Aušros istorija

Dar visai neseniai tikėjau žodžiu, tikėjau priesaika, tikėjau žmogumi. Dar visai neseniai žmogaus akyse mačiau viltį, mačiau ugnelę. Šiandien nebematau ir netikiu niekuo. Ne, ne todėl, jog būčiau apakusi  ar visiškai nusivylusi gyvenimu. Žinoma jis nėra proporcingas laimei, bet nusivylimo neužtenka, kad nebetikėčiau ir nematyčiau. Kas atsitiko? Blogiausia, kad neatsitiko nieko.

Visai neseniai dalyvavau meninio skaitymo konkurse. Viena mano darugė sakė eilėraštį apie žmogų, kuris šypsosi gatvėje. Įsivaizduokit: stovi ir šypsosi. Pabandykit ir jūs, be galo gera. Tačiau ir tas eilėraštis baigėsi tuo, kad visi nustojo šypsotis. O, kad taip būtų tik eilėraštyje. Grįždama tąkart namo bandžiau atrasti nors vieną žmogelį, kurio lūpų kampučiai nors šiek tiek šypsotųsi. Prisipažinsiu atvirai – nepavyko.

Aš mielai sutikčiau, artėjant tokiai nuostabiai šventei, būti pirmoji, kuri džiugintų žmones vien nuoširdžia šypsena. Bet patys pagalvokit, kaip į mane žiūrėtų tie, kurie pyksta ant gyvenimo. Greitai būčiau įvertinta ir ant kaktos turėčiau etiketę su dideliu užrašu: BEPROTĖ. Kai tai suprantu galėčiau skradžiai žemę prasmegti ir tokiomis akimirkomis puolu į neviltį. KIEK MAŽAI MŪSŲ ŽEMĖJE MEILĖS šaukiu į naktį. Negi niekas negali manęs suprasti? O aš juk noriu šypsotis, tiek nedaug tik šypsotis. Pavydit? Ateikit išmokysiu ir Jus. Atrodo taip ir galėčiau baigti šį savo laiškelį, bet nenoriu. Kadangi mano širdis kupina meilės, o mano lūpose nerimastinagi žaidžia šypsena.

Čia buvo nuoširdžiausias kada nors mano rašytas laiškas.

Atsiuntė:  Aušra