Apie meilę ir išsiskyrimą…

Sunku pasakyti, kas žmones šiais laikais taip traukia gyventi kartu. Anksčiau jau rašėme, jog seniau žmonės negyveno poromis, susitikdavo tik lytiškai santykiauti. Vėliau ilgus šimtmečius buvo skiepijamas noras (ir būtinumas) gyventi dviese, santykiauti tik su vienu partneriu. Moteriai psichologiškai, moraliai ir finansiškai buvo stengiamasi įdiegti, jog ji priklausoma nuo vyro.

Greičiausiai nuo tų laikų ir liko noras ištekėti, vesti ir sukurti šeimą. Teoriškai – šeima yra pati geriausia vieta motinystės instinktui realizuoti, t.y. pagimdyti ir užauginti vaikus. Tačiau praktiškai yra daug išsiskyrusių šeimų, kai vaikas dažniausiai lieka su motina. Tai nėra gerai, bet vargu ar būtų geriau, jei nepasitenkinimo ir neapykantos vienas kitam kupini sutuoktiniai toliau gyventų kartu. Taigi šeimos darna dažnai lieka tik svajonė…

Kiekvienam žmogui natūralu rinktis tinkamiausią porą. Vieni turi didesnį pasirinkimą, kiti mažesnį. Bet nemažai merginų daliai nepavyksta sutikti tinkamo vyro. Kodėl? Dabartinis jaunimas mažai apie tai galvoja. Tiesiog džiaugiasi neribota seksualine laisve nuo pat paauglystės. Noras būti šiuolaikiškoms skatina merginas nusileisti vaikinų geismams. Bet kai amžius ima artėti prie trisdešimties, neišvengiamai kyla vienatvės problema.

Trisdešimties metų sveiki, normalūs vyrai paprastai yra vedę, o viengungiai neretai turi asmenybės, bendravimo, seksologinių ar sveikatos problemų. Taigi draugystė su vedusiu vyru, pabėgimas nuo vienatvės pas gerą žmogų kai kurioms merginoms yra išeitis. Įvairūs keliai suveda merginą su vedusiu vyru. Neretas nuoširdžiai ar meluodamas skundžiasi savo žmona, kokia ji pikta, nesugyvenama, netvarkinga. Tiesiog prašosi užuojautos ir, žinoma, tos užuojautos susilaukia iš naujos draugės. Vyras savo ruožtu padeda merginai bent iš dalies pabėgti nuo vienatvės. Jie nebūtų susitikę, jeigu abu to nebūtų norėję. Tik tie norai iš esmės yra skirtingi…

IEVAI

Renatos istorija yra įprasta, būdinga daugumai merginų, pakliuvusių į tokią situaciją. Tai prasidėjo prieš aštuonerius metus, tuo metu Renatai buvo trisdešimt vieneri. Du sūnūs iš nesėkmingos pirmosios santuokos. Buvęs vyras ir dabar nesugeba susirasti darbo, nors ir galėtų. Vyrams sunkiau prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių, daug lengviau ramintis svaigalais negu keistis.

Todėl Renatai teko tvarkytis pačiai. Nei būdama ištekėjusi, nei vėliau iš nieko negalėjo tikėtis paramos, bet ji atlaikė. Sugebėjo iš dalies pakeisti specialybę ir neblogai gyventi su augančiais vaikais.

Daugelis meilės istorijų prasideda poilsiaujant. Nors Palangoje ilsisi daug žmonių ir kai kam ten per daug triukšmo, bet norintiems “paūžti“ ir galbūt užmegzti naujų pažinčių – kaip tik tinkama vieta.

Renatos būsimasis draugas ir mylimas žmogus prieš aštuonerius metus kažkodėl ten ilsėjosi vienas. Vargu ar tai galima buvo pavadinti poilsiu. Tiesiog trijų dienų išvyka prie jūros norint pamatyti putotas bangas, pasivaikščioti vakare paplūdimiu klausantis nuostabaus bangų ošimo. Antanui tuo metu buvo keturiasdešimt penkeri.

Iš pat pradžių tarp jų nebuvo melo, nebuvo jo ir vėliau. Renata buvo pasiilgusi vyriškos kompanijos, nors negalima sakyti, jog seksas jai buvo problema. Ji puikiausiai be jo apsiėjo, visiškai nebuvo linkusi ieškoti atsitiktinių partnerių. Tiesiog jos siela buvo atvira giliems jausmams, nuoširdžiam bendravimui.

