Ar šiandienos mokiniai pakankamai pažįsta lietuvių literatūros klasiką, istoriją ir pasaulinį kultūros paveldą?
Mokyklinė literatūra – viena svarbiausių priemonių, padedančių formuoti jauno žmogaus pasaulėžiūrą, kalbą, istorinę atmintį, vertybes ir gebėjimą savarankiškai mąstyti. Per knygas vaikai susipažįsta su savo šalies istorija, kitų tautų kultūra, žmonių likimais, moraliniais pasirinkimais ir skirtingomis epochomis.
Todėl klausimas, kokias knygas skaito Lietuvos mokiniai, neturėtų būti laikomas vien lietuvių kalbos mokytojų ar švietimo specialistų reikalu. Tai visos visuomenės klausimas.
Peržiūrėjus atnaujintų bendrųjų ugdymo programų pagrindu sudarytus 5–8, 9–10 ir 11–12 klasių literatūros sąrašus, galima pastebėti daug gerų dalykų. Juose yra lietuvių literatūros klasikų, pasaulinės literatūros šedevrų, istorinių kūrinių, nuotykių literatūros, tautosakos, poezijos ir šiuolaikinių autorių.
Tačiau kyla ir kitas klausimas: ar tikrai išnaudojame visas galimybes supažindinti mokinius su geriausiais lietuvių ir pasaulio literatūros kūriniais? Ar pakankamai dėmesio skiriame senesniems autoriams, kurių kūryba dešimtmečius ar net šimtmečius formavo skaitytojų pasaulėžiūrą?
Galbūt kai kurios šiandien mažiau prisimenamos knygos galėtų būti puiki alternatyva arba papildymas dabartiniam mokymo turiniui?
Šiame straipsnyje aptarsime, ką būtų galima pagerinti ir kokias 50 papildomų knygų verta įtraukti į mokinių rekomenduojamos literatūros sąrašus.
1. Ką iš tikrųjų siūlo dabartinės literatūros programos?
Pirmiausia reikia pripažinti, kad dabartinės programos nėra vien šiuolaikinių autorių sąrašas. Jose numatyta nemažai vertingos klasikinės literatūros.
5–8 klasėse mokiniai supažindinami su lietuvių liaudies pasakomis, smulkiąja tautosaka, literatūrinėmis pasakomis, nuotykių, fantastine, istorine ir socialines problemas nagrinėjančia literatūra. Tarp autorių yra Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Šatrijos Ragana, Žemaitė, Kazys Boruta, Antanas Vaičiulaitis ir kiti. Taip pat siūlomi Žiulis Vernas, Markas Tvenas, Čarlzas Dikensas, Astrida Lindgren ir kiti pasaulinės literatūros kūrėjai.
9–10 klasėse daugiau dėmesio skiriama literatūros rūšims, žanrams, prozos, poezijos ir dramos analizei. Čia jau atsiranda „Baltaragio malūnas“, „Skirgaila“, „Skerdžius“, „Senis ir jūra“, „Gyvulių ūkis“, „Doriano Grėjaus portretas“, „Lėlių namai“ ir daugybė kitų kūrinių.
11–12 klasėse nagrinėjama literatūros istorija ir skirtingos kultūros epochos. Mokiniai susipažįsta su Kristijonu Donelaičiu, Antanu Baranausku, Maironiu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Balio Sruogos kūryba, Antano Škėmos „Balta drobule“ ir kitais svarbiais lietuvių autoriais. Pasaulinės literatūros dalyje yra Dostojevskis, Tolstojus, Gėtė, Kafka, Kamiu, Orvelas ir kiti.
Taigi problema nėra ta, kad klasikos visiškai nėra. Ji yra. Tačiau svarbu, kiek kūrinių iš tikrųjų perskaitoma, kokios apimties tekstai nagrinėjami ir kiek laiko skiriama savarankiškam skaitymui.
