Ašara

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas…

Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje…

Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai – tikšt tikšt tikšt… Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: “Myliu”. Pažvelgė į jos akis: dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. “Tu verki?”, – išsigando jis. “Ne, tai tik vandens lašai, kuriuos atpūtė vėjas”, – tarė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka veidą. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara – džiaugsmo.

Tą naktį žvaigždės nebekrito.

Buvo niūru. Pilni lietaus debesys plaukė dienos dangumi, uždengdami saulės spindulius, kurie taip veržėsi į žemę.

Jiedu susitiko miesto aikštėje. Ji, sustirusi nuo lietaus ir šalto rudeninio vėjo, priėjo, apkabino jį. Jis paėmė jos rankas ir žvelgė į ją – šlapią, bet laimingą, sušalusią, bet su šypsena veide…

Buvo tylu. Girdėti tik kaip lietaus lašai atsimuša į šlapią grindinį – tikšt tikšt tikšt… Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: “Palieku. Atleisk”. Pažvelgė į jos akis: apsiniaukusiose dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. “Tu verki?”, – išsigando jis. “Ne, tai tik lietaus lašai prausia mano veidą”, – tarė ji ir suskubo slėpti savo akių. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara – skausmo.

Ir joks lietus to skausmo nenuplaus.

Atsiuntė: Simona K.