Bijau įsimylėti…

Parašyk apie meilę… Aš? Kodėl aš? Aš nežinau, nesuprantu, apskritai jau seniai neberašau. Dar apie meilę. Tik jau ne aš. Patys nežino, ko prašo. Juk puikiausiai apie tai galėtų parašyti kokie televiziniai „aklų pasimatymų“ planuotojai. Jie tikrai viską išmano nuo A iki Z. O aš – ketureilių kalinys, grafomanijos tėvas, romantiškai praskydęs šešėlių gaudytojas. Ką aš galiu pasakyti apie meilę?..

—

Vasario 14-oji – gedulo ir vilties diena. Sveikinu visus, sulaukusius šios prasmingos šventės. Jau įsivaizduoju galimus šventės scenarijus. 1. Sėdžiu namie prie televizoriaus ir žiūriu sentimentalias meilės dramas. 2. Blaškausi po miestą pavydžiai žvelgdamas pro stiklus į baruose „besitūsinančias“ poreles bei vildamasis sutikti pažįstamų ir… prisigerti. 3. Gaunu kvietimą į „viengungių klubo“ vakarėlį, tema „Aš ir vėl netapau valentinu“.

Tad su Vasario 14-ąja, ponai.

—

Amžinas klausimas – kokio gylio ir pločio praraja tarp įsimylėjimo ir meilės? Kokius sparnus reikia užsiauginti, kad perskristum šį, rodos, neįveikiamą atstumą?

Drįstu klausti, nors žinau, kad būsiu apkaltintas egoizmu, infantiliškumu ir visišku realaus gyvenimo neišmanymu. Tačiau ar valentiniškų širdučių klijavimas nėra bandymas perskristi tą prarają? Manote, sparnai iš lipdukų mus išlaikys?

Ne, ne, nesiruošiu vaidinti pikto ir pagiežingo moralisto, taip pat nesistengiu ciniškumu ir ironija sužlugdyti meilės idėjos (ačiū Dievui, tai dar niekam nepavyko).

Noriu tik aprašyti prarają, nes ne kartą esu ten buvęs.

Mąstydamas apie tai, ką myliu, galėčiau prasitarti – labai myliu lietų, rūke skendintį savąjį miestą ir netgi… myliu žmones, bent jau stengiuosi, nors juos mylėti sunkiausia. Čia galima kirste nukirsti: „Meilės yra daug rūšių, ne apie tai kalbi, bičiuli“. Tik kažkodėl man meilė viena. Nemoku skirstyti – čia seksas, čia meilė, o čia tik pagarba ar švelnumas…

Išties prisipažinsiu – bijau įsimylėti, nes jaučiu, kad mano sparnai per silpni bedugnei perskristi. Visi mano įsimylėjimai baigdavos prastai. Gal per daug lengvai įsimylėdavau. Gal būdavau neatsakingas ir savimyla.

Tikriausiai turėčiau sutikti su visais kaltinimais ir priekaištais, o pasiaiškinimą turėčiau tik vieną – aš bandžiau skristi… bet nerdavau tiesiog į bedugnę. Dar ir savo mylimąją ten nusitempdavau. Teatleidžia man Dievas.

—

Pasakojama, kad šv. Valentinas buvo kankinys. Tad nieko nuostabaus, kad jis įsimylėjusiųjų globėjas.
Einu Valentadienio gatve – aplink širdutės širdutės… Tvinksi, žybsi, žaižaruoja. O man krūtinėj lyg akmuo baladotųsi, geriausiu atveju – nuo šalčio sukietėjęs plastilino gabalas. Ei, kietaširdi, – galvoju, – kada gi ir tu pamilsi? Štai kiek žavių būtybių aplinkui, tik apsidairyk. Prilipink kam ant švelnaus skruostuko širdutę, pakštelk į lūpytes, būk pačios žaviausios šio vakaro merginos valentinas. O gal ne tau, berneli, dangus ir rožės… Nebūk lūzorius. Būk kietas…
Kad man ir taip širdy kieta, – vis galvoju. O gal kas žino, kur čia sparnus dalina? Man reikėtų tų, su kuriais per prarają…

—

Įsimylėjimas užklumpa netikėtai, nors po teisybei visada jo laukiu. Toks jau paradoksas. Ieškai, lauki, imi jau prarasti viltį. Tada tik taukšt per smegenis. Akmeninė širdis išsilydo, begęstančios akys užsiliepsnoja. Istorija perrašoma iš naujo. Pasaulis dar neprarastas, rojus taip pat. Belieka tik išskleisti sparnus ir perskristi…
Taip… nelengva ropštis bedugnės skardžiais.

—

Sako, šv. Valentinas sėdėjo kalėjime. Tarp jo ir laisvojo pasaulio žiojėjo bedugnė. Tada tie, kurie jį mylėjo, ėmė mėtyti jam laiškelius, kurie virto plunksnomis. Šv. Valentinas iš tų plunksnų pasidarė sparnus ir išskrido…

—

Viešpatie, užaugink man sparnus. Bent tokius kaip žvirblio. Juk nesvarbu, ar ereliu skrisiu, ar žvirbliu pralėksiu. Kad tik kaip nors į aną pusę, kur skaidrūs šaltiniai teka ir vešlios ganyklos žaliuoja, – meldžiuosi besikabarodamas stačiu bedugnės šlaitu. Juk sakiau sau – daugiau niekad neįsimylėsiu, daugiau niekad. O še tau, ir vėl reikia kopti visam apsidaužiusiam. Gerai, kad mylimoji iškart susivokė, koks iš manęs skraiduolis, tai buvo atsargi. Abu toli nenukritom. Išsiropščiu į paviršių, atsidūstu, užsimerkiu – nei verkti, nei juoktis. Belieka dainuoti:

lek gervelie,
lek gervelie,
lek gervelie
per guojelį…

Keturioliktosios Dienos Rašytojas (K.D.R.)