Programose numatyta, kad mokytojai gali rinktis kūrinius atsižvelgdami į mokinių poreikius ir galimybes. Vyresnėse klasėse taip pat leidžiama kai kuriuos rekomenduojamus kūrinius keisti kitais to paties autoriaus ar laikotarpio kūriniais.
Tai didelis privalumas, tačiau kartu kyla atsakomybė: pasirinkimai turi būti pagrįsti literatūrine verte, o ne vien tuo, kad knyga nauja, lengvai prieinama ar atitinka trumpalaikes skaitymo tendencijas.
2. Kodėl senoji literatūra neturėtų būti pamiršta?
Šiandien dažnai girdime, kad vaikams reikia aktualios, šiuolaikiškos ir jų kasdienybei artimos literatūros. Su tuo galima sutikti. Šiuolaikiniai autoriai nagrinėja problemas, kurias mokiniai atpažįsta savo gyvenime: draugystę, patyčias, socialinius tinklus, šeimos santykius, tapatybę, technologijas ir psichologinius sunkumus.
Tačiau būtų klaida manyti, kad senesnė literatūra dėl savo amžiaus tapo mažiau vertinga.
Klasikiniai kūriniai turi keletą ypač svarbių savybių.
Pirma – jie lavina kalbą.
Senesnių autorių kūriniuose dažnai vartojamas turtingesnis žodynas, sudėtingesnės sakinių konstrukcijos, vaizdingesni posakiai. Skaitydamas tokią literatūrą mokinys plečia kalbos galimybes, mokosi tiksliau reikšti mintis ir geriau suprasti lietuvių kalbos grožį.
Antra – jie padeda pažinti istoriją.
Literatūra yra vienas iš būdų suprasti, kaip gyveno ankstesnės kartos. Knygose atsispindi skirtingų laikotarpių visuomenė, šeimos santykiai, tradicijos, karai, politiniai konfliktai, socialinė nelygybė ir žmonių kasdienybė.
Trečia – jie ugdo moralinį mąstymą.
Klasikinėje literatūroje dažnai nagrinėjami klausimai, kurie aktualūs ir šiandien: kas yra garbė, atsakomybė, ištikimybė, pareiga, teisingumas, drąsa ir žmogaus orumas?
Ketvirta – jie suteikia kultūrinį pagrindą.
Norint suprasti šiuolaikinę literatūrą, kiną, teatrą ir meną, naudinga pažinti ankstesnių epochų kūrinius. Daugybė šiuolaikinių istorijų remiasi senaisiais mitais, legendomis, istoriniais įvykiais ir literatūriniais archetipais.
Todėl senoji literatūra neturėtų konkuruoti su šiuolaikine. Jos turi viena kitą papildyti.
3. Ką būtų galima pagerinti 5–8 klasėse?
Tai amžiaus tarpsnis, kai formuojasi pagrindiniai skaitymo įpročiai. Jeigu vaikas šiame laikotarpyje atranda knygas, kurios jį sudomina, tikimybė, kad skaitys ir vyresnėse klasėse, gerokai padidėja.
Šiame amžiuje siūlyčiau daugiau dėmesio skirti:
- Lietuvių liaudies pasakoms ir jų rinkiniams.
- Seniesiems lietuvių padavimams ir legendoms.
- Lietuvos istoriniams pasakojimams.
- Klasikinei nuotykių literatūrai.
- Gamta, gyvūnais ir žmogaus santykiu su aplinka paremtoms knygoms.
- Istorinėms apysakoms, kurios padeda pažinti Lietuvos praeitį.
- Lietuvių autorių vaikų ir paauglių literatūros klasikai.
Pavyzdžiui, būtų prasminga daugiau rekomenduoti Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, lietuvių liaudies pasakų rinkinius, tarp jų „Gyvąjį vandenį“, Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelę“ ir kitas senesnes knygas.