Dviejų vaikų tėvas, gerai sugyvenantis su žmona Antanas sugebėjo susitvarkyti savo finansinius reikalus. Dirbdamas prekyboje jis visada mokėjo gerai verstis, tų įgūdžių prireikė ir vėliau, kuriant savo verslą. Tai pastovus, prieraišus žmogus, branginantis šeimą, stipriai mylintis savo vaikus. Jis vienas iš tų, kurie vos ne nuo vaikystės svajojo apie šeimą, siekė stabilumo, garantijų.

Būdamas pastovaus charakterio, Antanas niekada nesiekė bendrauti su atsitiktinėmis moterimis. Tik jaunystėje buvo toks laikotarpis, ir tai greitai nusibodo. Jis norėjo turėti draugę, tikrai artimą ir gražią moterį.

Grįžus į gimtąjį miestą jausmai įsiliepsnojo, tai buvo nuostabu. Malonios kelionės į tolimas šalis vos ne kasmet, galimybė susitikti užmiesčio sodyboje kada tik leidžia laikas, reguliarūs skambučiai, dovanos. O kokios suartėjimo minutės! Tik su Antanu Renata suprato, kas yra laimė mylėtis su mylimu žmogumi.

Po trejų draugystės metų jie pradėjo kalbėtis apie ateitį. Vyrai puikiai žino, kad dauguma moterų svajoja apie šeimą. Nesėkminga pirmoji santuoka turėjo atšaldyti tas svajones, bet taip neįvyko. Labai sunku atsisakyti galimybės praleisti likusią gyvenimo dalį su mylimu žmogumi. Antanas taip pat kalbėdavo apie bendrą ateitį. Jo mėgstami žodžiai buvo: “Kai tik užaugs vaikai”. Kitą būtų galima apkaltinti melu, bet tik ne jį. Jis iš tiesų kūrė planus, norėjo išsiskirti, bet tai buvo labai sudėtinga. Gera, tolerantiška, rūpestinga žmona, puikūs vaikai. Visa tai nusvėrė.

Grėsmingus ženklus Renata pastebėjo vos prieš pusmetį. Antanas dingdavo ilgesniam laikui, skambučiai pasidarė retesni. Bet po pertraukų vis vien ją susirasdavo. Susitikimai tapo dar aistringesni. Bet jų santykiai pateko į aklavietę, nebeįmanoma buvo toliau eiti šeimos griovimo keliu. Ant svetimos nelaimės savo laimės nesukursi.

Tiek laiko buvusi laiminga Renata pradėjo dažniau verkti. Išgyvendavo, kai jis ilgam dingdavo, bet vis nusiramindavo galvodama, jog verčia aplinkybės. Jai atrodė, jog reikia pakentėti ir jie amžinai bus kartu.

Ilgai kovojęs su savo jausmais, Antanas nutarė išsiskirti su Renata. Taip nuspręsti mylint ją buvo labai sunku. Sunku atsisakyti gero žmogaus. Bet ateina toks laikas, kai jau negali daryti visko ko nori…

ADOMUI

Liudas ir Jolanta dabar gyvena kartu. Jų dukrelei tik devyni mėnesiai ir atrodo, kad jie yra patys laimingiausi pasaulyje. Bet kelias į šią laimę buvo sunkus. Ir dabar pakanka debesų, kurie temdo jų laimę.

Būdamas dvidešimt dvejų Liudas susipažino su savo būsimąja pirmąja žmona. Ji nebuvo itin patraukli ir protinga, bet bendrauti buvo lengva. Jis greitai pajuto jos jausmus ir aistrą. Nuo viso to buvo sunku apsiginti. Pirmąkart mylėdamiesi žmonės retai pagalvoja, kas bus toliau. Pagaliau ir numatyti, kada bus tas pirmas kartas, dažniausiai neįmanoma. Liudo būsimoji žmona pastojo. Kai jis sužinojo apie tai, nežinojo kur dėtis. Draugauti buvo netgi malonu, bet jis visai neplanavo bendros ateities. Jis įsivaizdavo, kad galima bus pabendrauti, vėliau sutikti kitą ir dar kitą. Visai kitaip įsivaizdavo savo gyvenimą ji. Jai iškart patiko Liudas ir ji nutarė, kad būtinai ištekės. Taip ir įvyko. Nepaisant įkalbinėjimų kreiptis dėl aborto, didžiulio Liudo pasipriešinimo. Aišku, jis būtų galėjęs pabėgti, bet neleido sąžinė.

