Apie tikrą meilę
Nebus per daug kalbėti apie gailestingosios meilės darbus, juolab kad pats Jėzus Evangelijoje prabyla apie tokią meilę, kuri uolių Jo sekėjų negali nebūti dalinama kitiems. Dėl gailestingumo artimui ir iškilusios būtinybės pagelbėti ligoniui, vargšui ir apskritai žmogui, kuriam čia ir dabar reikia dėmesingo išklausymo, paskatinančio žodžio, užtarimo maldos, taip pat medžiaginės paramos, ši Išganytojo dovanojama meilė neapsiriboja vien tikėjimu. Ji pasižymi ištvermingu veikimu, kuris (dažnai net nepastebimai) veda tikinčiuosius į tos meilės viršūnę – dėl Jo krauju atpirktųjų net savo gyvybės nebijoti prarasti (Jn 15, 13).
Pirmiausia žinodami ir tikėdami, kad esame su Viešpačiu Jėzumi drauge prikelti, idant nuolatos siektume dieviškų aukštybių (Kol 3, 1 – 2), anot šv. Augustino, turėtume kasdien mylėti vienas kitą kaip Aukščiausiojo sūnūs bei dukros, nes jei anksčiau mus slėgė naikinanti aistrų našta, tai dabar gydo meilės kryžius. Kuo labiau (dėl Kristaus malonės) mąžta mūsų nuodėmių įtaka, tuo daugiau mes pasitikime Juo, tikėdami, kad visas mūsų gyvenimo sritis apimantis Jo gailestingumas mus laimingus nuves į Dievo Tėvo karalystę.
Viena pasakėčia moko, kad labai svarbu beatodairišką pasitikėjimą Dievu susieti su konkrečiais poelgiais. Žmogus, eidamas per mišką, pamatė be kojų lapę ir nusistebėjo, kaip jinai išgyvena. Tuomet jis pamatė atsėlinantį tigrą su grobiu nasruose. Tigras priėdė ir paliko likučius lapei. Kitą dieną Dievas pamaitino lapę tuo pačiu būdu. Žmogus stebėjosi Dievo didybe ir tarė pats sau: „Aš irgi ilsėsiuos kamputyje, visiškai pasikliaudamas Viešpačiu, o Jis parūpins man visa, ko reikia.“ Daug dienų jis taip ir darė, bet nieko neįvyko, jis kone merdėjo, kai išgirdo balsą: „O tu, kurs esi klaidingame kely, atverk akis tiesai! Liaukis mėgdžiojęs lapę ir sek tigro pavyzdžiu.“
Šį pamokymą prisitaikome sau: dalindamiesi su kitais tuo, kas jiems šiuo metu būtina gauti, pasitaiko, kad mums patiems bumerangu grįžta tai, ko kartais net nepagalvojame gausią. Pavyzdžiui, kam yra tekę nesyk išlaisvinimo ir užtarimo maldomis melstis už kitus, tie žmonės patvirtins, jog meldimosi pabaigoje (ar net ir anksčiau) neretai ant tų asmenų, kuriems reikėjo vidinio išgydymo, išsiliedavo Viešpaties malonės, kurios kartais juos taip paveikdavo, jog jie (už patirtus išlaisvinimus ir palaiminimus) pradėdavo džiaugsmingai dėkoti Jam ir garbinti Jį. Taigi būkime panašūs į tos pasakėčios tigrą, kad išvengdami bet kokio šykštumo nedorybės pasireiškimo kasdien mokytumės savo laimikiu – gautomis visomis malonėmis – dalytis ypač su tais, kurie kreipiasi į mus ir matome, kad jiems išties būtina vienaip ar kitaip pagelbėti.
Kartą vyras savo dvylikametei dukrai pažadėjo sumokėti, jei ši nupjaus veją. Ji ėmėsi užduoties su dideliu užsidegimu ir vakarop visa veja (išskyrus didelį žolės kuokštą viename kampe) buvo kuo gražiausiai nupjauta. Kai tėvas pasakė, kad nemokės jai sutartų pinigų, nes ne visa veja nušienauta, mergaitė atsakė, jog sutinka pamiršti pinigus, tačiau tos žolės kuokšto nenupjaus. Susidomėjęs kodėl, tėvas tą kuokštą praskleidė. Ten, pačiame centre, tupėjo didžiulė rūpužė. Mergaitė buvo per jautri, kad galėtų važiuoti per ją žoliapjove. Šis pasakojimas užbaigiamas tokiais žodžiais: „Kur meilė, ten – netvarka. Nepriekaištinga tvarka pasaulį paverstų kapinėmis.“
Papildykime šį „moralą“ tokiais pastebėjimais: kur gyvenime pernelyg laikomasi raidės, ten – tikroji netvarka, nes trūksta Dievo meilės. Ir priešingai: kur plevena Dievo Dvasia, ten kapinės virsta žydinčiu Edeno sodu. Taigi artimo meilė prasideda nuo gailestingumo, kuris, savaime suprantama, reiškiamas ne vien paunksnę mėgstančiai rūpužėlei.