Svarbu paminėti, kad „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ jau įtraukti į dabartinį 6 klasės rekomenduojamų kūrinių sąrašą. Tai geras pavyzdys, kokius kūrinius būtų galima plačiau aptarti ir kitose mokymo veiklose.
Taip pat nereikėtų visos literatūros atrinkti vien pagal tai, ar joje nėra šiurpių epizodų. Svarbu vertinti visą kūrinį, jo literatūrinę vertę, amžiaus tinkamumą ir galimybę tekstą paaiškinti.
4. Ką būtų galima pagerinti 9–10 klasėse?
Devinta ir dešimta klasės yra pereinamasis laikotarpis. Mokiniai jau turėtų būti pasirengę rimtesnei literatūrai, ilgesniems tekstams ir sudėtingesnėms temoms.
Šiame amžiuje vertėtų labiau stiprinti tris kryptis.
Istorinė ir tautinė literatūra. Mokiniai turėtų plačiau susipažinti su Lietuvos valstybingumo istorija, senaisiais istoriniais pasakojimais, kovomis už laisvę ir visuomenės raida.
Pasaulinė klasika. Reikėtų daugiau galimybių skaityti nuotykių, istorinius, filosofinius ir psichologinius kūrinius, kurie ne tik nagrinėjami ištraukomis, bet ir perskaitomi kaip vientisos knygos.
Lietuvių literatūros įvairovė. Vertėtų daugiau dėmesio skirti autoriams, kurie rašė apie Lietuvos kaimą, miestą, šeimą, žmogaus charakterį, istorinius lūžius ir visuomenės pokyčius.
Šiame amžiuje mokinys jau gali pradėti skaityti ne vien dėl siužeto, bet ir dėl to, kad nori suprasti žmogaus elgesį, visuomenę ir istoriją.
5. Ką reikėtų keisti 11–12 klasėse?
Vyresniųjų klasių programa turėtų padėti mokiniui baigiant mokyklą turėti tvirtą kultūrinį ir literatūrinį pagrindą.
Dabartinė programa jau turi gerų pasirinkimų, tačiau būtų galima dar labiau sustiprinti kelias sritis.
- Platesnį XIX amžiaus lietuvių literatūros pažinimą.
- Lietuvos istorinių romanų ir apysakų skaitymą.
- Europos literatūros klasikos pažinimą ne vien per ištraukas.
- Filosofinės ir istorinės literatūros skaitymą.
- Senosios Lietuvos kultūros, valstybingumo ir visuomenės istorijos pažinimą.
- Klasikinių kūrinių palyginimą su šiuolaikinėmis jų interpretacijomis.
Ypač svarbu, kad mokinys baigdamas mokyklą būtų perskaitęs bent kelis didesnės apimties pasaulinės literatūros šedevrus, o ne tik išmokęs analizuoti atskirus jų fragmentus.
Literatūros pamoka neturėtų virsti vien pasiruošimu egzaminui. Ji turėtų suteikti pagrindą savarankiškam kultūriniam gyvenimui ir skaitymui jau baigus mokyklą.
6. 50 vertingų knygų, kurias siūlyčiau papildomai įtraukti į rekomenduojamos literatūros sąrašus
Toliau pateikiu papildomų kūrinių sąrašą. Atrinkau lietuvių ir pasaulinę klasiką, istorinius pasakojimus, nuotykių literatūrą, filosofinius kūrinius ir knygas, kurios gali padėti geriau pažinti Lietuvos kultūrą.
Svarbus patikslinimas: šios 50 knygų nėra aiškiai įvardytos kaip atskiri kūriniai trijuose mano peržiūrėtuose sąrašuose. Kai kurie jų autoriai programose jau minimi, o mokytojas gali pasirinkti ir kitus jų kūrinius. Todėl tai yra papildomų konkrečių pavadinimų pasiūlymai, o ne teiginys, kad dabartinės programos juos draudžia.
