievas save suvaržo. Dabar jį riboja ne tik jo duoti pažadai, bet ir jo paties principai, tokie kaip teisingumas, todėl Dievui tenka nusileisti Abraomo reikalavimams ir pagailėti Sodomos, jei ten atsirastu bent dešimt teisuolių. Bet Dievas kinta toliau, despotiškas genties vadas tampa mylinčiu tėvu, suvaržytu savo paties iškeltų principų; tolesnėje raidoje Dievo asmuo virsta jo paties iškeltų principų, tokių kaip teisingumas, tiesa ir meilė simboliu. Dievas yra tiesa, Dievas yra teisingumas. Dievas nustoja būti asmeniu, žmogumi, tėvu; jis tampa reiškinių įvairovėje slypinčios vienybės simboliu, įvaizdžiu gėlės, kuri iš dvasinės sėklos išaugs žmogaus viduje. Dievas negali turėti vardo. Vardas visada žymi asmenį, kažką apibrėžia. Kaip gali Dievas turėti vardą, jei nėra nei asmuo, nei daiktas?
Ryškiausiai šį pokytį išreiškia Biblijos pasakojimas apie Dievo apsireiškimą Mozei. Kai Mozė pasakė, kad hebrajai juo nebetiki, kad Dievas jį siuntė, bet jis negali jiems pasakyti Dievo vardo (kaip gali stabmeldžiai priimti bevardį Dievą, jei pati stabo esmė yra jo vardas?). Dievas padarė nuolaidą. Jis pasakė Mozei, kad jo vardas yra “Aš esu tampantis tuo, kuo esu tampantis?” “Aš-esu-tampantis-tai mano vardas”. “Aš-esu-tampantis” reiškia, kad Dievas nėra baigtinis, nėra asmuo, nėra “būtybė”. Adekvačiausias šio sakinio vertimas būtų: pasakyk jiems, kad “mano vardas yra bevardis”.
Draudimas kurti bet kokį Dievo įvaizdį, tarti Dievo vardą be reikalo, netgi iš viso tarti tą vardą siekia to paties tikslo – išlaisvinti žmogų nuo minties, kad Dievas yra tėvas, kad jis yra asmuo. Tolesnėje teologijos raidoje idėja virto principu, kad Dievui neturi būti suteikiami jokie teigiami atributai. Sakyti apie Dievą, kad jis yra protingas, stiprus, geras, tai reiškia teigti, kad jis yra asmuo; daugiausia, ką aš galiu padaryti, tai pasakyti, kuo Dievas nėra, nurodyti negatyvius požymius, tvirtinti, kad jis nėra ribotas, nėra negeras, nėra neteisingas. Juo daugiau aš žinau, kuo Dievas nėra, juo daugiau aš gaunu žinių apie Dievą.
Tolesnė monoteizmo raida veda tik prie vienos išvados: neminėti Dievo vardo iš viso, nekalbėti apie Dievą. Tada Dievas tampa tuo, kuo jis potencialiai yra monoteistinėje teologijoje, bevardis Vienis, neišreiškiama gyvenimo jėga, vedanti į vieningumą, slypintį po fenomenų pasauliu, visos egzistencijos pamatas, Dievas tampa tiesa, meile, teisingumu. Dievas esu Aš tiek, kiek aš esu žmogiškas.
Visiškai aišku, kad ši raida nuo antropomorfinio prie grynai monoteistinio principo lėmė pokyčius meilės Dievui prigimtyje. Abraomo Dievą galima mylėti, bijoti jo kaip tėvo, kartais jis atleidžia, kartais ima viršų jo pyktis. Jei Dievas yra tėvas, tai aš esu jo vaikas. Aš dar visiškai neišsivaduoju nuo savimeiliškos visažinystės ir visagalybės noro. Aš dar nesuvokiau objektyvaus savo, kaip žmogaus būtybės, ribotumo, savo nežinojimo, savo bejėgiškumo. Aš vis dar kaip vaikas šaukiuosi tėvo, kuris apsaugotų mane, rūpintųsi manimi, baustų mane, pasigendu tėvo, kuris myli mane, kai aš jo klausau, kurį galima palenkti garbinimu ir kuris pyksta už nepaklusnumą. Akivaizdu, kad dauguma žmonių savo asmeniniame vystymesi nėra peržengę šio infantiliško lygmens, tuo pačiu tikėjimas Dievu daugumai žmonių tėra tikėjimas kiekvienam padedančiu tėvu – vaikiška iliuzija. Nors šią religijos sampratą jau yra įveikę didieji žmonijos mokytojai, taigi nedidelė žmonijos dalis, daugumai žmonių ji ir toliau tebelieka vyraujančia religijos forma.