Liudo pirmosios vestuvės buvo liūdnos, turbūt kaip ir daugelis kitų vestuvių “iš reikalo”. Greitai gimė sūnus, ir gyvenimas virto visišku pragaru. Mažylis blogai miegodavo naktimis, dažnai sirgdavo. Įtempti santykiai su žmona dar labiau pablogėjo. Kai ji norėdavo mylėtis, jis prisimindavo tą pirmą sueitį, kurios metu prarado laisvę, ir jam visas noras dingdavo. Seksas pasidarė labai retas, žmona turėjo jį įkalbinėti. Ji baisiai pyko ir dėl to, kad vyras beveik nepadėjo prižiūrėti vaiko. Liudas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti ne namuose, pradėjo gerti.

Vieną vakarą, kai vaikui buvo beveik dveji, jis ir vėl leido laiką kavinėje, gurkšnodamas brendį. Dėmesį patraukė jo amžiaus mergina, apsirengusi kukliais, bet skoningais drabužiais. Kai Liudas ją pastebėjo, ji plepėjo su savo drauge. Buvo matyti, kad jos atėjo čionai pašokti, o gal ir susipažinti su vyriškiu. Kavinėse visuomet būna merginų, kurios nori gerai pasivaišinti, o vėliau ir praleisti naktį su atsitiktiniu partneriu, bet Jolanta atrodė visiškai kitaip. Ji neskubėjo prisigerti, ”nešaudė“ į kavinėje sėdinčius vyriškius, tiesiog ilsėjosi. Kai Liudas atkreipė į ją dėmesį, jis jau buvo nemažai išgėręs, bet tai jam nesutrukdė blaiviai įvertinti situacijos. Kai jis pakvietė Jolantą šokti, ji akimirksnį abejojo, pajutusi alkoholio kvapą, bet pastebėjusi korektišką elgesį nusiramino. Lėtas šokis suteikė galimybę prisiglausti, bet jis to nepadarė. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Jolanta matė Liudą įkaušusį. Nuo tada gyvenimas visiškai pasikeitė. Jie pradėjo susitikinėti – kuo toliau, tuo dažniau.

Tai tęsėsi apie metus. Iš pat pradžių jie kūrė ateities planus. Jis žadėjo, kad netrukus išsiskirs, bet vis kažkas trukdė. Vieną dieną Jolanta suprato, kad jis susitaikė su savo žmona, kad tos ateities nebus. Jų draugystė stebuklingu būdu pagerino Liudo šeimos reikalus. Augo sūnus, kuris reikalavo daug malonaus dėmesio. Liudas, nenorėjęs, kad vaikas ateitų į pasaulį, pagaliau pasijuto esąs tėvas.

Jolanta galvojo visą mėnesį, nieko apie tai nesakė Liudui, kol pagaliau vieną dieną nutraukė visus santykius. Jai nusibodo būti meiluže, neturinčia jokios ateities. Šis sprendimas jai brangiai kainavo, ji beveik nustojo valgyti, sutriko miegas, gyvenimas pasidarė nemielas. Vis dažniau apnikdavo mintys, jog geriausias būdas išsigelbėti nuo visų problemų – pasitraukti iš gyvenimo…

Tik praėjus pusmečiui po lemtingo sprendimo jai vos vos palengvėjo. Ji toliau neatsakinėjo į Liudo skambučius, buvo prislėgta, netekusi aštuoniolikos kilogramų, bet supratusi, kad toliau gyvens. Šios problemos atvedė ją pas psichoterapeutą, su kuriuo bendravo beveik metus, teko išgerti nemažai vaistų nuo depresijos. Per pokalbius su psichoterapeutu ji vis labiau gilinosi į save ir pagaliau suprato, kad po ilgos pertraukos vėl turi susitikti su Liudu. Ji nenorėjo skambinti, ieškoti jo, likimas suvedė juos visai atsitiktinai. Ir nuo to laiko jie daugiau nebeišsiskyrė, dabar kartu augina dukrą. Liudo sūnų augina pirmoji žmona, bet leidžia su juo bendrauti. Po skyrybų jų santykiai pasidarė daug geresni, jie abu myli ir rūpinasi savo vaiku, nors sūnus vis vien negali suprasti, kodėl tėvelio nėra kasdien kartu…

Gyd. psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras ŠAPUROVAS

“Sveikas žmogus” 2001 m. Nr. 9