A. Lietuvių literatūros klasika ir tautinis paveldas
20 knygų
Daugiausia 5–12 klasėms, atsižvelgiant į kūrinio sudėtingumą.
1. „Gyvasis vanduo“ – lietuvių liaudies pasakų rinkinys
Vertingas tautosakos palikimas, padedantis pažinti senąją lietuvių pasaulėžiūrą, moralines vertybes, tradicijas ir protėvių pasakojimo meną. Rekomenduotina atrinkti skirtingų žanrų pasakas ir jas aptarti.
2. Motiejus Valančius – „Vaikų knygelė“
Vienas svarbių lietuvių vaikų literatūros istorijos kūrinių. Pasakojimai apie dorovę, sąžiningumą, atsakomybę ir kasdienį gyvenimą. Puikiai tinka jaunesniems mokiniams.
3. Motiejus Valančius – „Palangos Juzė“
Įdomus XIX amžiaus lietuvių gyvenimo, papročių, žmonių charakterių ir kelionių vaizdas. Knyga vertinga ir kaip literatūros, ir kaip kultūros istorijos šaltinis.
4. Jonas Biliūnas – „Liūdna pasaka“
Vienas stipriausių lietuvių literatūros kūrinių apie žmogaus tragediją, istorinius sukrėtimus ir socialines pasekmes. Tinkamas vyresniems mokiniams.
5. Žemaitė – „Marti“
Realistiškas pasakojimas apie šeimos santykius, moters padėtį, visuomenės normas ir neteisybę. Kūrinys suteikia galimybę palyginti XIX amžiaus ir dabarties visuomenę.
6. Vaižgantas – „Pragiedruliai“
Platus lietuvių gyvenimo, tautinio sąmoningumo ir visuomenės atgimimo vaizdas. Padeda geriau suprasti Lietuvos kultūrinę ir istorinę raidą.
7. Ieva Simonaitytė – „Aukštujų Šimonių likimas“
Vertingas istorinis romanas apie Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimą, tradicijas, tautinę tapatybę ir istorinius pokyčius. Vienas prasmingiausių kūrinių Lietuvos istorijai pažinti.
8. Vincas Krėvė – „Šarūnas“
Istorinis ir legendinis kūrinys, kuriame nagrinėjama valdžia, garbė, atsakomybė, asmenybės stiprybė ir santykis su tauta.
9. Antanas Vienuolis – „Paskenduolė“
Psichologiškai stiprus kūrinys apie žmogaus likimą, visuomenės požiūrį, moralines normas ir atjautos stoką.
10. Maironis – „Jaunoji Lietuva“
Poema apie tautinį atgimimą, Lietuvos ateitį, jaunimo atsakomybę ir idealus. Vertinga mokantis suprasti XIX–XX amžių sandūros Lietuvos visuomenės nuotaikas.
11. Maironis – „Raseinių Magdė“
Kūrinys, padedantis pažinti romantinę literatūrą, Lietuvos istorijos ir tautinio identiteto temas.
12. Vydūnas – „Probočių šešėliai“
Filosofinis ir kultūrinis kūrinys apie žmogaus dvasinį gyvenimą, tautos atmintį, istoriją ir vertybes. Ypač tinkamas vyresnių klasių mokiniams.
13. Vydūnas – „Amžina ugnis“
Drama, kurioje nagrinėjami žmogaus dvasinės stiprybės, gyvenimo prasmės, kultūros ir tautinės savimonės klausimai.
14. Balys Sruoga – „Kazimieras Sapiega“
Istorinė drama, leidžianti nagrinėti valdžios, politikos, asmeninės atsakomybės ir valstybės likimo temas.
15. Balys Sruoga – „Apyaušrio dalia“
Istorinė drama, suteikianti galimybę pažinti Lietuvos praeitį, visuomenės santykius ir žmogaus pasirinkimus istorinių lūžių laikotarpiu.