Todėl Froido pateikta Dievo idėjos kritika yra visai teisinga. Tačiau jis, aišku, klydo nepastebėjęs kito monoteistinės religijos aspekto, jos tikrosios esmės, kuri logiškai veda į visišką šios Dievo sampratos neigimą. Tikrai religingas asmuo, suvokiantis monoteistinės religijos esmę, nieko neprašo, nieko nelaukia iš Dievo, jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar motiną, jis jau yra įgavęs kuklumo, todėl suvokia savo ribotumą bent tiek, kad žino, jog nieko nežino apie Dievą. Dievas jam yra simbolis, kuriuo žmogus savo vystymosi pradinėse pakopose yra išreiškęs visumą to, ko žmogus siekia; dvasinio pasaulio erdvę, meilę, tiesą, teisingumą. Jis tiki principais, kuriozu reglamentuoja “Dievas”, jis ieško tiesos, gyvena meilėje ir teisingume ir laiko gyvenimą tiek vertingu, kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmogiškąsias galias – vienintelę tikrovę, kaip vienintelį “didžiausio rūpesčio tikslą”, objektą; pagaliau jis niekada nekalba apie Dievą – net nemini jo vardo. Mylėti Dievą, jei jau ryžtumėmės panaudoti šį žodį, reikštų aistringai siekti visiškai atskleisti savo sugebėjimą mylėti, o šito įgyvendinimą kiekviename iš mūsų simbolizuoja “Dievas”.
Šiuo požiūriu monoteistinio galvojimo logika veda prie bet kurios “teologijos”, bet kurio žinojimo apie Dievą neigimo. Tačiau reiktų skirti radikalų neteologinį požiūrį nuo neteistinių sistemų, pavyzdžiui, ankstyvojo budizmo arba daosizmo.
Visos teistinės sistemos, net ir neteologinės, mistiškosios, remiasi prielaida, kad yra dvasinė realybė, kuri yra transcendentinė žmogui, kuri teikia prasmę ir vertę žmogaus vidinėms galioms, jo išsigelbėjimo bei dvasinio gimimo siekiui. Neteistinėse sistemose nėra dvasinio lygmens anapus žmogaus ar transcendenciško jam. Meilė, protas ir teisingumas realiai egzistuoja kaip tik todėl ir tik tiek, kiek žmogus pajėgia atskleisti šias galias savyje. Šiuo požiūriu nėra kitos gyvenimo prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus pats jam teikia, jis tiek įveikia savo vienišumą, kiek padeda kitam.
Noriu pabrėžti, kad aš pats, kalbėdamas apie meilę Dievui, negalvoju teistinės sampratos sąvokomis, kad ir mano požiūriu Dievo samprata yra istoriškai sąlygota, kad ja žmogus išreiškia savo paties aukštesniųjų galių patyrimą, savo tiesos ir vienybės siekį konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Tačiau aš tikiu, kad, nors griežto monoteizmo išvados ir neteizmo didžiausias rūpestis dvasine tikrove yra du skirtingi požiūriai, jie neturėtų naikinti vienas kitą.
Čia išryškėja dar vienas meilės Dievui bruožas, kurį reiktų aptarti, idant visiškai suprastume klausimo sudėtingumą. Aš kalbu apie esminį religinių nuostatų skirtumą Rytuose (Kinija ir Indija) ir Vakaruose; tas skirtumas gali būti išreikštas logikos sąvokomis. Nuo Aristotelio Vakarų pasaulis vadovaujasi aristotelinės filosofijos principais. Ši logika grindžiama tapatybės dėsniu, teigiančiu, kad A yra A, priešybės dėsniu (A nėra ne A) ir trečio nebuvimo dėsniu (A negali būti ir A, ir ne A arba nei A, nei ne A). Aristotelis paaiškina šį požiūrį taip: “Nėra galima tam pačiam daiktui tuo pačiu metu priklausyti ir nepriklausyti tam pačiam daiktui tuo pačiu atžvilgiu ir, jei kurie kiti skirtumai gali iškilti ir papildyti dialektinius prieštaravimus, tebūnie jie iškelti. Taigi tai yra tikriausias iš visų principų…”.