16. Šatrijos Ragana – „Sename dvare“
Vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros kūrinių, atskleidžiantis dvaro ir Lietuvos kaimo aplinką, šeimos santykius, motinos ir vaikų ryšį, dvasines vertybes bei žmogaus vidinį pasaulį. Kūrinys ugdo jautrumą, gebėjimą suprasti kitą žmogų, skatina apmąstyti kultūros, išsilavinimo ir šeimos svarbą. Tai vertinga galimybė mokiniams pažinti XX amžiaus pradžios Lietuvos visuomenę ir lietuvių literatūros psichologinę tradiciją.
17. Kazys Boruta – „Baltaragio malūnas“
Išskirtinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame susipina tautosaka, mitologija, humoras, meilė, žmogaus likimas ir gėrio bei blogio kova. Autorius meistriškai panaudoja lietuvių liaudies pasakojimų motyvus, kurdamas savitą, vaizduotę žadinantį pasaulį. Knyga padeda geriau pažinti lietuvių kultūros paveldą, tautosakos reikšmę ir žmogaus pasirinkimų pasekmes.
18. Anzelmas Matutis – „Girios televizorius“
Gamtos ir gyvūnų pasaulį vaizduojanti poezija vaikams. Tinka jaunesniems mokiniams, skatina domėtis Lietuvos gamta ir lavina kalbą.
19. Martynas Vainilaitis – „Bruknelė“
Vaizdinga lietuviška literatūrinė pasaka, kupina tautosakos motyvų, fantazijos ir lietuvių kalbos grožio. Puikus pasirinkimas 5–6 klasėms.
20. Paulius Širvys – rinktinė „Beržų lopšinė“
Jautri, vaizdinga lietuvių poezija, padedanti pažinti žmogaus jausmus, gamtą, meilę gimtajam kraštui ir gimtosios kalbos grožį. Tinka poezijos skaitymo kultūrai ugdyti.
B. Pasaulinė literatūros klasika, nuotykiai ir istoriniai kūriniai
30 knygų
Kūriniai parinkti skirtingiems amžiaus tarpsniams – nuo 5 klasės iki gimnazijos.
21. Žiulis Vernas – „Paslaptingoji sala“
Nuotykių romanas apie išlikimą, išradingumą, mokslą, draugystę ir žmogaus gebėjimą spręsti problemas. Puikus pasirinkimas 6–8 klasėms.
22. Žiulis Vernas – „Kelionė į Žemės centrą“
Fantastinių nuotykių klasika, žadinanti smalsumą, domėjimąsi geografija, gamtos mokslais ir nežinomais pasauliais.
23. Aleksandras Diuma – „Grafas Montekristas“
Vienas žymiausių pasaulio nuotykių romanų apie išdavystę, neteisybę, kerštą, kantrybę ir žmogaus moralinius pasirinkimus. Labiau tinka 9–12 klasėms.
24. Viktoras Hugo – „Vargdieniai“
Didelės literatūrinės ir moralinės vertės romanas apie socialinę nelygybę, teisingumą, gailestingumą, žmogaus orumą ir visuomenės atsakomybę.
25. Čarlzas Dikensas – „Deividas Koperfildas“
Klasikinis pasakojimas apie vaikystę, sunkumus, asmenybės brendimą, draugystę ir gyvenimo pasirinkimus.
26. Frances Hodgson Burnett – „Paslaptingas sodas“
Šilta, bet prasminga istorija apie gamtą, draugystę, atsakomybę ir žmogaus vidinius pokyčius. Tinka 5–7 klasėms.
27. Šarlotė Brontė – „Džeinė Eir“
Kūrinys apie savarankiškumą, orumą, meilę, moralines vertybes ir moters padėtį visuomenėje. Tinka vyresniems mokiniams.
28. Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“
Satyrinis kūrinys apie žmonių ydas, visuomenę, politiką, valdžią ir žmogaus prigimtį. Galima skaityti adaptuotą versiją jaunesnėse klasėse, o visą kūrinį – vyresnėse.
29. Džozefas Radjardas Kiplingas – „Kimas“
Nuotykių ir kultūrų pažinimo romanas, leidžiantis susipažinti su Indija, skirtingomis visuomenės grupėmis ir istoriniu laikotarpiu.
30. Džozefas Radjardas Kiplingas – „Drąsieji kapitonai“
Pasakojimas apie berniuko brendimą, atsakomybę, darbą, draugystę ir charakterio formavimąsi.
31. Džekas Londonas – „Jūrų vilkas“
Nuotykių romanas apie žmogaus stiprybę, valdžią, moralę, išlikimą ir filosofinius klausimus. Rekomenduotinas vyresniems mokiniams.
32. Džeimsas Fenimoras Kuperis – „Paskutinis mohikanas“
Istorinis nuotykių romanas apie Amerikos istoriją, skirtingų kultūrų susidūrimą, garbę, draugystę ir ištikimybę.
33. Valteris Skotas – „Aivenhas“
Viduramžių istorinis romanas, padedantis pažinti riterystės kultūrą, garbės sampratą, istorinius konfliktus ir viduramžių visuomenę.
34. Stanislovas Lemas – „Soliaris“
Pasaulinės literatūros klasika, kelianti klausimus apie žmogaus pažinimo ribas, mokslininkų atsakomybę, sąmonę, dirbtinį intelektą ir susidūrimą su tuo, ko žmogus negali iki galo suprasti. Romanas skatina kritiškai vertinti technologijų pažangą, apmąstyti, ar mokslinės galimybės visada reiškia tikrąjį pažinimą, ir klausti, kas iš tiesų daro žmogų žmogumi. Ypač aktualus šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame sparčiai vystosi dirbtinis intelektas ir kitos pažangios technologijos.
35. Agata Kristi – „Žmogžudystė Rytų eksprese“
Detektyvinė klasika, ugdanti loginį mąstymą, pastabumą ir gebėjimą analizuoti informaciją.
36. Nikolajus Gogolis – „Mirusios sielos“
Satyrinis romanas apie visuomenės ydas, godumą, veidmainystę ir žmogaus charakterį. Tinka gimnazistams.
37. Ivanas Turgenevas – „Tėvai ir vaikai“
Klasikinis romanas apie kartų konfliktą, skirtingas pasaulėžiūras, vertybes ir visuomenės kaitą.
38. Antonas Čechovas – „Palata Nr. 6“
Psichologinis ir filosofinis kūrinys apie žmogaus orumą, visuomenės abejingumą, atsakomybę ir neteisybę.
39. Romainas Rolanas – „Kola Brenjonas“
Gyvybingas, humoristinis ir kartu filosofiškas pasakojimas apie žmogaus laisvę, džiaugsmą, gyvenimo sunkumus ir gebėjimą neprarasti optimizmo.
40. L. Frankas Baumas – „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“
Fantastinė klasika apie drąsą, draugystę, savęs pažinimą ir pasitikėjimą savo jėgomis.
41. Edith Nesbit – „Penki vaikai ir jis“
Nuotykių ir fantazijos kupinas pasakojimas apie vaikų norus, jų pasekmes ir atsakomybę. Tinka jaunesniems skaitytojams.
42. Džordžas Eliotas – „Silas Marneris“
Pasakojimas apie vienatvę, pasitikėjimą, žmogiškumą ir tai, kaip artimi žmonės gali pakeisti gyvenimą.
43. Tomas Hardis – „Tesė iš d'Erbervilių giminės“
Sudėtingas romanas apie socialinę neteisybę, žmogaus likimą, moralinius vertinimus ir visuomenės veidmainystę. Skirtas vyresniems gimnazistams.