Ši Aristotelio logikos aksioma yra taip stipriai paveikusi mūsų mąstymo įpročius, kad taip galvoti jau tapo visiškai “natūralu” ir “savaime suprantama”, kita vertus, teiginys, kad X yra A ir nėra A, atrodo beprasmis (aišku, teiginys apibrėžia subjektą X duotuoju laiku, ne X dabar ir X vėliau, ar kai vienas X subjektas priešinamas kitam).
Logika, priešingai aristotelinei, gali būti pavadinta paradoksaliąja logika. Ji teigia, kad A ir ne A neišskiria vienas kito kaip X predikatai. Paradoksalioji logika vyravo Kinijoje ir Indijoje, Heraklito filosofijoje ir dabar vėl dialektikos vardu ji atgijo Hėgelio ir Markso filosofijoje. Pagrindinis paradoksaliosios logikos principas buvo labai aiškiai suformuluotas Lao-tse. “Tikrai teisingi žodžiai atrodo paradoksalūs”. Iš Chuang-tzu: “Tai, kas yra tas, yra anas. Tai, kas nėra tas, taip pat yra anas”. Šios paradoksaliosios logikos formuluotės yra teigiamos: tai yra ir to nėra. Kita formuluotė yra neigiama: “Tai yra nei tas, nei anas”. Pirmoji minties išraiška dažnesnė daosistiniam mąstymui, Heraklito ir vėl Hėgelio dialektikoje, o antroji – Indijos filosofijoje.
Nors aristotelinės ir paradoksaliosios logikos skirtumų detalesnis aiškinimas peržengia šios knygos objekto ribas, pateiksiu keletą iliustracijų, kad tie principai taptų aiškesni. Vakaruose paradoksalioji logika labiausiai atsiskleidė Heraklito filosofijoje. Jis teigia, kad priešybių vienybė yra visokios būties pagrindas. “Jie nesupranta, – sako jis, – kad viskas yra Viena, priešiška savyje ir tapatu sau; konfliktiška harmonija kaip styga lyroje”. Ar dar ryškiau: “Mes įeiname į tą pačią upę, ir vis dėl to ne į tą pačią, tai esame mes ir ne mes. Arba: “Viena ir tas pats pasireiškia daiktuose kaip gyvas ir miręs, prabudęs ir miegąs, jaunas ir senas”.
Lao-tse filosofijoje ta pati idėja yra išreikšta labiau poetiška forma. Būdingas daosistinio samprotavimo pavyzdys yra kitas teiginys: “Svoris yra lengvumo pagrindas; ramybė sąlygoja judėjimą”. Arba: “Dao savo esmėje nieko neveikia, tuo pačiu nėra nieko, ko jis neveiktų”. Arba: “Mano žodžius lengva sužinoti, lengva jais vadovautis, bet nėra nieko pasaulyje, kas galėtų juos sužinoti ir veikti pagal juos”. Daosizmo mąstyme, taip pat Indijos ir Sokrato mintijime aukščiausias pasiekimas, iki kurio mintis gali pakilti, tai suvokti, kad tu nieko nežinai. “Žinoti ir tuo pačiu suvokti, kad mes nieko nežinome, yra aukščiausias pasiekimas; nežinoti ir vis vien galvoti, kad žinai, yra yda”. Būtent šios filosofijos išvada būtų tai, kad aukščiausias Dievas negali būti įvardytas. Ši absoliuti realybė, aukščiausias Vienis negali būti sugautas žodžiuose ar mintyse. Kaip Lao-tse teigia, “Dao, kuris gali būti apibrėžtas, nėra visa persmelkiantis ir nesikeičiantis Dao. Vardas, kuris gali būti atrastas, nėra ilgalaikis ir nepakeičiamas vardas”. Ar kitoje formuluotėje: Mes žiūrime į tai, bet mes to nematome, mes vadiname tai Pastovumu. Mes klausomės to, ir mes negirdime to, ir mes vadiname tai “Neišgirstamumu”. Mes bandome sugauti tai ir nepajėgiame šito apčiuopti, ir mes duodame vardą “Neapčiuopiamasis”. Tokios savybės neleidžia mums apibrėžti subjekto, ir vis dėlto mes sujungiame jas kartu ir laikome tai “Vieniu”. Ir dar viena tos pačios formuluotė: “Tam, kuris žino Dao, nerūpi kalbėti apie jį; tas, kuris aiškiai yra pasirengęs kalbėti apie tai, nepažįsta jo”.