44. Džozefas Konradas – „Tamsos širdis“
Filosofinis kūrinys apie civilizacijos ir barbarybės santykį, valdžią, moralę ir žmogaus prigimtį. Tinka 11–12 klasėms.
45. Karel Čapek – „Karas su salamandromis“
Satyrinis fantastinis romanas apie visuomenę, politiką, technologijas, išnaudojimą ir žmonijos atsakomybę už savo veiksmus.
46. Nikolajus Leskovas – „Užburtoji klajūnė“
Įdomus pasakojimas apie žmogaus gyvenimo kelią, išbandymus, tikėjimą, sąžinę ir moralinius pasirinkimus.
47. Michailas Gorkis – „Vaikystė“
Autobiografinio pobūdžio kūrinys apie sudėtingą vaikystę, šeimos santykius, socialinę aplinką ir asmenybės formavimąsi.
48. Rabindranatas Tagorė – „Gitanžali“
Poetinė kūryba apie žmogaus dvasinį pasaulį, gamtą, gyvenimo prasmę ir santykį su pasauliu. Tinka vyresniems mokiniams kaip pažintis su Rytų literatūra.
49. Halilis Džibranas – „Pranašas“
Filosofinių tekstų rinkinys apie meilę, draugystę, darbą, laisvę, šeimą, gyvenimą ir žmogaus santykį su kitais. Tinka 11–12 klasėms, kai mokiniai jau gali savarankiškai analizuoti abstrakčias mintis.
50. Sigrida Undset – „Kristina, Lavranso duktė“
Istorinis romanas, nukeliantis į viduramžių Skandinaviją. Jame nagrinėjami šeimos santykiai, pareiga, meilė, religija, visuomenės normos ir žmogaus pasirinkimai. Vertingas istorinio romano pažinimui vyresnėse klasėse.
7. Kaip praktiškai reikėtų pertvarkyti literatūros rekomendacijas?
Vien papildyti sąrašus 50 knygų neužtektų. Svarbu pakeisti ir patį požiūrį į skaitymą.
Siūlyčiau šiuos konkrečius sprendimus.
1. Įvesti klasikinės literatūros minimumą.
Kiekvienoje klasėje turėtų būti numatytas tam tikras skaičius savarankiškai perskaitomų klasikinių kūrinių. Tai neturėtų būti vien kelių puslapių ištraukos.
2. Daugiau dėmesio skirti lietuvių literatūrai.
Mokiniai turėtų pažinti ne tik kelis žinomiausius autorius, bet ir platesnį lietuvių literatūros paveldą: Motiejų Valančių, Vydūną, Ievą Simonaitytę, Vincą Krėvę, Vaižgantą, Maironį ir kitus.
3. Sugrąžinti istorinių romanų skaitymo tradiciją.
Istoriniai romanai gali būti puiki priemonė pažinti Lietuvos ir Europos istoriją. Jie padeda susieti istorijos pamokose įgytas žinias su konkrečių žmonių gyvenimais.
4. Nepamiršti nuotykių literatūros.
Žiulio Verno, Aleksandro Diuma, Džeko Londono ir kitų autorių knygos gali padėti vaikams pamilti skaitymą. Ne kiekviena knyga privalo būti sudėtinga filosofinė analizė.
5. Daugiau dėmesio skirti skaitymui savo malonumui.
Mokinys turėtų turėti teisę pasirinkti bent dalį knygų pats. Tačiau pasirinkimo galimybės turėtų būti pakankamai plačios, kad vaikas atrastų ne vien naujausius populiarius kūrinius.
6. Sudaryti atskirą lietuvių tautosakos ir istorinių padavimų sąrašą.
Jame turėtų būti lietuvių liaudies pasakos, sakmės, mitologiniai pasakojimai, legendos, istoriniai padavimai ir senųjų autorių surinkti tekstai.
7. Įtraukti visos knygos skaitymą, o ne vien ištraukas.