Brahmanų filosofija nagrinėja santykį tarp begalinės įvairovės (reiškiniai) ir vieningumo (Brahmanas). Tačiau nereikėtų painioti Indijos ir Kinijos paradoksaliąsias filosofijas su dualizmu. Jų požiūriu, harmoniją (vienybę) sudaro konfliktuojančios priešybės, iš kurių ji sudaryta. “Brahmanų mąstymas nuo pat pradžių buvo sutelktas į priešybių vienybės paradoksą, t.y. visų pasaulio reiškinių formų ir jėgų priešybę bei tapatumą tuo pat metu”. Aukščiausioji galia Pasaulyje, taip pat ir žmoguje pranoksta abu – sąvokinį ir jausminį – lygius. Todėl tai yra “ir ne šis, ir ne tas”. Bet, kaip pažymi Zimeris, “šiame griežtai nedualistiniame įsivaizdavime nėra priešybės tarp tikro ir netikro”. Ieškodami vienybės ir įvairialypiškumo, brahmanai padarė išvadą, kad apibrėžiama priešybių pora atspindi ne daiktų prigimtį, bet patį apibrėžiantįjį protą. Įžvalgi mintis turi pranokti pati save, kad atitiktų realybę. Priešybės yra žmogaus proto sąvokos, ne realybės bruožai. Rigvedoje šis principas išreikštas tokia forma: “Aš esu du – gyvenimo jėga ir gyvenimo medžiaga – ir abu tuo pat metu”. Idėja, kad mintis gali būti pagavi tik prieštaravimuose, čia drastiškiau išreikšta. Vedantiniame mintijime, kur postuluojama, kad mintis su visais jos puikiais apibrėžimais yra “tik subtilesnis nežinojimo lygis, iš tiesų subtiliausias iš visų majos klaidinimų”.
Paradoksalioji logika stipriai paveikė Dievo sampratą. Kadangi Dievas reiškia galutinę tikrovę, o žmogaus protas tikrovę suvokia kaip prieštaravimą, negalima nieko teigiama pasakyti apie Dievą. Vedantoje požiūris į Dievą, kaip į visagalį ir visažinį, yra laikomas didžiausiu tamsumu. Mes matome sąryšį tarp bevardžio Dao ir Dievo, ir Dievo, vardu Bevardis, kuris apsireiškė Mozei, ir Meisterio Eckharto “Absoliutaus Nieko”. Žmogus gali žinoti tik neiginį, o ne galutinės realybės vardą. Nors žmogus negali žinoti, kad Dievas yra, jis gali gerai suvokti, kuo Dievas nėra… Susidurdamas su nieku, protas šaukiasi aukščiausiojo gėrio. Anot Meisterio Eckharto, “Šventasis Vienis yra neigimo neigimas ir atmetimo atmetimas… Kiekviena būtybė turi savyje neigimo: kiekviena neigia tai, kad ji yra kita”. Tolesnėse išvadose Meisteriui Eckhartui Dievas tampa “Absoliuciu Nieku”, taip pat, kaip Kabaloje galutinė tikrovė yra “En Sof”, Begalinis Vienis.
Aš aptariau skirtumą tarp aristotelinės ir paradoksaliosios logikos tam, kad pagrįsčiau svarbius pokyčius meilės Dievui sampratoje. Paradoksaliosios logikos mokytojai sako, kad žmogus gali suvokti tikrovę tik prieštaravimuose ir niekada negali mintyje užčiuopti galutinės tikrovės, paties Vienio. Peršasi išvada, kad nėra prasmės ieškoti galutinio atsakymo mintyje. Mintis gali mus vesti tik prie žinojimo, kad ji, mintis, negali mums duoti galutinio atsakymo. Minties pasaulis lieka sukaustytas paradokso. Vienintelis būdas, kuriuo pasaulis gali būti visiškai pažintas, slypi ne mintyje, bet veiksme, vieningumo išgyvenime. Taigi paradoksalioji logika veda prie išvados, kad Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimas mintyje, nei mintis apie meilę Dievui, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas.
Tai reikalauja teisingo gyvenimo būdo. Viskas gyvenime – ir menkas, ir labai svarbus veiksmas – yra susietas su Dievo pažinimu ne teisingoje mintyje, bet teisingame veiksme. Tai labai ryšku Rytų religijose. Brahmanizme, taip pat kaip ir budizme ar daosizme, galutinis religijos tikslas yra ne teisingas įsitikinimas, o teisingas elgesys. Tą patį akcentą mes randame ir žydų religijoje. Kažin ar būta kada skilimo dėl tikėjimo žydų tradicijoje (vienintelė išimtis – kova tarp fariziejų ir sadukėjų, kuri iš esmės buvo prieštaravimas tarp skirtingų socialinių klasių). Žydų religijoje visada (ypač nuo mūsų eros pradžios) buvo akcentuojamas teisingas gyvenimo būdas, arba Halacha (šis žodis iš tiesų turi tą pačią prasmę kaip ir Dao).
Šiuolaikinėje istorijoje tas pats principas yra išreikštas Spinozos, Markso ir Froido mąstyme. Spinozos filosofijoje akcentas perkeliamas nuo teisingo tikėjimo į teisingą gyvenimo būdą. Marksas teigė tą patį principą, kai sakė, kad “filosofai visaip aiškino pasaulį, o uždavinys yra jį pertvarkyti”. Froido paradoksalioji logika atvedė prie psichoanalitinių procesų terapijos, prie vis gilėjančio savęs paties pažinimo.
Paradoksalioji logika pabrėžia ne mintį, bet veiksmą. Tai lėmė kai kurias pasekmes. Pirmiausia tai vedė į toleranciją, kokią mes matome Indijos ir Kinijos religijų raidoje. Jei teisinga mintis nėra galutinė tiesa ir nėra kelias į išsigelbėjimą, tai nėra priežasties kovoti su kitais, kurių mintis veda prie skirtingų formuluočių. Ši tolerancija yra puikiai išreikšta pasakojime apie keletą žmonių, kurių paprašė aprašyti dramblį tamsoje. Vienas liesdamas jo kūną, sakė: “Šis gyvulys yra kaip vandens vamzdis”, kitas, liesdamas ausį, tarė: “Šis gyvulys yra kaip vėduoklė”, trečias, liesdamas jo kojas, teigė, kad jis panašus į koloną.
Antra, paradoksalus požiūris pabrėžia žmogaus kitimą, o ne dogmos ar mokslo. Indijos, Kinijos ir misticizmo filosofijos požiūriu, religinė žmogaus priedermė yra ne teisingas mąstymas, bet teisingas elgesys, arba sutapimas su Vieniu sukauptos meditacijos akte.
Vakarų mąstyme priešingi dalykai yra laikomi teisingais. Kadangi tikimasi rasti galutinę tiesą teisingoje mintyje, išskiriamas mąstymas, nors teisingas veiksmas taip pat yra vertinamas. Religijos raidoje tai vedė prie dogmų skelbimo, begalinių ginčų dėl dogmų apibrėžimo, nepakantumo “netikėliams” bei eretikams. Tai savo ruožtu veda prie tikėjimo į Dievą kaip pagrindinio religinio santykio tikslo akcentavimo. Pagrindiniu religingumo tikslu tapo tikėti į Dievą. Tai, žinoma, nereiškia, kad čia nesupranta, jog gyventi dera teisingai. Vis dėlto asmuo, tikintis Dievu – net jei jis negyvena su Dievu – jaučiasi esąs viršesnis už tą, kuris gyvena Dievuje, bet juo “netiki”.
Minties pirmenybė turi dar vieną istoriškai labai svarbią pasekmę. Požiūris, kad tiesa gali būti rasta mintyje, sukūrė ne tik dogmas, bet ir mokslą. Mokslinėje mintyje teisingas mintijimas yra visa ko pamatas – ir mąstymo patikimumo, ir mokslinės minties taikymo praktikai, t.y. technikai, požiūriu.