Ištrauka gali padėti susipažinti su autoriumi, tačiau ji ne visada atskleidžia kūrinio visumą. Reikėtų siekti, kad kiekvienais mokslo metais mokiniai perskaitytų bent kelias vientisas, didesnės apimties knygas.
8. Ar šiuolaikinė literatūra turėtų užleisti vietą senajai?
Tikrai ne. Tai būtų kita kraštutinė klaida.
Šiuolaikiniai autoriai taip pat kuria vertingus kūrinius, nagrinėja svarbias visuomenės problemas ir padeda jauniems žmonėms suprasti dabartinį pasaulį.
Tačiau literatūros programa neturėtų tapti vien dabarties atspindžiu.
Jeigu mokinys skaito tik apie šiandienos problemas, bet nežino, kaip gyveno jo proseneliai, kaip formavosi Lietuvos valstybė, kokias vertybes puoselėjo ankstesnės kartos ir kokie kūriniai padarė įtaką Europos kultūrai, jo išsilavinimas lieka nepilnas.
Lygiai taip pat nepakanka skaityti vien senąją literatūrą ir ignoruoti šiuolaikinius kūrėjus.
Geriausias sprendimas – subalansuota programa, kurioje būtų vietos ir klasikiniams, ir šiuolaikiniams autoriams.
9. Ar mokykla turėtų ugdyti ne tik egzaminui pasiruošusį, bet ir išsilavinusį skaitytoją?
Manau, tai vienas svarbiausių klausimų, į kurį turėtų atsakyti švietimo politikos formuotojai.
Mokinys, baigęs dvylika klasių, turėtų turėti bent bendrą supratimą apie Lietuvos literatūros istoriją, pagrindinius pasaulinės literatūros kūrinius, skirtingas kultūros epochas ir svarbiausias žmogaus gyvenimo temas.
Jis turėtų žinoti, kas buvo Homeras, Dantė, Šekspyras, Dostojevskis, Dikensas, Donelaitis, Maironis, Biliūnas, Krėvė ir kiti reikšmingi autoriai.
Tačiau dar svarbiau, kad jis būtų išsiugdęs norą skaityti.
Knyga neturėtų būti tik priemonė gauti pažymį ar išlaikyti egzaminą. Ji turėtų tapti žmogaus gyvenimo dalimi.
Todėl vertėtų periodiškai peržiūrėti rekomenduojamų kūrinių sąrašus, įtraukti laiko patikrintus literatūros šedevrus, atsižvelgti į mokytojų patirtį ir išklausyti tėvų bei pačių mokinių nuomonę.
Išvada: turime išsaugoti tai, kas vertingiausia
Lietuvos literatūros programa neturėtų būti vertinama vien pagal tai, kiek joje yra šiuolaikinių autorių, kiek naujų knygų įtraukta ar kiek skirtingų temų galima aptarti.
Svarbiausias kriterijus turėtų būti tai, kokį žmogų ugdo ši literatūra.
Vaikai turi pažinti savo tautos istoriją, kalbą, kultūrą, tradicijas ir literatūrą. Jie turi skaityti lietuvių liaudies pasakas, padavimus, legendas, istorinius romanus ir klasikinius kūrinius. Taip pat turi pažinti pasaulio literatūros šedevrus, kurie šimtmečius išlieka aktualūs.
Nereikėtų pamiršti ir senųjų knygų, kurios šiandien galbūt ne taip dažnai minimos, tačiau savo literatūrine, istorine ir kultūrine verte nenusileidžia daugeliui naujų leidinių.
Švietimo sistema neturėtų vaikytis vien literatūros madų. Jos užduotis – padėti mokiniams atsirinkti tai, kas iš tiesų vertinga.
Gera literatūros programa nėra ta, kurioje daugiausia naujų knygų. Gera programa yra ta, kuri išmoko jauną žmogų skaityti, mąstyti, suprasti savo istoriją, gerbti kitų kultūras ir savarankiškai vertinti pasaulį.