Trumpai tariant, paradoksali mintis veda į toleranciją, skatina pastangas keisti save. Aristotelinė pozicija veda į dogmą, mokslą, katalikybę ir atominės energijos atradimą. Išsiaiškinus šio skirtumo tarp dviejų požiūrių į meilę Dievui pasekmes, pravartu glaustai viską susumuoti.
Vakaruose vyraujančioje religinėje sistemoje meilė Dievui yra iš esmės tas pats, kas ir tikėjimas į Dievo buvimą. Dievo teisingumą, Dievo meilę. Dievo meilė iš esmės yra mintis. Rytų religijose ir misticizme Dievo meilė yra intensyvus vieningumo išgyvenimas, neatsiejamas nuo šios meilės apraiškų kiekviename gyvenimo veiksme. Tai ryškiausiai apibūdino Meisteris Eckhartas: “Jei aš esu tapęs Dievu ir Jis padarė mane savo paties dalimi, tada, pagal gyvąjį Dievą, nėra skirtumo tarp mūsų… Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie eina žiūrėti Dievo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas ir aš – mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jo persmelkimas.
Dabar galime grįžti prie svarbios paralelės tarp meilės tėvams ir meilės Dievui. Pradžioje vaikas būna prisirišęs prie motinos kaip savo būties pagrindo. Jis jaučiasi bejėgis ir reikalingas visa apimančios motinos meilės. Po to jis atsigręžia į tėvą, kaip naują jo jausmų centrą, vadovaujantį jo mintimis ir jausmais; šioje stadijoje jis jaučia poreikį susilaukti tėvo pagyrimo arba išvengti jo nepasitenkinimo. Visiško subrendimo stadijoje jis išsivaduoja iš asmeninės priklausomybės ir nuo tėvo, ir nuo motinos, kaip jį saugojančių ir vadovaujančių jėgų; tėvo ir motinos principus jis suformuoja savyje. Jis pats tampa savo tėvu ir motina; jis yra tėvas ir motina. Žmonija vystėsi taip pat: pradžioje buvo meilė Dievui, kaip bejėgiškas santykis su motina Deive, po to paklusnumo santykis su Dievu Tėvu, vėliau pasiekiamas brandus santykis, kai Dievas nustoja būti išorine jėga, kai žmogus tarsi įaugina meilės ir teisingumo principus į save, pajunta vienybę su Dievu ir pagaliau pasiekiamas tas lygis, kai apie Dievą kalbama tik poetine, simboline prasme.
Toliau sektų, kad meilė Dievui negali egzistuoti skyrium nuo meilės tėvams. Jei asmuo neatsiskyrė nuo kraujomaišinio santykio su motina, klanu, tauta, jei ir toliau lieka vaikiškai priklausomas nuo baudžiančio ir keršijančio tėvo ar kurio kito autoriteto, jis negali subrandinti meilės Dievui; tada jo religija lieka pirmykščio lygio, kai Dievas buvo suvokiamas kaip visa globojanti motina ar visa baudžiantis ir keršijantis tėvas.
Šiuolaikinėje religijoje mes randame visas fazes – nuo ankstyviausių ir labiausiai primityvių iki pačių aukščiausių – visų jų dar esama. Žodis “Dievas” reiškia genties vadą lygiai kaip ir “absoliutų Nieką”. Tuo pačiu būdu kiekvienas individas talpina savyje, savo nesąmoningume, kaip rašė Froidas, visas stadijas, pradedant nuo bejėgio kūdikio. Klausimas: iki kokio lygio jis subrendo? Viena yra tikra: jo meilės Dievui prigimtis priklauso nuo jo meilės žmogui prigimties. Ir dar, tikra jo meilės Dievui ir žmogui kokybė dažniausiai yra nesąmoningai slepiama ir racionalizuojama kur kas brandesnės minties – kas yra jo meilė? Taigi meilė žmogui, nors tiesiogiai išauga iš šeimos santykių, iš tikrųjų sąlygota visuomenės, kurioje ji gyvena, struktūros. Jei visuomeninė santvarka teigia nuolankumą, nesvarbu – akivaizdžiam ar beasmeniam rinkos ar visuomenės nuomonės – autoritetui, jo Dievo samprata lieka infantili ir labai nutolusi nuo brandžios sampratos, kurios užuomazgos slypi monoteistinių religijų istorijoje.
